Visų pirma: kas gi atsitiko? Paprastais žodžiais perfrazuojant, Konstitucinis Teismas (KT) nustatė, kad pagal mūsų Konstituciją, šeima neturi formos, o tik turinį.
KT paskelbė: „Taigi konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.“
Be jokios abejonės, tai – revoliucinis sprendimas, daugeliui sukėlęs tikrą šoką. Pandoros skrynia atidaryta!
Akivaizdu, kad pagal šį aiškinimą tvirtą homoseksualų partnerystę galima (gal net privaloma?) vadinti šeima. Dabar du gėjai ar dvi lesbietės, pareikalavę įforminti jų ryšį, kaip paramos ir globos reikalingą šeimą, ir negavę leidimo, galės kreiptis į visus iš eilės teismus, kol galų gale laimės. Pasaulyje įsivyraujanti tendencija neaplenks ir Lietuvos. Tik mūsų šalyje tai lems ne visuomenės ir politikų valia, o teismo sprendimas.
Antra vertus Konstitucijoje dar lieka nepaneigta santuoka, kurią sudaryti gali tik vyras ir moteris, o valstybė įpareigota registruoti kaip tik santuokas.
Bet grįžkime prie platesnės šeimos sampratos, kuri po KT sprendimo įgauna visai naują turinį. Tenka pripažinti, kad šią kebeknę prieš trejus metus užvirė patys politikai, Seime patvirtinę Šeimos koncepciją, kuriai nepritarė dauguma (ne vien kairiųjų ar liberaliųjų) intelektualų. Koncepcija aiškiai pažeidė moderniųjų laikų politinę nuostatą, kurią savo piliečiams tiksliai nusakė dar paskutinis gediminaitis Žygimantas Augustas: „Aš nesu jūsų sąžinių karalius. Telieka tai Dievui.“
Pastanga politinėmis priemonėmis kelti tautos moralę arba socialinė inžinerija galima, tačiau kartu ir labai pavojinga. Ir šįkart ji sulaukė aršaus pasipriešinimo, nors neturėjo jokių realių padarinių. Ir nebūtų turėjusi, jei tik būtų išlaikytas principas nieko nediskriminuoti. Tačiau nedidelis perlenkimas iš vienos pusės trenkė visu svoriu iš kitos. KT parodė savo nelygstamą galią, galutinai nušluodamas visus konservatizmo barjerus.
Šeimos sąvoka buvo taip išplėsta, kad kaip juridinės realybės jos iš esmės neliko. Taigi galima suprasti Mantą Adomėną, išvadinusį KT „liberalia klika“. Šalia to jis pateikė ir labai kvalifikuotą sprendimo kritiką, tačiau atgal sulaukė tik dar didesnių užgauliojimų, gąsdinimų apkalta ir teisinės sofistikos pliūpsnių. Susidarė vaizdas, kad Konstitucija buvo eilinį kartą išprievartauta.
Tačiau klausimas dabar toks: ar šis drąsus KT sprendimas turės labai tragiškų pasekmių? Ir ką tada reikia skubiai daryti, kad jų išvengtume? Atsitokėję, pagalvokime ramiau.
Bent jau artimiausiu metu konkrečių žmonių teisių šis sprendimas nepažeis. O juk taip atsitiko, kai KT susiaurino dvigubos pilietybės sąvoką, žodį „atskiras“ pavertę „retas“ ir „išimtinis“, nuskriausdami daugelį išvykusių lietuvių.
Konstitucijos sampratų išplėtimas paprastai padaro mažiau žalos nei jų siaurinimas. Tokiu keliu eina ir Vakarų demokratijos, kai konstitucijos akivaizdžiai nebeatitinka laiko dvasios.
Bet ar 1992 metų visos tautos patvirtinta tradicinė ir konservatyvi nuostata, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu,“ tikrai yra pasenusi?
Per porą dešimtmečių visuomenėje įvyko didžiulių pokyčių. Ne taip seniai Eurostatas paskelbė, kad pagal skyrybų skaičių Lietuva yra Europos rekordininkė! Tad kalbėti apie išskirtinai lietuviškas šeimos vertybes yra juokinga. Gal KT savo valios sprendimu tiesiog patvarkė, kad naujai jo įpūsta „konstitucijos dvasia“ neatsiliktų nuo dabartinės „laiko dvasios“?
Galbūt KT išmąstymas ir pranoko vidutinio lietuvio teorinį šeimos supratimą. Bet ar tikrai jis labai toli nuo to paties lietuvio gyvenimo praktikos? Jeigu net ir taip, tai labai panašu, kad šis visuomenės „atsilikimas“ netrukus visai išnyks.
Didžiąja dalimi būdamas teisus, M. Adomėnas vis dėlto klysta, kalbėdamas kad „išplečiant (ar veikiau, iškraipant) konstitucinę šeimos sampratą remiamasi anachronistine, XIX a. romantine perskyra tarp santykių “turinio„ (atseit, tikrosios jų esmės) ir “formos“ (neva paviršutiniško, periferinio jų elemento)!“
Iš tikrųjų įvyko 1992 metų Konstitucijos išplėtimas ar iškraipymas, tačiau ne anachronistinis. Nes kaip tik minėta Vakarų kultūros koncepcija, kad jausmai, meilė ir visas žmogiškųjų santykių turinys yra svarbiau už formą, baigia galutinai įsivyrauti pasaulyje. Kartais tai turi ir neigiamų pasekmių.
Taigi čia jau reikia kalbėti apie visoje civilizacijoje vykstantį, anot Francio Fukuyamos, DIDĮJĮ LŪŽĮ, nuo kurio nepabėgsime gyvendami atviroje visuomenėje. Šeima, kaip ir pati meilė, tampa likvidžia, takia būsena, gerai nusakyta Zygmunto Baumano. Gelbėtis nuo to gal ir galima, tačiau tikrai ne politine ir teisine prievarta.
Todėl kai kurių dešiniųjų azartas keisti Konstituciją gali būti naudingas tik dėl visuomenės įtraukimo į labai reikalingą diskusiją. Ar ne per dažnai po keistoko KT aiškinimo norima keisti nieko dėtą Konstituciją vietoj to, kad keistume savo mąstymą ar KT sudėtį, kai atsiras galimybė?
Nors jeigu mes galvojame, kad viskas eina velniop šiame blogiausiame iš blogiausių pasaulių, tai jau tikrai niekas nepadės. Nebent grįžę prie aristoteliškos aukso vidurio taisyklės rastume būdą, kaip derinti takų turinį ir tvirtą formą.
Beformė, išskydusi, taki, likvidi šeima vis labiau įsivyrauja mūsų pačių realybėje. Konstitucinis Teismas tai tik įteisino. Galbūt toks įsakmus įteisinimas kartu yra ir paskatinimas?
Taigi dabar tokia išskydusi šeima yra „mūsų visuomenės ir valstybės pagrindas“. Duok Dieve, nesugriūti.
