Kaip politikams lengviausia įerzinti visuomenę? Reikia kuo dažniau kalbėti apie naujus mokesčius. Kai kas taip ir elgiasi. Ir jie turi pateisinimą. Juk būtina pranešti apie svarstomus pakeitimus, įtraukti žmones į diskusiją.
Didžioji mūsų politikų bėda, kad vos atėję į valdžią jie tampa geriausiais vienos ar kitos srities ekspertais. Brandžiose demokratijose sprendimus pateikia už valdžios ribų lokalizuoti „smegenų centrai“, ir politikai juos tik atsirenka. O Lietuvoje smagu žiūrėti, kaip kokiame nors komitete susispietę labai įvairaus intelekto politikai ne tik atsirenka, bet ir patys gudragalviškai sprendžia sudėtingiausius uždavinius, o paskui dar juos ekspromtu „pataiso“ Seimo salėje.
Niekur pasaulyje žmonės taip labai nekenčia mokesčių, kaip Rytų Europoje. Tai natūralu. Socialistinėje sistemoje apie mokesčius beveik niekas negalvojo. Todėl ir dabar nėra susiformavusi mokesčių mokėjimo kultūra. Nėra pasididžiavimo, kad štai aš įnešu savo indėlį į bendrą gėrį. Kad tai aš apmoku įvairių visiems svarbių sričių fi nansavimą.
Kai nėra pasididžiavimo, nėra ir atsakomybės. Didelė dalis visuomenės vis dar jaučiasi baudžiauninkais, kurie dirba blogam ponui, o šis renka iš jų duoklę savo reikmėms. Dažnai taip ir yra, nes visuomenė vis dar per silpna sukontroliuoti jos pinigus skirstančią valdžią.
Paradoksas, tačiau Lietuvoje įsigalėjęs kraštutinis liberalizmas ne išlaisvino žmones, o tik toliau stiprino baudžiauninko mentalitetą. Lobistinio Laisvosios rinkos instituto diriguojamas karas prieš mokesčius įteigė daugeliui tą pačią tik apie save galvojančio vergo žinią – mokesčiai yra blogis.
Galbūt tai neišvengiama pirmos kartos turtuolių mąstymo pasekmė? Nei mokesčių, nei labdaros, tik keli ferariai garaže.
Jau atsibodo kartoti, kad Lietuva guli pačiame Europos Sąjungos dugne pagal iš mokesčių surinkto biudžeto ir BVP santykį. Dar liūdniau. Mūsų mokestinė bazė nėra pati mažiausia. Ji panaši į Estijos, tačiau į biudžetą pavyksta surinkti vos ne trečdaliu mažiau! Tai rodo valstybės institucijų bejėgiškumą. Taigi mokesčių mokėtojų pyktį galima suprasti. O kur dar nepasitikėjimas tuo, kaip valstybė išleidžia sunkiai surinktus pinigus?
Todėl šiame fone kalbėti apie mokesčių politikos keitimą būtina, tačiau tik aiškiai pasakius, kad visos didesnės reformos prasidės po rinkimų, gavus visuomenės pritarimą. Kai situacija tokia sudėtinga, pats stabilumo išlaikymas jau yra vertybė.
Dabar keisti galima tik tai, kas atrodo neabejotina ir ko reikalauja situacija. Vargu ar neabejotinu galima laikyti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį, kuris yra sunkiai administruojamas, be to, lengvai apeinamas gudresniųjų. Taikyti jį tik brangesniam turtui taip pat sudėtinga. Nukentėtų paskolas paėmę, todėl savo būstus rinkos kaina įvertinę savininkai. Taip pat ir nelabai turtingi, tačiau didelius butus turintys pagyvenę žmonės.
Šiuo metu pasiteisintų tik žemės mokesčio peržiūrėjimas. Reikia padaryti, kaip visame civilizuotame pasaulyje – apmokestinti nuo rinkos vertės. Neįtikėtina, tačiau mes vis dar skaičiuojame pagal žemės derlingumą! Nesvarbu, kokiame užkampyje ar prestižiniame privačių namų rajone tas sklypas yra.
Būtinas ir Vakarų standartus atitinkantis transporto priemonių mokestis, kurį šios kadencijos pradžioje blokavo liberalai. Gal tai būtų mažas žingsnelis link prabangos mokesčio, kokį prieš metus įteisino Vengrijos dešinieji?
Žinoma, teisingiausias solidarumo pavyzdys yra progresiniai mokesčiai. Tai tiesiog būtinas socialiai atsakingos visuomenės atributas, kuris Lietuvoje virto baubu.
Dabar žmonės negali patikėti išgirdę, kad šis tariamai socialistinis mokestis veikia JAV ir kitose Vakarų valstybėse. Iš 27 ES šalių tik 7 tokio mokesčio neturi. Riba labai iškalbinga. Ji skiria posovietinę Europą nuo senųjų demokratijų ir tokių pažangesnių šalių kaip Slovėnija.
Šis mokestis atneša ne vien socialinę, bet ir ekonominę naudą. Jis didina vartojimą ir mažina nedarbą. Tai, beje, ir dvi didžiausios dabartinės Lietuvos bėdos. Žinoma, kalbėti reikia apie visų pajamų, o ne vien atlyginimų progresinį mokestį.
Tačiau Seime priimtas svarstyti socialdemokratų projektas yra visiškai nevykęs ir tik kompromituoja pačią idėją. Dabar visų pirma reikia išaiškinti visuomenei visus progresinių mokesčių pranašumus, sulaukti jos pritarimo per rinkimus, o tada jau veikti.
Mokesčių politika – reikšmingiausia teisingo valstybės valdymo sritis. Kartu tai ir ypač jautrus instrumentas. Todėl svarbiausia – nepakenkti.
