Seimas turi apsispręsti dėl Editos Žiobienės tinkamumo eiti vaiko teisių apsaugos kontrolierės pareigas. Keisčiausia, kad politinis šurmulys verda visai ne toje vietoje, kur slypi didžioji problema. Netikėtai atsistatydindama, jaunoji teisininkė sugebėjo visiems primesti demokratinėje visuomenėje apskritai neįsivaizduojamą diskusiją. Ar gali įvairios visuomenės grupės ir joms atstovaujantys politikai kritikuoti Seimo paskirtą pareigūnę? Juolab ombudsmenę, kurios tiesioginė užduotis yra visuomenės naudai kontroliuoti valstybės institucijų darbą!
Žinoma, ši diskusija, kurios viena suinteresuota pusė bando paneigti Lietuvos Konstituciją ir net pačią liberaliosios demokratijos dvasią, yra savotiškai naudinga. Tačiau kartu ji užgožia tai, kas turėtų būti esmių esmė, kai sprendžiamas vaiko teisių kontrolierės klausimas. Ar Edita Žiobienė per daugiau nei pusę metų nuveikė ką nors reikšminga gelbėdama kenčiančius Lietuvos vaikus?
Gal ji tėškė pareiškimą ant stalo, norėdama atkreipti visų dėmesį į tragišką vaiko teisių padėtį valstybėje? Ne. Vienintelis jos pastebėjimas, išeinantis virš diskusijos apie parlamentinės kontrolės žalą ribų, buvo skundas dėl per menko finansavimo. Bet ar jaunoji kontrolierė susirūpino skurstančiais vaikų namais bei kitais dėl lėšų trūkumo ignoruojamais vaikų poreikiais? Juk dabar atrodo, tarsi kažkam reikia laikyti likimo nuskriaustus vaikus, kaip nieko šviesaus nematančius gyvuliukus, nes tada geri dėdės gali juos lengvai nusipirkti už saldainius, cigaretes ar paprasčiausią dėmesį.
Tačiau ne. E.Žiobienė susirūpino tik per menku savo įstaigos finansavimu! Tai tipiškas posovietinio biurokrato reikalavimas: „Daugiau pinigų ir mažiau kontrolės! Tik tada aš galėsiu gerai dirbti!“ Šitaip vos prieš kelias savaites šaukė ir savo pareigas atlikti paraginta Konkurencijos taryba. (Ir, beje, kitų metų biudžete gauna daugiau etatų, nors trūksta ne tiek etatų, kiek noro „skriausti“ monopolininkus.)
Tačiau grįžkime prie vaiko teisių. Gal čia iš tikrųjų viskas gerai? Gal nebėra dėl ko kelti aliarmo, o užtenka tiesiog ramiai sėdėti savo šiltose kontorose ir postringauti apie įstatymo viršenybę?
Deja, faktai rodo ką kita. Padėtis yra tiesiog tragiška. Naujausi tyrimai teikia šiurpią statistiką. Lietuvoje seksualinę prievartą patiria viena iš keturių mergaičių ir vienas iš šešių berniukų. Ar tai jau niekam nebesvarbu? Ar tai nepaliečia kiekvieno mūsų?
Tenka pripažinti, kad ankstesnė kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė bent jau patriukšmaudavo, o jos kontora net ir įstatymų pataisų parengdavo. Galima sakyti, kad ji priklausė tai ankstesnei posovietinių biurokratų – „rūpestingųjų tetulių“ kartai, kuri bent jau stengėsi gerai atrodyti, nors realiai ne ką nuveikdavo.
Atrodo, jaunoji E. Žiobienės karta spjauna net į vaidybą. Tai išsilavinusių ir apsukrių cinikų karta. Šie prisitaikėliai supranta, kad uždaroje ir nedemokratiškoje sistemoje karjerą galės daryti tik įsiteikdami galios - slaptos ar atviros - turėtojams. Tad vaidybos prieš paprastus žmones net nebereikia. Pastangos neatsiperka.
Ši biurokratų ir teisininkų karta yra išauklėta atomizuotoje posovietinio liberalizmo aplinkoje. Ir jie yra tvirtai įsitikinę, kad kiekvienas turi kovoti tik už save. Arba dar už savo grupę, klaną, instituciją... Tad jeigu kažkas kažkur susirenka kovoti už jiems visai svetimų žmonių vaiką ir netgi daro tai įnirtingai, tarsi kovotų už save, šie pažeisto bendrystės ir teisingumo jausmo invalidai mato tiktai slaptus kėslus ir nieko daugiau. Taip jie išauklėti. Tokius juos padarė dehumanizuota sistema.
Tad ir vaiko teisių apsauga šioje atmosferoje virsta beširde biurokratijos mašina, kuriai svarbu tvarkingi popieriai, o ne pats vaikas, kaip aukščiausia vertybė. Tai rodo ir Balbieriškio atvejas, kai našlaitis nuo pat kūdikystės globotas artimų giminaičių po trejų metų bus išplėštas iš įprastos tvarkingos aplinkos, nes taip nusprendė jau visos teisminės instancijos. Ir atrodo, vienintelis jų argumentas buvo naujų globėjų turtas!
Ar paprasti žmonės ir galią turintieji jau ima gyventi pagal skirtingas moralės normas? Ir „elitas“ paprastų žmonių moralę jau imama laikyti kažkokia atgyvena?
Kad jau Drąsiaus Kedžio mergaitės istorija privertė E.Žiobienę atsistatydinti, verta paminėti lūžį, kuris įvyko fiksuojant ir tiriant pedofilijos atvejus. Ne, tai jokiu būdu nėra susiję su naujos energingos vaiko teisių ombudsmenės atėjimu. Pasakysiu mažai žinomą faktą. Pranešimų apie pedofiliją daugiau nei dešimteriopai padaugėjo kaip tik po praėjusių metų spalio 5 dienos tragedijos. Dauguma jų pasitvirtina, keliamos bylos. Pedofilai teisiami, griežtinamos bausmės, plečiamas kriminalizuojamų veikų spektras.
Beje, tokie patys procesai vyksta ir kitose Europos šalyse. Imama suvokti, kad pedofilija nėra kokia egzotika. Tai gana paplitęs šiuolaikinio gyvenimo reiškinys, kai vis daugiau žmonių ima manyti, kad jiems viskas leistina. Net ir geriausios šeimos vaikas gali susidurti su pedofilu socialiniame tinkle. Vaikų pornografijos ir prostitucijos tinklai internetu apraizgė visą pasaulį.
Tiesa, Lietuva vis dar lieka išimtinė valstybė, kurioje neišaiškintas nei vienas pedofilų tinklas. Tai jau darosi panašu į rezervatą.
Tačiau tragedijos visada sukrečia. Visuomenė jau pabudo. Sąžiningi teisėsaugininkai – taip pat. Tad gal Editos Žiobienės pasitraukimas leis pabusti ir visai vaiko teisių apsaugos sistemai?
