Tų, kurie mane taip meiliai praminė „mūsų esesininku“, džiugesiui: esu toli, grįšiu negreit. Приветик Красной Армии и НКВД тоже!
Šeštadienis
Purvinuose Detroito priemiesčiuose rutuliojasi nervingas kažkodėl retai demonstruojamo filmo „8 mylia“ (TV3, 22.40 val.) veiksmas. Net ne gerai pafilmuotoje aplinkoje reikalas, o pagrindiniame charakteryje, jaunajame „Triušyje“, kurį vaidina repo epochos stabas Eminemas. Viskas verčias aukštyn kojomis: motina (Kim Basinger) miega su beveik sūnaus amžiaus jaunikaičiu, detalių štampuotė fabrikėlyje – ne svajonė, juodieji repo entuziastai neleidžia „Triušiui“net pradėti dainuoti. Svarbiausia, toks jausmas, kad gyvenime nieko kito ir nebus. Jį, tą negerą jausmą, reikia atpalaiduoti, išleisti kaip garą, tik kaip – pašaudant naktį tegul į tuščią policijos mašiną ar vis dėlto viešai išrėkiant savo nuoskaudas, kurios, kaip pasirodo, tokios artimos ne vienam herojui, o ir visai jo kartai.
„8 mylia“ imponuoja Holivude retomis keistybėmis – autentiškumu, ne dirbtinai, efektais, o psichologiškai auginamu kino temperamentu, netgi kruopščiai atkuriama reperių subkultūra, kurią ekrane tenka retai pamatyti, nes, matyt, jų pačių nelabai domina kino, neleidžiančio repui prasiveržti laisvai, spontaniškai, be tarpininkų, specifika. Nors režisierius Curtis Hansonas daro viską, ką gali.
Kadangi į kino teatrus artėja filmas, kuriame susipažinsime su šviesiausio žmogiškojo mūsų šalies įvaizdžio - kanibalo Hanibalo jaunyste Lietuvoje, su jo mamyte (Ingeborga Dapkūnaitė, įveikusi laiko slenkstį), pats laikas prisiminti ir kitus ciklo fragmentus. Prašom į „Hanibalą“ (LNK, 23.20 val.), Ridley Scotto, pastačiusio ir naujausiąjį filmą, ankstesnį kūrinį.
Labai besijaudinantiems dėl dabartinio rusų kino ir dažnai netaktiškų S.S. atsiliepimų, tarsiu, kad šiandien rodomas visai neįprastas, besiužetis, bet nenusakomai žavus Valerijaus Surikovo, Altajaus krašto kūdikio, filmas „Kostroma“ (TV1000 Russkoje kino, 20.10 val.), su šiuo miestu, beje, neturintis nieko bendra. Kaip ir su tokiais dalykais kaip fabula ar logika. Bet man jų ir nestinga. Nerealus kaimas, veiksmas, kuris gali vykti dabar (yra net kažkokios tekstinės užuominos apie saviveiklą klube), o gali – prieš kokius 500 metų. Vienintelis motyvas, irgi kažkieno paburbėtas su senoviniu nežinomos rusų srities akcentu: „Merga prieš vestuves patenka nelabajam į nagus. Išgyvens ar ne, niekas nežino“.
„Merga“, vadinama ir „mergše“, o juokingos motušės – „kale“ (nors atsileidusiai duktė – jau „balandė vienintelė“), narsiai suvaidinta niekam nežinomos Svetlanos Galkinos, leidžiasi į kelionę iš namų folkloriniu principu: „nueik ten – nežinau kur“. Tai ji žygiuoja drauge su senuku, neaišku – mirusiu ar ne, bet trijų ašmenų dalgį kažkodėl ant peties nešiojančiu. Apie viską – net Kristaus kančią – jis plepa liudytojo intonacijomis, linksmindamas medaliais kone ant nuogo kūno ir kai kurių neįtikėtinų istorijų besikartojančiu motyvu: „O juk blaivas visiškai buvo“. Tai herojė bendrauja su ant sūpuoklių užsimušusia mergina, undine patapusia. Tai, nuoga išsirengusi, čiumpa už gerklės savo niekaip neišmokstantį akordeonu groti berną: „Ženykis. Skubiai.“
Nepamanykit, „Kostroma“ – jokia pasaka, tai greičiau poetinės mistikos kūrinys apie nesunaikinamą rusų žemės, ant kurios žmonės – kaip vabalėliai, jėgą. Turbūt filmo ir nereikia stengtis šifruoti, o tiesiog atsiduoti nepaprasto grožio jo vaizdų jėgai. Neveltui filmavo Jurijus Klimenko, vienas ukrainiečių poetinio kino mokyklos operatorių, o dailininku dirbo genialusis Šavkatas Abdusalamovas. Atsiduoti kaip tiems ilgiems ilgiems ugnies, laužo miške kadrams, nuo kurių negali atitraukti žvilgsnio, tarsi pagonis tebebūtum. Pasišypsoti drauge su, aišku, nelabojo parankiniu juodu katinu, įtraukiančiu į skylę grindyse nukirptą merginos kasą, o paskui akimirkai pasirodančiu, raudonais kaspinėliais iš tos kasos pasipuošusiu. Bet lėtos, dainingos panoramos po kaimą, apsuptą kalvų, miškų, sraunios upės, primityvistiškai apvalaus Mėnulio, vėl nuteikia rimtai, verčia mąstyti ir apie Rusią, ir apie planetą.
Gaila, mažai kieno matyta „Kostroma“ (ji, aišku, patiks ir ne kiekvienam jūsų) pastatyta dar 2002 metais, kai rusų kine buvo galima pririnkti dešimtis gerų filmų. O pernai, vėl „besivejant Ameriką“ (tame lozunge, laimė nėra bent Chruščiovo pažado: „pralenksim“), tikrai gerus mačiau tik du: „Salą“ ir „Laisvą plaukiojimą“. Ir po „Kostromos“ demonstruojamas naujas trileris „Gimęs teisti“ (TV1000 Russkoje kino, 02.00 val. ir kitądien, 20.00 val.), deja, priklauso tiems, kurie „vejasi“, – nepaisant nei jūsų mėgiamos Čiulpan Chamatovos, nei mano buvusios draugės, Odesos vilnietės Tanios Liutajevos. Viską papjauna iš teigiamo herojaus delno savaime išaugantis kinžalas. Kiek simpatiškesnės yra „Kostromos“ tamsiosios jėgos!..
Nieko nesiveja, greičiau į sovietinį „liaudišką“ meilės filmą žvairuoja buvusio vaikų žurnalo „Jeralašas“ tarnautojas, režisierium tapęs Aleksandras Globinas. Premjera „Nenormali“ (1 Baltijos kanalas, 20.25 val.) apie moterį, persekiojančią 10-čia metų vyresnį vyrą, -- „romantinė“ melodrama „made in Russia“. Dar vienas nuopuolio simptomas.
Sekmadienis
Visai nesu įsitikinęs, kad jums labai svarbu, „Kaip per dešimt dienų atsikratyti vaikino“ (LTV, 21.00 val.), tikriausiai turit apsčiai savų receptų, bet kad tas naujas amerikinis niekelis svarbus nacionalinei televizijai – keisčiau.
Kur kas įdomiau amerikinį kiną šiandien pristato BTV kanalas. Naujitėlaitis XVI amžiaus trileris „Rūstybės diena“ (nepainiokit su C.Th.Dreyerio klasika bei sovietine to paties pavadinimo fantastika), rodomas per BTV 22.05 val., momentais domina įvairiomis paslaptimis, žmonių dingimais, nešokiruoja tuo, kad senovinė Ispanija nufilmuota Vengrijoje, štai tik Christopheris Lambertas yra kiek užsištampavęs. Man labai patiko nepriklausomųjų amerikonų kokteilis iš realios komiksų kūrėjo Harvey Pekaro (Paulas Giamatti, kurio populiarumas auga tiesiog valandomis) biografijos, vaidybinių ir apipaišytų epizodų 2003 metų filme „Amerikietiška puikybė“ (BTV, 00.15 val. – ir ko taip vėlai?). Kankina tik klaustukas: kodėl vienintelis Lietuvoje tikras komiksų žinovas, kuriam paskolinau juostą, jau ilgai (negrąžindamas) ir niūriai tyli? Negi jis pripažįsta tik asmeninius šios sferos atradimus?
Kad dabartinės prancūzų „romantinės komedijos“ (anksčiau turėjusios specifinį aromatą) dabar niekuo ne įdomesnės už holivudines, nesunkiai įrodo „Tekėk už manęs“ (TV1000, 13.00 val.). Originaliausias pasirodė ne pagrindinis Vincentas Perezas, o sąmojingas Belgrado sūnus Mikis Manojlovičius, čia pasirodantis poniučių paguoda - magu, o prieš tai džiuginęs ir Ozono, ir Kusturicos kūriniuose.
Dienos geografija ganėtinai plati – čia ir vokiečio Tomo Tykwerio, „Kvepalų“ statytojo, kiek ankstesnis, bet nemažai rodytas ir aprašinėtas filmas „Princesė ir karžygys“ (TV1000, 15.00 val.), šiuolaikiniame siužete ieškantis germanų epų atmosferos. Ir britai, kurių „Šiaurės Vakarų pasienis“ (LTV2, Seni geri filmai, 17.55 val.; kartojama greičiausiai antradienį) – tikrai įdomi, nors momentais ir kiek naivoka gero režisieriaus J.Lee Thompsono 1958 metų nuotykių juosta. Verta atkreipti dėmesį į aktorius – aną sekmadienį „Titaniko“ istorijoje matytą Kennethą More‘ą, didžiąją Humphrey Bogarto meilę ir puikią aktorę Lauren Bacall, čia vaidinančią temperamentingą... guvernantę, taip pat prie sovietų mūsų ne kartą VFR ir anglų filmuose matytą gryną čeką Herberto Lomo pseudonimu (juk kine negalėjo likti savo įdomiu tikru vardu – Herbertas Charlesas Angelo Kuchacevičius Šluderpacheris!), sėkmingai atradusį save „juoduosiuose charakteriuose“. XX amžiaus pradžioje musulmonų sukilėliai nori pribaigti šešiametį indų princą, kad jo giminė išnyktų, taigi filmas kai kur demonstruotas ir pavadinimu „Liepsna virš Indijos“.
O štai jums – autentiška Indija, šiuose puslapiuose berods dar nė neviešėjusi. Jau taip pakanka Holivudo, kam man dar sukti jūsų galvas ir Bolivudu! Kad šalyje egzistuoja ir alternatyvinis kinas, iš TV nesužinosi: ignoruojamas pasaulinio masto klasikas Satyajitas Ray, lygintas su R.Tagore ir jį ekranizavęs, nepamatysi nė socialinės pakraipos Shyamo Benegalo juostų, Mira Nair visai suamerikonėjo, o pristatomo filmo „Sukilimas: baladė apie Mangalą Pandėjų“ (TV1000, 19.00 val.) autorius Ketanas Mehta žinomas labiau realistinėmis nuostatomis.
Minėtame „Šiaurės Vakarų pasienyje“ britai ir indai – aišku, glaistant problemą, -- pasirodo kaip vyresnieji ir jaunyliai broliai, o naujajame indų filme siaučia realus 1857 metų pirmasis indų išsilaisvinimo karas. Ne viskas čia tobula, bet tirštai išgrimuotų veidų nepamatysit, popsinių dainelių negirdėsit, o baladės žanras, iškeltas į pavadinimą, bene geriausiai atitinka ekrano vyksmą. Sunkindamas sau užduotį, Mehta dar parodo tvirtą draugystę tarp indų sukilėlių vado (Aamiras Khanas) ir britų karininko (Toby Stephensas, mūsų matytas Lenskiu „Onegine“). Patikėkit, Lokarno festivalis (2005) prizų už tiesiog gražias blakstienas nedalija.
Pirmadienis
Ar aš apakau, ar programų rankose per maža, bet iš šiandien demonstruojamų filmų sugebėjau išskirti net savo paties ne mėgiamiausią Quentino Tarantino, aišku, kriminalinę dramą „Džekė Braun“ (TV1, Kino pavasaris, 21.00 val.). Nelengva suformuluoti, ko gi man šioje profesionalioje, kaip visuomet žymaus režisieriaus atvejais, juostoje pristigo. Gal tas pasakojimas apie tamsiaodę kontrabandininkę stiuardesę, kurios vardu filmas ir pavadintas, pasirodė truputėlį pernelyg tvarkingas, nes Tarantino pripratino prie keistų posūkių, lengvo beprotybės dvelksmo, o čia visas mirtinų intrigų voratinklis atrodo jau taip logiškai audžiamas?. Gal apibūdinimas „televizijos aktorė“ man snobiškai neleidžia įvertinti Pam Grier nuopelnų? Gal norisi didesnio sąlyginumo, nes ekrane pasiekiamas kone „dalyvavimo efektas“?
Matyt, norint iki galo išsiaiškinti santykius su Džeke Braun, teks kada pasižiūrėti šį filmą ir dar kartą.
Antradienis
Pagaliau, pagaliau! Per TV1000 Russkoje kino kanalą – melodrama su Renata Litvinova „Man neskauda“. Nakvišoms – šiandien 04.00 val., o dėl miego kontūrų neapsisprendusiems – ryt 22.00 valandą. Visi klykia iš džiaugsmo, nes kino teatrų repertuaruose šio filmo – nors tikrai galėtų surinkti neprastą kasą – nematyti, manoma, jog kokios nors idiotiškos „Mirusios dukterys“ lietuvių žiūrovui svarbesnės.
„Superdidelis aš“ (TV1, 21.00 val.) – pavadinimas, įsiminęs ir iš „Kino pavasario‘2005“, ir iš kažkokio kanalo, jei tik neklystu. Manau, kad heroiškas JAV dokumentininko Morgano Spurlocko eksperimentas buvo šiek tiek beprasmiškas. Jis net 30 dienų mito restoranų „McDonalds‘s“ antimaistu, kad įrodytų jo kenksmingumą, o žmonės pasižiūri filmą, pasišypso ir vėl eina tuo pačiu maršrutu. Man per gyvenimą pakako vieno vienintelio vizito į šią ryjyklą, bet – lyginant – riebiomis raidėmis surinktas baisus įspėjimas ant kiekvieno cigarečių pakelio: „Rūkymas žudo“ – nedaro nė menkiausio įspūdžio.
Šioji diena niekaip nesuteikia galimybės bent kokiai siejančiai gijai. Numojęs į ją ranka, paminėsiu, kad ispanų režisierius Antonis Aloy sukūrė visai žiūrėtiną Henry Jameso prozos ekranizaciją „Dvasios apsireiškimas“ (TV1000,13.00 val.) – ne tokią puošnią, kaip neseniai minėta Jameso Ivory „Auksinę taurę“, bet, ko gero, psichologiškesnę – kas, kad su vaiduokliais. Jude‘as Law, Lauren Bacall ir Harvey Keitelis gražiai įsilieja į ispanų aktorių ansamblį.
Trečiadienis
Nors diena – Valentino, tiksliau ją pavadinti psichoanalitinių polinkių žiūrovo diena. Na, negi vadinsi romantinę Holivudo komediją (uchchch!) taip šiurkščiai, kaip rusai, -- „Reikia psichiatro“, arba bandysi šifruoti fiziologiškumą maskuojantį originalą „The Shrink is in“? Tebus „Psichoanalitikės kelias“, nutarė TV1 kanalas (21.00 val.), ir iš tiesų ekrane yra gydytoja, bandanti padėti pasimetusiai geismo ligonei. Pastarąją vaidina Courtney Cox, o pagrindinis filmo reklaminės kampanijos argumentas buvo jos santuoka su partneriu Davidu Arquette‘u; panašu, net neiširo nuo 2001 metų. Keista.
Tai – bent komedija ar pretenzija į ją. Užtat prancūzų novatorius Arnaud Desplechinas, kurį taip pamilo nacionalinė televizija, šį kartą stengiasi būti labai rimtas, 1996 metų filme „Kaip aš ginčijausi, arba Mano seksualinis gyvenimas“ (LTV, Elito kinas, valandos nežinau, kartojimo dienos irgi, nes LTV saugo savo programas it vienuolė mergystę) pretenduoja bent jau į tragikomediją. Pavadinimo ilgis labai gražiai atitinka metražą: be dviejų minučių trys valandos. Tai irgi, manau, liudija autoriaus intencijų rimtumą. Ir ką aš galiu padaryti, jei Desplechino (aišku, užmaskuoto kitu vardu, bet juk visi žinome, kad arthauzinio kino kūrėjai kuria tik apie save, mieliausiuosius) seksualinis gyvenimas, jo tąsymasis tarp įvairių objektų ir net doktorato galimybės, man neįdomus, ir tiek. Net vaikystėj – ne dėl nenatūralaus padorumo, o kad neįdomu, -- nespoksodavau pro raktų skylutes, lygiai todėl dabar nežiūriu jokių „realybės šou“.
Dėl visa ko pridursiu, kad vasario 21 dieną Elito kinas žada (tai dar nereiškia, kad tikrai rodys) spalvingą Kim Ki-duko „Lanką“, o vasario 28-ąją – Krzysztofo Zanussio ironišką dramą „Persona non grata“.
Žinoma, jūsų valia laisva, gal kas nors po šios dienos peržiūrų, mano aptartų gana skeptiškai, net pats patrauks pas psichoanalitiką. Tiesa, tikrų tokių Lietuvoje nėra, tad įmanoma ir kokia nors maloni kelionė – visai tinkama idėja Valentino dienai. Nors kuriam laikui ištrūkus iš šio, švelniai tariant, keisto krašto, gal neprireiktų nė daktarų.
Ketvirtadienis
Dar 1997 metais anglų režisierius Peteris Cattaneo išsikovojo pasaulinę šlovę karčia realistine komedija „Apsinuoginus“ (The Full Monty“). Lietuvių platintojai sėkmės nenorėjo patys, pervardijo filmą „Striptizo ereliais“ – su aiškia užuomina į „čipendeilus“, į seksą, kurio ekrane – nė kvapo, o publika jau tokio įžūlaus melo jiems neatleido.
Autorius ilgai tylėjo, nes žinojo, kad jo naują filmą lygins su senuoju, o pralošti nenori kiekvienas. Naujesnis Cattaneo kūrinys „Likimo dovana“ (TV1000, 17.00 val. ir kitądien, 11.00 val.), nors jo schema panaši (viskas irgi baigiasi šou), – visai kitoks. Pirmiausia, jis vadintinas tragikomedija, nes čia net žudomasi iš meilės, antra ir svarbiausia – tai pamąstymas apie Lietuvai irgi tokį aktualų masinį neprofesionalizmą. Jau įžanginių titrų fone vykstant apiplėšimui, mes spėjame prisikvatoti iš dviejų pseudobanditų bejėgiškumo. Ir vėliau kiekvienas iš kalėjime vykstančio veiksmo personažų įsivaizduoja visai ne tuo, kuo esąs, daro ne tai, ką turėtų ar galėtų. Kalėjimo viršininkas (Christopheris Plummeris) rašo miuziklų libretus. „Pamišęs Lenis“ su šakėmis rankose kaunasi dėl... pomidoro. Anabelė, panelė, mananti, kad ji psichologė, skaito kaliniams persiauklėjimo kursą. Sargybinis Peris onanizuojasi ir keršija tai pamačiusiems. Vaikinas Polas, primenantis sovietų kultūros namų personažą, pakviestas režisuoti kalėdinį patriotinį miuziklą „Nelsonas“, pradeda kalbą su kalinčiais būsimais artistais nuo išmoktos frazės: „Kaip pasakė Brechtas, niekas šiame pasaulyje neteikia tokios laisvės, kaip drama“. Ir priduria, truputį susinepatoginęs: „Žinoma, jis tai pasakė vokiškai“.
Jeigu šioje vietoje jūs nenusišypsojote, vadinasi, „Likimo dovana“ – ne jums. Kai būna nelinksma, užniūniuoju sąmoningai idiotišką filmo dainą „Keturi mėnesiai jūroje“ – ir padeda. Filmas orientuotas ne į kvatojimą iki ašarų, o į santūrų, bet gerai nuteikiantį šypsnį. Tai, beje, - ir dar viena akivaizdi britų ir amerikiečių humoro skirtybių pamoka.
Vakar žiūrėjom psichoanalitinės pakraipos filmus. Šiandieninės naujitėlaitės anglų dramos „Vairavimo pamokos“ (LNK, Snobo kinas, 22.40 val.) personažams medikų pagalbos tarsi nereikia, tačiau psichologinių problemų jie irgi turi apsčiai. Ypač tai liečia septyniolikmetį rudaplaukį Beną (Rupertas Grintas), gyvenantį dirbtinėje aplinkoje, religingų ir šiaip be galo padorių tėvelių sutvertame izoliuotame pasaulėlyje, visomis išgalėmis besistengiantį išvengti valdingos motinos (Laura Linney) emocinio šantažo.
Kai Benas ima šefuoti ekscentrišką pensininkę, buvusią aktorę Ivi (nustabi Julie Walters!), kai jiedu važiuoja į Škotiją, gyvenimas ima nuostabiai keistis. Vaikinas sužino, kas yra merginos, išmoksta vairuoti mašiną, įsilieja į, pasirodo, visokiausių atmainų be galo turtingą realų pasaulį. Gal jums ir nepadarys įspūdžio pernykščio Maskvos kino festivalio prizai J.Walters ir R.Grintui, bet vis dėlto...
Ir apskritai – keisti tie anglai. Kiek užsiiminėju kinu, tiek skaitau ir jų pačių nusivylusias publikacijas apie britų kino, atrodytų, permanentinę krizę. O realybė visai kitokia: čia turbūt tas atvejis, kai iš šalies geriau matosi.
Penktadienis
Britų kino akcijos tęsiasi ir šiandien – bet jau kuklesniu „Bučiniu iš anapus“ (LNK, 19.10 val.), kurį pastačiusi Emily Young kūrė puikius trumpametražius filmus, o štai stambioje apimtyje neišvengė nuobodulio bei skystokos mistikos: po automobiliu žuvusi žmona nepalieka našlaujančios šeimos ramybėje ir kai matai jos ir vyro tarsi dabartinį pasibučiavimą, apima keistas lengvos nekrofilijos pojūtis.
Na, bet visi suprantam: filmas rodomas ne dėl išskirtinių jo meninių privalumų, o tik todėl, kad gyvą-negyvą Heleną vaidina Ingeborga Dapkūnaitė, ir tai berods jos pirmas (atsitiktinai gautas) pagrindinis vaidmuo Vakaruose (Rusija – dar ne Vakarai?). O kodėl šiandien taip pageidaujami lietuviški motyvai? Patys žinot – juk Vasario 16-oji.
Tas pats kanalas vėl ištraukė ir standartiniu šiai datai tampantį teatralo Jono Vaitkaus filmą „Vienui vieni“ (LNK, 17.05 val.). Ilgai ilgai statyta juosta apie šventąsias pokario kovas taip ir nesusiklijavo – nei kaip meno kūrinys (nors gabesnėje juostoje Saulius Balandis, tikiu, būtų puikiai suvaidinęs partizanų vadą Daumantą), nei kaip mokomoji priemonė. Mat per įvairių organizacijų, realių ir pramanytų personažų gausą žiūrint, juostai „Vienui vieni“ būtina papildoma brošiūra – kitaip pasiklysi.
Manau, tik dėl Vasario 16-osios, o ne dėl artėjančios Algimanto Puipos premjeros kino teatruose – „Nuodėmės užkalbėjimo“ pagal Jurgos Ivanauskaitės prozą, -- mes galėsim darsyk pamatyti ne tokį, tiesa, skandalingai pilką, kaip „Vienui vieni“, bet Balio Sruogos savitos stilistikos vis dėlto neperteikusį jo filmą „Dievų miškas“ (TV1, 19.00 val.). Mane, tiesa, stebino filmo sėkmės matavimas pagal pasižiūrėjusiųjų skaičių: tada reikėjo ir apklausinėti kiekvieną išeinantį po seanso, nes negatyvių nuomonių čia, aišku, irgi būta. Bet formalusis reitingas šiandien užgožia visus panašius samprotavimus, taigi, prasmės tęsti temą nematau. Lauksim naujojo Puipos filmo, džiugu, kad jis bent turi darbo.
Nors dienos aureolę, kitų akimis žvelgiant, gali suniokoti elementarus rusų filmo paminėjimas, vis dėlto surizikuosiu ir tarsiu, kad beveik niekur nedemonstruotą 1999 metų net netekstinį, vien muzika įgarsintą vaidybinį filmą „Tinka iki“ (TV1000 Russkoje kino, 12.00 val.) galima žiūrėti ne dėl eksperimentų (filmuota kiaurokomis kišenėmis, ne iš Putino biudžeto, tad ir kalbama vien tik vaizdas), o todėl, kad ekrane susiduria sąžiningas jaunuolis ir „daiktų liga“, sintetinės vizualinės civilizacijos Maskvos niūrus vaizdas. O tokių nepadlaižiškų filmų anapus sienos – vis mažiau.
Kadangi šios pastabos rašytos, kai dar ne visos televizijos teikėsi pagarsinti savo artimiausią veiklą, manysim, kad tose „baltose dėmėse“ šedevrų nebus. Nepykit, kad to tarsi pageidauju – juk džiaugtis geru filmu ir man kur kas įdomiau, negu keiksnoti prastą.
[email protected]
