Žmogus yra būtybė, kuri negali gyventi be paaiškinimo. Nebesuvokdamas gyvenimo prasmės žmogus tampa ligonis. Norėdamas pasveikti jis privalo rasti kokį nors paaiškinimą. Net ir sakydamas, kad gyvenimas yra beprasmis, jis kuria absurdo teoriją, kuri padeda suvokti save. Net ir suprasdamas, kad kuriama teorija yra tik darbinė versija, žmogus vis tiek turi ją turėti. Kitaip – nebūtis.
Neseniai vienas žymus Lietuvos psichologas tiksliai nusakė visuomenę dvasiškai gniuždantį Kauno pedofilijos bylos poveikį. Tai, kas čia vyksta, protu suvokti tiesiog neįmanoma. Situaciją analizuoti bandantis žmogus atsiduria tarsi Lewiso Carrollo aprašytoje Alisos stebuklų šalyje, kur nėra jokios apčiuopiamos realybės ir kiekvienas reiškinys, vos nukreipus į jį žvilgsnį, tampa kažkuo kitu. Ir tai veda iš proto, kaip košmariškas sapnas.
Norėdamas funkcionuoti tokioje visuomenėje, žmogus turi atsiriboti nuo viešųjų reikalų ir aklinai užsiverti savo aplinkoje. Arba – ieškoti ir reikalauti atsakymų, kas gi čia iš tikrųjų vyksta. Dar neseniai atrodė, kad tų aktyviųjų vis mažėja ir mažėja. Tačiau FNTT skandalas staiga vėl ėmė budinti žmones. Teisingumo ne tik sau, bet ir kitiems ilgesys pasirodė dar gyvas.
Kaip naiviai atrodo tie, kurie postringauja apie politinį FNTT skandalo pobūdį! Kartais tas naivumas yra apsimestinis ir greičiau jau reiškia piktybinę manipuliaciją visuomenės nuomone. Atsitokėkite. Juk akivaizdu – normalios politikos dėsniai čia neveikia. Kažkas tamsaus slypi ten – anapus. Anapus politikos ir sveiko proto.
Pasirėmus jau viešai skelbtais ir Seimo Antikorupcijos komisijos dar tik bandomais išviešinti duomenimis, šį kartą ne taip jau sunkiai dėliojasi įtikinama darbinė versija be alternatyvų. Skandalo ir visos politinės krizės šaknys yra kriminalinės. Ir kas labai svarbu – tas kriminalas sieja tris didžiausias naujosios Lietuvos valstybės paslaptis: Vytauto Pociūno nužudymą, pedofilijos bylą ir makabrišką šokį aplink FNTT ir „Snorą“.
Kodėl dvi FNTT vadų galvos staiga tapo tokios svarbios? Kodėl jas, nepaisant nieko, reikėjo kuo greičiau nukirsti? Kodėl dabar net griaunant Vyriausybę buvo taip skubiai forsuotas naujo, anksčiau pralaimėjusio konkursą, įtartinos reputacijos pareigūno skyrimas? Atsakymą duoda Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado veikla bei jų turima informacija.
Beje, naujų FNTT vadų pradėti su partijomis susijusių bendrovių veiklos tyrimai buvo tik papildomas stimulas juos nušalinti. Matyt, šalutinis stimulas, nors ir pagreitinęs įvykius, buvo ir galimas informacijos apie „Snorą“ nutekinimas iš pačios Generalinės prokuratūros.
Pati svarbiausia priežastis - korupcinės grupuotės, kuri dalyvavo šalinant ir šmeižiant Vytautą Pociūną, baimė, kad buvę gerai informuoti kriminalistai, turėdami tokį galingą instrumentą kaip FNTT, pagaliau surinks visus reikiamus jų nusikalstamos veiklos įkalčius. Ši grupuotė iš karto priešinosi V. Gailiaus, laimėjusio konkursą, paskyrimui FNTT vadu, o dar labiau sunerimo, kai praėjusį rugsėjį nesėkme baigėsi atkaklūs bandymai neleisti V. Gailiui savo pavaduotoju pasiimti V. Giržadą.
Pastarasis kaip tik ir buvo sukaupęs visą operatyvinę informaciją apie teisėsaugos, valdymo ir nuomonės formavimo institucijas apraizgiusią grupuotę. Jis su savo žmonėmis tai vykdė ir tebedirbdamas elitiniame Kriminalinės policijos biure, atnaujinus V. Pociūno nužudymo bylą.
Dabar ši operatyvinė informacija pamažu ėmė rodytis viešumoje. Tai kelia į tamsius reikalus labiausiai įsipainiojusių grupuotės narių paniką, verčia juos mobilizuoti visas pajėgas, neapdairiai atsiskleisti ir mesti į mūšio lauką paskutinius kozirius. Praėjusį rudenį nuspręsta per tariamą Drąsiaus Kedžio draugą visiškai sužlugdyti Kriminalinės policijos biurą, o po to smogti FNTT. Kažkokiu paslaptingu būdu radus priėjimą prie Prezidentės, kriminalinė grupuotė galutinai įsiviešpatautų Lietuvoje.
Tad dabar klausimas principinis: kas ką? Algis Čaplikas teisus. Tai – tikras karas. Tačiau šis karas visai ne politinis. Tai precedento dar neturėjęs bandymas priversti aukščiausią valstybės politiką tarnauti kriminalinių nusikaltėlių labui ir vardan jų saugumo paaukoti bet ką.
Kai tie patys slapti ir vieši asmenys figūruoja visose skandalingiausiuose neišaiškinamų nusikaltimų istorijose, išvados peršasi savaime. V. Pociūno nužudymo, Kauno pedofilijos ir „Snoro“-FNTT kriminalus sieja ta pati tiesai trukdanti sistema. Čia veikia viena ir ta pati nusikalstama grupuotė. Politikai yra tik įrankiai šios grupuotės rankose. Mažesnė dalis iš kvailumo, likusieji – nes negali elgtis kitaip.
Šis požiūris yra vienintelis logiškai paaiškinantis keistą politikų elgesį. Apie Liberalų ir centro sąjungą jau nėra net ką kalbėti. Tačiau manipuliacijoms pasiduodančių veikėjų yra visose politinėse jėgose. Ir dar blogiau, kai neatsparumą slaptai įtakai demonstruoja didžiųjų partijų viršūnės.
Partijų įtaka Antikorupcijos komisijos tyrimui buvo labai simptomiška. Iš opozicijos netikėtai geriausiai pasirodė Darbo partija. Socialdemokratai atrodė nekaip, o „Tvarka ir teisingumas“ tiesiog trukdė ir sabotavo darbą. Kodėl? Juk akivaizdu, kad opozicijai būtų buvę politiškai naudinga aktyviai aiškintis tiesą ir atimti iniciatyvą iš konservatorių.
Kai nesi pakabintas ant kažkieno virvutės, sąžiningas ir protingas situacijos vertinimas atitinka vienintelio adekvačiai pasielgusio liberalcentristų ministro Arūno Gelūno nuostatą: „pasibaisėjau tokia politika“.
Priežasčių baisėtis tuo, kas dabar vyksta aukščiausiuose ir slapčiausiuose valdžios sluoksniuose, yra daugiau nei pakanka. Todėl toliau gyventi ir veikti čia tikrai reikės drąsos. Matyt, visi mes turėsime mokytis drąsos, ramybės ir pasitikėjimo savimi iš mergaitės Alisos. Kitaip šis košmaras niekada nesibaigs.
---
P.S.: Būčiau labai laimingas, jei kas nors pateiktų kitą, panašiai pagrįstą faktais, tačiau ne tokią baisią, įvykių versiją.
