Dalią Grybauskaitę visai be juoko laikau Dievo dovana Lietuvai pačiu reikalingiausiu metu. Kodėl Dievo? Todėl, kad jos atsiradimą svarbiausiame poste lėmė atsitiktinai laimingas aplinkybių susiklostymas. Pati politinė sistema tokio kalibro asmenybių nė artyn neprisileidžia. Žmogus perėjęs per ydingą partinės karjeros mėsmalę išryškina greičiau savo blogąsias nei gerąsias savybes. Ne ką geriau ir valstybės tarnyboje.
Tad iš biurokratijos gelmių laimingai išnirusi Dalia Grybauskaitė yra beveik stebuklas. Ji turi visas aukščiausiam politikos rangui reikiamas savybes. Pasipraktikavusi Lietuvoje, ji galės būti puiki Europos prezidentė ar užsienio reikalų vadovė. Juk komisarės darbą ji atliko išskirtinai gerai.
Tačiau yra ir viena problemėlė. Ryžtingam politikui Lietuvos prezidentūra nėra pati idealiausia vieta. Ne todėl, kad Prezidentui trūksta įgaliojimų. Tai netiesa. Šie įgaliojimai yra kito matmens nei premjero. Ryžtingas ir protingas vyriausybės ir valdančiosios partijos vadovas gali padaryti daug daugiau. Gali net iš esmės atnaujinti valstybę (žinoma, turėdamas Prezidento pritarimą). Prezidentas gali tik skatinti procesus.
Prezidento institucija turi ir dar vieną geram lyderiui labai svarbų trūkumą. Tai palyginus maža komanda. Premjeras ir netgi paprastas ministras čia įgyja didelį pranašumą. Žinoma, jei nori ir sugeba tuo pasinaudoti.
Ryžtingai ir greitai veikiant – o tai yra tikro lyderio požymiai – komandos stoka didina klaidų galimybę. Problemos kyla iš daugelio sričių, o patarimai – vos iš kelių lūpų. Smegenų šturmas apsiriboja dviem vieno žmogaus pusrutuliais.
Tačiau ir tokiomis sąlygomis, mano požiūriu, Prezidentė per pusantrų metų padarė tik dvi klaidas. Ir žinoma, visiškai ne tas dėl kurių nuolat rykauja išsigandę klaninių grupių propagandistai.
Pirmoji klaida sunkiai įvertinama, nes padaryta dar rinkimų kampanijos metu. 2009 metų pavasarį bravūriška pretendentė mestelėjo, kad kreipimasis į Tarptautinį valiutos fondą parodytų valstybės neįgalumą. Tuo metu vyriausybė skolinosi su beveik tris kartus didesnėmis palūkanomis nei būtų davęs TVF.
Šią trigubą naštą mes vilksime iki 2014 metų, kol baigsis paskolų terminas, nes niekas nepardavinės finansus stabilizavusios valstybės vertybinių popierių, kai jie neša tokį pelną! Pagal Seime pateiktą informaciją, tariamas savarankiškumo išlaikymas mums daro 2,7 milijardo litų nuostolį.
Palyginę save su Latvija, matome, kad kitų pliusų irgi nėra. TVF kartais rodo net didesnį socialinį jautrumą nei mūsų pačių vyriausybė. Tarkim, jis rekomenduoja įvesti progresinius mokesčius, kas Lietuvoje apskritai yra tapę tabu.
Tačiau eikime prie visiškai šviežios ir aiškios antrosios klaidos. Praėjusį ketvirtadienį, susidūrusi su įtaigiu Egidijaus Kūrio mokytinių spaudimu, Prezidentė vetavo dvigubą pilietybę išplečiantį Pilietybės įstatymą.
Tenka pripažinti, kad įstatymas toli gražu nėra tobulas. Galima įžvelgti ir lygiateisiškumo principo pažeidimų. (Kuo Pietų Amerikos lietuviai prastesni už ES ir NATO šalių lietuvius?) Ir netgi pritarti Vytauto Lansbergio kritikai, kad „įstatyme esama senos konceptualios sumaišties“. Bet juk tą sumaištį kaip tik ir sukėlė jau daugybę kartų apšnekėta ne tik filologinė KT klaida, kai konstitucinė norma „atskiri atvejai“ buvo išaiškinta susiaurintai. Deja, tas pats Konstitucijos iškraipymas pakartotas Prezidentės pranešime spaudai: „Pagal Konstituciją dviguba pilietybė yra reta išimtis...“
Bet „reta“ ir yra „reta“ - „išimtinė“. Tačiau Konstitucijos 12 straipsnis kalba ne apie retą išimtį, o apie „įstatymo numatytus atskirus atvejus“. Taigi įstatymų leidėjams suteiktas pakankamai platus politinis pasirinkimas, kokias ribas galima suteikti dvigubai pilietybei. Jeigu Prezidentė savo veto motyvuotų politinėmis nuostatomis, kaip tai daro V. Lansbergis, būtų galima suprasti. Teisinių, konstitucinių motyvų čia nėra. Išskyrus, žinoma, KT sprendimą, kurį buvo tikimasi patikrinti iš naujo.
Galbūt Konstitucinis Teismas, kuriame, atrodo, dar likę 5 (iš 9) E. Kūrio parinkti valdomos demokratijos šalininkai, būtų dar keliems metams pratęsęs konstitucinę klaidą. Tačiau net ir tada būtume turėję naudos. Žmonės, labiausiai laukę galimybės gauti pilietybę, būtų spėję ją įgyti. KT sprendimai atgaline data neveikia. Juokinga ir nerimta? Visai ne, kai liečia gyvus žmones.
Konkretus pavyzdys. Pažįstu išsilavinusią, puikiausiai lietuviškai kalbančią jauną moterį. Tikrą šviesiaplaukę mėlynakę lietuvaitę. Tėvai į JAV ją išsivežė nepriklausomybės pradžioje dar vaiką. Žinoma, ji įgijo Amerikos pilietybę. Ištekėjo už amerikiečio. Tačiau moterį kankino Tėvynės nostalgija. Šiaip ne taip ji prikalbėjo mylintį vyrą pabandyti kartu laimę Lietuvoje. Prieš gerą pusę metų jie abu atsikraustė čia ir bando kurtis. Ir vis klausinėja: „Kaip tas įstatymas? Ar jau priėmėte?“
Gal koks užkietėjęs rigoristas pasakytų jai: „Nori būti tikra lietuvė, atsisakyk JAV pilietybės.“ Bet ar daug kas jos vietoje tai padarytų? Ypač kai ateitis nėra visiškai aiški.
Žinau, kaip ši moteris šokinėjo iš džiaugsmo, Seimui suteikus galimybę jai tapti Lietuvos piliete. Kaip ji didžiavosi, kad pagaliau sugrįžo namo!
Ką ji pagalvos apie savo šalį dabar? Neabejoju, kad bus ašarų. Ar tik šios mano atsitiktinai pažintos moters?
Saulius Stoma
