Motinos dienos išvakarėse galėjome pasiskaityti profesorės Dalios Leinartės minčių apie lietuvišką šeimą. Mane ypatingai sudomino šalutinė tema: tautinio atgimimo šauklių požiūris į tėvynę, kaip į jauną merginą, mylimąją. Tai Europoje beveik unikalus reiškinys. Paprastai tėvynė suprantama kaip motina. Vokiečių tautos motina Germanija, rusų – Rusija ir taip toliau.
Lietuvių tautinis atgimimas buvo išskirtinis, nes visi jo veikėjai rinkosi tėvynę sąmoningai iš kelių galimų alternatyvų. Išsimokslinę šviesuoliai galėjo tapti lenkiškai kalbančiais senalietuviais arba tikrais lenkais, o kartais ir rusais ar vokiečiais. Jiems tėvynė nebuvo neginčijama duotybė. Apsisprendimas tapti lietuviškai kalbančiais jaunalietuviais buvo moralinis pasirinkimas ir aiškus valios aktas.
Dar daugiau. Tai buvo ir tam tikra auka – nusileidimas į užguitą, elitinės kultūros požiūriu mažiau išsiplėtojusią visuomenę. Tautą iš tikrųjų dar reikėjo ugdyti ir auklėti – galbūt labiau kaip vaiką, o ne mylimąją ir jau tikrai ne mamą, kuri pati auklėja ir globoja.
Toks kreacionistinis tautos ugdymas, ir dar labai priešiškomis sąlygomis – ypatingą etosą ir grožį turintis veiksmas, vertas labai stiprių ir moraliai atsakingų žmonių.
Tėvynės kaip mylimosios paveikslą galima rasti ir pokario partizanų kūryboje. Tačiau tiek tarpukariu, o ypač okupuotoje ir kolaboruojančioje Lietuvoje įsivyravo tėvynės kaip motinos vaizdinys. Tautos kūrybiškumas buvo užspaustas kartu su prarasta laisve rinktis ir rizikuoti. Svarbiausia buvo išlikti. O saugiausia vieta, žinoma, po mamos sijonu.
Garsiai ar tik mintyse „Laisvę Lietuvai!“ skandavusiai Romo Kalantos pasipriešinimo kartai tėvynė taip pat buvo prarasta mylimoji. Nelaiminga, deginanti meilė. Paskata veikti arba desperacija.
Antrasis atgimimas, Sąjūdis grąžino laisvę, tačiau visų pirma tai reiškė grįžimą į tikruosius savo namus, tėvynės atgavimą. Atrodė, tai savaime nušvies gyvenimą laimės spalvomis, o prigimtines teises atgavusi geroji mama-valstybė globos ir rūpinsis visais savo vaikais.
Deja, realybė pasirodė daug žiauresnė. Senąjį kolaborantų aparatą paveldėjusi valstybė trūkčiojo ir tampėsi, daugeliui labiau primindama piktą ar abejingą pamotę nei mylinčią mamą. Tie patys apsukrūs vyresnieji vėl įsitaisė šalia maitinančios mamos ir spardė likusius šalin. Laisvė pamiršo teisingumą.
Tėvynę-motiną mylėti pasidarė daug lengviau ją palikus. Turtingos nuotakos ir jaunikiai laukė kažkur tolybėse. Mama liko tūnoti tamsioje bakūžėje.
Vienoje išeivių bendruomenėje per Velykas išgirdau: „Baisu ten pas jus, Lietuvoje. Valstybė visai supuvo, jei jos vardu galima taip tampyti ir prievartauti klykiančią mergaitę. Džiaugiuosi, kad mano vaikai auga saugioje aplinkoje. Tačiau mes visi čia susirinkę esame lietuviai ir labai norėtume ką nors padaryti, kad ta mergaitė būtų išgelbėta. Juk ten – ir mūsų tėvynė.“
Štai taip, žvelgiant į svetimos mergaitės šauksmą kompiuteryje, širdis suvirpėjo ir galbūt po ilgo laiko atsirado noras padaryti kažką dėl KITO, dėl KITŲ, likusių Lietuvoje, o tuo pačiu ir dėl savo tėvynės.
Lygiai tokį patį skaidrų, šviesų, naujai besimezgantį solidarumo jausmą gali pajusti vaikščiodamas Klonio gatve, užkandžiaudamas prie bendro, tarsi pirmųjų krikščionių stalo palapinėje senelių Kedžių kieme ar besiklausydamas ten skaitomos poezijos.
Čia auga naujoji Lietuva. Ji dar liauna ir lengvai pažeidžiama, kaip jauna mergaitė. Tačiau ji jau turi savo atsidavusių, ištikimų, bebaimių gynėjų. Šitie žmonės, dieviškas jų bendrystės jausmas gali padaryti stebuklus. Nes jie susirinko ne dėl savęs.
Jie susirinko dėl anksčiau jiems visai svetimos mergaitės. Dėl reikalo, kuris užgavo jų širdis ir privertė viską metus pakilti pilietiniam pasipriešinimui. Pakilti už teisingumą.
Jie kovoja už mergaitę, tačiau gilumoje supranta, kad kartu tai ir kova už mūsų visų ateitį. Todėl šie žmonės tampa dideli. Todėl jiems nerūpi abejingųjų ir piktavalių patyčios. Todėl jie yra ir Lietuvos gynėjai. Moraliniai partizanai.
Konformistinių senosios nomenklatūros įsčių pagimdytas naujasis „liberalus“ elitas su pasišlykštėjimu atmeta naivų, anot jų, mergaitės gynėjų tikėjimą, kad yra ne vien prieštaringi grupių interesai, bet ir bendrasis gėris. Suskilusios sąmonės įkaitai galbūt nuoširdžiai negali suprasti, jog saugoti mergaitę nuo smurto nereiškia tapti „kedofilu“, uždaros grupuotės nariu. Ir kad tai yra labai žmogiškas moralinis pasirinkimas, kuriantis šventą bendrystės su visais geros valios žmonėmis jausmą, dėl kurio verta aukoti asmeninius patogumus ir laikiną naudą.
Tai yra Vinco Kudirkos bei kitų tautos šauklių vertas apsisprendimas - eiti kartu su silpnaisiais, kol kas pralaiminčiais, tačiau teisiais. Tai atsisakymas paklusti žmogaus orumą žeidžiančiai jėgai. Tai – išsiveržimas iš aklo fatumo, egzistencinis tapsmas tikru žmogumi. Laisvu ir atsakingu.
Mergaitės orumo niekintojų globojama, daugiau nieko ir neveikianti, iš mergaitės nelaimės iki dabar besimaitinanti jos biologinė motina vis dar bando primesti visuomenei neišvengiamą, fatalią, antstolių užtikrinamą kraujo priklausomybę. Vaikas yra mamos nuosavybė! Nesvarbu kokia ta mama ar ką savo vaikui būtų leidusi padaryti.
Vaikas neturi teisės spręsti pats. Kaip ir suaugęs žmogus neturėjo teisės palikti savo sovietinės „motinos tėvynės“. Tai paternalistinis, grubiau - pedofilinis valdžios požiūris į visuomenę.
Moralinio reliatyvizmo skatinamas represinis mąstymas ir dabar yra persmelkęs didesnę dalį valdžios struktūrų. Bloga motina tapusios valstybės valdžia nelaimingiems jos vaikams atrodo arba visiškai abejinga, arba vien baudžianti ir išnaudojanti. Tokiai valdžiai žmonės reikalingi tik „pinigams daryti“, biudžetui užtikrinti. Kaip ir mamai, kuriai negaila pardavinėti savo vaiko, jeigu tai labai apsimoka.
Juk vaikas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, yra tik manipuliacijų objektas. Svarbu, kad viskas būtų įteisinta pagal principą „vsio zakonno“.
Nematomų rankų už virvučių tampoma mama, kartojanti kažkieno sugalvotus žodžius, - nužmogėjusios valstybės simbolis. Išsibėgiojantys žmonės - jos vaikai. Ar tokia tėvynė dar gali būti mylimąja? Ne, tik ta, nuo kurios bėgama ar slepiamasi.
Todėl atėjo laikas mums visiems suprasti: tauta, tėvynė, Lietuva nėra savaiminė duotybė. Ji yra žmonių kūrinys. Ji nėra fatumas ar pasmerktumas. Ji – mūsų augintinė.
Kaip ir ta Garliavos mergaitė, visos augančios bendruomenės globotinė. Mes galime ir turime ją apginti, išsaugoti, užauginti. Nes kartu tai bus ir mūsų atgauta teisė ir laisvė rinktis.
Patiems spręsti, kas yra blogis, o kas gėris. Atsikratyti vidinės okupacijos.
Todėl žmonės, nuoširdžia paskata susirinkę ginti mergaitės Garliavoje, ir visi kiti, kuriems tai iš tikrųjų rūpi, mano giliu įsitikinimu, dabar pradėjo tikrąjį Lietuvos atgimimą.
