Gal iš pavadinimo išbraukti tą „ir ne“, tik gaišinantį jūsų ir mūsų laiką? Betgi apžvalga liktų nekonfliktiška, su gausiomis baltomis dėmėmis (dienomis)...
Šeštadienis
Pavadinimų daug. Daugiausia, žinoma, serialų, bet reikia juk ir filmais kamšyti programų skyles. Kartais net premjeromis.
Rusų 1 Baltijos kanalas jų pasiūlo daugiausia. Motyvai aiškūs. Šiandieninis „komiškas veiksmo filmas‘“ originaliu pavadinimu „Code Name: The Cleaner“, o lietuvišku „Staigmena“ (1BK, 20.30 val.) net datuotas 2007 metais. Herojus – tipiškas popso produktas, juodaodis komikas (kai kuriuos skaitytojus, pastebėjau, erzina santūri informacija apie rasę: ką gi, naudokit sau „negras“=“niger“, kaip tikrieji SS) pseudonimu Cedric the Entertainer; vadinti masyvų 43 metų žmogų „jaunuoliu“, kaip daro kai kurie mūsų reklamininkai (pvz., „Savaitė su TV“) – gana drąsus gestas. „Jaunuolis“, aišku, patenka į amneziją, kuri leidžia viską – scenaristų neprofesionalumą, net nepasistengtų susieti anekdotų kratinį. Kvailinantis filmas.
Panašūs „beprotiški nuotykiai“ žymi ir 2005 metų neva komediją „Sušalę“ (BTV, 23.05 val.). Du motyvai žiūrėti: pabandyti įsivaizduoti, kaip atrodys Sočio žiemos sportų olimpiada, ir pamatyti pornožvaigždutę Traci Lords, net policijos areštuotą, kai filmavosi nepilnametė. Man jų mažoka, užtat filmas – tai pačiai „ir ne“ rubrikai. Arti jos – ir drama „Ugningos blondinės“ (TV1, 21.00 val.), su pradedančios Anglinos Jolie ir dar kažkokios režisierės Anettės pagalba bandančios įrodyti, kokie galvijai yra vyrai (net mokytojai). Tiesa, geros rašytojos Joyce Carol Oates proza vis dėlto neleidžia filmui nusiristi iki kokių karštų „Sušalusių“.
Kiek normalesni pramoginiai filmai, -- aišku, senesni, gal ir matyti, kaip kadaise patikęs (nežinau, gal anas įspūdis ir pakito) Samo Raimi vesternas „Greitas ir negyvas“(LNK, 21.00 val.) su keršytoja-Sharon Stone, Gene‘u Hackmanu, tokiu jau blogu, kad net Erodo vardą nešiojančiu, su jaunais Leonardo DiCaprio ir Russellu Crowe. Tada, 1995-aisiais, autoriai bent stengdavosi sąžiningai dirbti. Normalesnis, nors ir šiurpokas, fantastinis 1997-ųjų filmas „Gataka“ (LNK, 23.10 val.) su Uma Thurman ir Etanu Hawke‘u, prasidedantis bibline citata: pažvelk į Dievo tvarinius: kas gali ištaisyti tai, ką Jis sukūrė kreivą?
1988 metų kriminalinė „Įgula“ (LTV, 23.15 val.), analizuojanti vieną darbą dirbančių, bet nuo seno konfliktuojančių policijos žmonių padėtį, gali pasirodyti ir kiek senamadė. Vis dėlto nemačius tai verta pažiūrėti vien dėl Seano Connery vaidybos. Ryt „bondianos“ cikle jo jau nebus, tai bent „Įgula“ šiek tiek kompensuos tą praradimą. Štai kad dar kas parodytų nuostabų ankstyvą Connery darbą stipriame filme „Kalva“...
Sekmadienis
Gal, sakau, vėl iš pat pradžių susidoroti su kai kuriais reklamos brukamais, bet laiko nevertais filmukais?
Vėl pradėsim nuo mylimo premjerinio kanalo. Šiandien čia – rusiška premjera „Artimi žmonės“ (1 Baltijos kanalas, 16.45 val.). Tai detektyvas, nors, kadangi ekranizuojamą knygą parašė kažkokia Tatjana Ustinova, dar ir „apie meilę“. Herojai – naujieji rusai, o kiek glaudžiai jie artimi, rodo vien tas faktas, kad knygos leidėjas Sergejus Gorobčenka pasirodo ekrane ir pagrindiniu aktoriumi.
Pasižiūrėjus „Kaubojų kraštą“ (TV3, 00.25 val.), originale vadinamą „The Hi-Lo Country“, nepaisant turbūt iš gailesčio jam duoto prizo Berlyne, atrodė: viskas, šita reklamine apysakaite talentingo britų režisieriaus Stepheno Frierso karjera ir baigiasi. Betgi ne, užteko proto mesti išsunkusį Holivudą, parvykti namo, per kuklesnę juostą „Misis Henderson pristato“ vėl atgauti būtąją meninę formą pernykštėje „Karalienėje“. Beje, „Hai-Lo kraštui“ šią savaitę sekasi: originaliu pavadinimu jį rodo dar ir kitas kanalas (TV1000, trečiadienį, liepos 18 d., 21.00 val.).
Šį kartą apvilia ir 007, prie kurio jau spėjome sekmadieniais priprasti. 1969 metų filmas „Jos didenybės tarnyboje“ (LTV, 21.00 val.) šiek tiek kvepia gražiu nelietuvišku žodžiu „chaltūra“. Mat atsisakęs filmuotis šaunusis Seanas Connery paskutinę akimirką pakeistas australų fotomodeliu George‘u Lazenby, turėjusiam kuklų vaidybos bei stiliaus suvokimą. Jo tam vieninteliam Bondui ir užteko, lygiai kaip ir studijos montuotojui Peteriui Huntui, pakviestam debiutuoti režisūroje. Efektingiausias bėgimo nuo sniego lavinos scenas sukūrė antrasis režisierius Johnas Glenas, vėliau pastatysiantis bent penkias juostas su 007 ženklu.
Simpatišką liūdnoką komediją „Provincialai“ (TV1, 16.00 val.), pasakojančią apie vienišą rančą, senstančius avių augintojus, jų tarpusavio prieraišumą bei ironiškai žvelgiančios šeimos ilgesį, manau, verta pamatyti vien dėl to nuoširdaus kuklumo. Kaip ir – jeigu neseniai nematėte – klasikinės britų juostos su vienu geriausiu bet kada dirbusiu charakteriniu aktoriumi Charlesu Laughtonu „Asmeninis Henriko VIII gyvenimas“ pakartojimą (LTV2, 18.05 val.; kartojama ketvirtadienį, liepos 19 d., 22.10 val.): pasirodo, rubriką „Senas geras kinas“ LTV2 visiškai atsitiktinai pamiršo tik aną savaitę.
Kad viename ir tame pačiame filme susilietų ir šiaip gerbtini humanistiniai, antikariniai motyvai, o dar ir savita filosofija – ne toks jau dažnas reiškinys. Manau, supratote, jog kalbama apie Franciso Fordo Coppolos „Šių dienų Apokalipsę“ (BTV, 21.55val.), kadaise (1979) pribloškusią sraigtasparnių skirdimu pagal „Valkiriją“ į Vietnamo džiungles, deginamas su viskuo, kas gyva, napalmo pliūpsniais, su Marlono Brando pulkininko Kurco vaizdinga beprotybe, persiduodančia ir kitiems žmonėms.
Pavadinimo žodžiai „šių dienų“ (now) nepaseno, jie taikytini tiesiogine prasme kiekvienai Žemės rutuliuko dienai. Kita vertus, kasdien šedevrų žiūrėti irgi nepatartina. Jie nuo to neblogėja, bet pats nuo to savaip bunki. Antai, dar nepribrendau ir kito šedevro – Istvano Szabo „Mefisto“ (TVP1, 1.50 val.) pakartotiniam žiūrėjimui. Jaunimui – taip, o mačiusiems ne vien „Oušeno tryliktuką“ – dar ankstoka. Reikia ir laiko patinos.
Pirmadienis
Per „Kino pavasarį“, nors aplink ir triumfuoja vasara, galima pamatyti vieną stipriųjų Martino Scorsese juostų, 1990-aisiais statytus „Kietus vyrukus“ (TV1, Kino pavasaris, 21.00 val.). Atrodytų, vėl Niujorkas, vėl italų šaknų mafija, jos (ir jauno herojaus Henrio Hilo) bedžiaugsmė raida. Argi bedžiaugsmė? Būdamas dar visai jaunas, Henris (Ray Liotta) mano, kad „būti gangsteriu – tai reiškia daugiau, nei tapti Jungtinių Valstijų prezidentu“. Juk mafijos žmonės važinėjasi brangiais automobiliais, dėvi madingus rūbus, juos visi „gerbia“. Didelė juostos dalis psichologiškai tiksliai piešia kone aistros (tik ne moteriai, o gyvenimo būdui) ekspresiją, apsivainikuojančią tam tikra pergalės regimybe. Jauni kieti vyrukai į viską reaguoja prievarta, nes kitaip nesugeba. Ji – viena pagrindinių žaidimo, į kurį jie įsipainiojo, taisyklių. Jėga – visur esančios mafijos patriarchatas, kurį ekrane iš dalies atstovauja Roberto De Niro „veteranas“ Džimis Konvojus. Mokykla, namai, bažnyčia, pagal Scorsese, -- irgi tokios institucijos, kurios paremtos represijomis. Kaip išsibrauti iš to užburto rato, pareikšti Amerikai, kad tu egzistuoji? Būti dar stipresniu, dar žiauresniu?
Nepaisant to, kad „Kieti vaikinai“ – negailestingas kūrinys, jį ir sunku žiūrėti, o tuo pat metu jis turi kažką hipnotiško. Gal tuo ir skiriasi nuo kitų mafijinių garsių juostų. Kokia neteisybė, kad „Oskaras“ tada atiteko tik vienam aktoriui Joe Pesci (už antraplanį Tomio vaidmenį), kad Akademija ignoravo Scorsese režisūrą tais laikais, kai ji buvo stipriausia, kai „Kieti vyrukai“, „Įsiutęs bulius“, „Skurdžios gatvės“ ar „Kazino“ savaip tiesiog įkūnijo konkrečią epochą. Na, šiemet, kai visi aplinkui jau tiesiog šnypštė iš pasipiktinimo, pelnė per ilgai lauktą premiją už „Infiltruotus“, kurie, kad ir stipresni už kokias „Niujorko gaujas“, bet negi pasiekia aną, „Kietų vyrukų“ reprezentuotą lygį?
Ne paskutinis JAV režisierius, britų kilmės Ridley Scottas labiausiai žinomas irgi niūriais, žiaurokais filmais, tokiais, kaip „Bėgantis ašmenimis“ ar „Svetimas“. Šiandieninė „Legenda“ (TangoTV, 22.30 val.) rodo jį turėjus ir visai kitokių polinkių. Ne, tai nėra filmas vaikams, nors Tomo Cruise‘o jaunasis herojus ir gelbsti nuo Tamsybių įstabų Vienaragį, kur kas reikšmingesnį, nei tas, kuris neseniai šmėkštelėjo – tik kaip transporto priemonė – „Narnijos kronikose“. Užtat nesistebėkime vėlyvu seanso laiku: „Legenda“ – metaforinė suaugusio žmogaus svajų realizacija, kurioje šviesa labai nelengvai braunasi pro gotikinę tamsą bei magiją, o pasakos archetipai, net tie paprasčiausi, įgauna mįslingesnių, nei paprastai, prasmių, paklūsta Scotto gerbiamai „vizualinei filosofijai“.
Gali urgzti ant Holivudo, bet negali nepripažinti, kad apie Scorsese, Scottą, kitus jo meistrus yra plačiai kalbama (tiesa, vojažas į Ameriką visgi neiškėlė, matyt, mažiau gabaus Ridley Scotto brolio Tony). O kas žino, išskyrus specialistus, pavyzdžiui, čekų meistro Jurijaus Herzo vardą?
Prisimenu mūsų sukrėsto skaitytojo atsiliepimą, kai per čekų kino retrospektyvą buvo demonstruotas Herzo „Lavonų degintojas“ (vėl kartojamas šiandien, per LTV2, 22.10 val.). Vis dėlto nujaučiu, kad atviras, iš Ladislavo Fukso romano atėjęs pavadinimas dalį žiūrovų, besijaudinančių dėl galimo diskomforto, tada ir atbaidė. O juk „Lavonų degintoją“ galima pavadinti ir kažkaip neutraliau, na, ta pačia „Legenda“.
Nors ir L.Fukso knygoje ir labai stilingai ją perskaičiusiame J.Herzo filme yra ir konkrečių užuominų – į provinciališkos Čekijos nuotaikas vokiečių okupacijos išvakarėse, į būsimąjį žydų masinį naikinimą, vis dėlto „Lavonų degintojas“ – daugiau apibendrinta kino haliucinacija, talentingo aktoriaus Rudolfo Hrušinskio gabumų dėka laviruojanti tarp mirties biurokratijos (herojus – krematorijaus darbuotojas), mirties romantikos, būdingos kiekvienam dekadansui, mirties patetikos, visuomet atsirandančios drauge su žodžiais „tauta ir žmonija“.
Individualūs atsisveikinimai jau už filmo ribų taps masine pramone. Tai būtų labai baisu, jeigu juostos retsykiais neatmieštų juodo humoro štrichai – tarkim, kai prilipinta šypsenėle, sulaižytais plaukais, baltų blakstienų herojus siūlo dukrai padainuoti svečiams Malerio mirusių vaikų dainas, ar ne, atlikti ką nors linksmesnio – pavyzdžiui, Saint-Saenso „Mirties šokį“. Filme, kurio gamyba pasibaigė tragiškais Čekijai 1968 metais, viskas nujausta ir viskas suprasta. Gal rizikuosite, nemačiusieji?
Antradienis
Kai praktiškai nėra, nei už ką agituoti, nei šaukti „prieš“, lieka paminėti, kad kartojamas anos savaitės komiškasis Eddy Murphy – „Beverli Hilso policininkas“ (LTV, 13.25 val.), o po dviejų dienų bus ir tęsinys – „Beverli Hilso policininkas 2“ (LTV, ketvirtadienį, liepos 19 d., 21.10 val.).
Kad pavadinimu „Vestuvės“ yra buvę koks 150 geresnių ir prastesnių, kaip ir tokio reiškinio rezultatai, filmų, o šįkart – neblogai dar su šauktuku, kaip originale – tai prancūzų menkai girdėtos kino damos Valerie Guignabodet komedija (BalticumTV, 20.30 val.) apie vedybinę krizę. Tiesa, pasitaiko entuziastų, ją lyginančių net su „Dogma“, su garsiąja danu manifesto pirmiena „Šventė“.
Kad vidutinio amžiaus krizės apdainavimą „Mėnesienos dėžutė“ su šiai situacijai labai tinkančiu Johnu Turturro, kuris, panašu, jaunas niekad ir nebuvo, birželio mėnesį demonstravo LNK „Snobo kinas“ (tada ir kalbėta plačiau), o šiandien kartoja TV1 kanalas (21.00 val.).
Bent jau retai demonstruojamas rusų filmas „Mano geriausias draugas -- generolas Vasilijus, Josifo sūnus“ (TV1000 Russkoje kino, 12.00 val. ir kitądien, 6.00 val.). Ne šedevras. Ir režisierius Vladimiras Sadovskis, ir – ypač – visokiausių komjaunuolių bei panašių „teigiamų herojų“ prisivaidinęs aktorius Borisas Ščerbakovas (čia jis – ledo ritulininkas, vėliau – futbolininkas, paskui – treneris) – vidutiniokai. Žinynuose rašoma „tragikomedija“, iš tiesų, šio 1991 metų filmo paantraštė „Dar nebrandaus socializmo laikotarpio štrichai“ tarsi žada kažką panašaus, bet talento aukštam žanrui nepakanka, kartais juosta virsta greičiau klinikiniais chroniško alkoholizmo štrichais.
Svarbu tik, kas gi serga tuo alkoholizmu, dėl ko filmo beveik neberodo, o vis dėlto įmanoma kartą pasižiūrėti. Tai nepaprastas sporto sirgalius, kare lakūnu pasižymėjęs, generolo laipsnį gavęs, paskui praradęs, vėl atgavęs, puolęs iki valkatų lygio Vasilijus Josifovičius, puikiai vaidinamas Vladimiro Steklovo. Josifas – tai Stalinas, ir toks sutraiškytas leistinumo, o paskui, tėvui mirus, visai nebesiorientuojantis situacijoje, sūnus egzistavo realybėje. Matyt, todėl per trumpą neva demokratijos tarpsnį statytas filmas dažniausiai ir guli ant lentynų: kam erzinti tuos, kurie į dabartinių rusų visokių „vienybės dienų“ demonstracijas eina su „tėtušio“ portretais?
Trečiadienis
Iš šiandien įmanomų pasižiūrėti filmų pažymėtinas nebent anglų režisieriaus Jameso Ivory, savaime garantuojančio solidumą, aukštą profesionalumą, retesnis 1996 metų darbas „Išlikti su Pikaso“ (TV1, 21.00 val.). Kodėl „išlikti“? Ogi pasirodo, kad Pablo Picasso dailininko genialumas šioje asmenybėje gražiai derinosi su absoliučiu egocentrizmu santykiuose su kitais žmonėmis, jausmų sferoje.
Prisimindamas jaunystės metus, negaliu pamiršti ir to, kaip aktyviai šeštadieniais buvo „gaudomas“ savaitraštis „Literatūra ir menas“ – tada, kai dar nebuvo nieko panašaus į visokius „stilius“, gyvenimo būdus“, o čia atkarpomis talpintas autobiografinis Francoise Gilot „Gyvenimas su Pikaso“. Filme ji irgi – pagrindinė herojė (Natascha McElhone), bet scenarijaus pagrinde – ne ana, ir lietuviškai skambėjusi jos knyga, o kitos damos – Ariannos Stassinopoulos Huffington – solidus tomas „Picasso: kūrėjas ir griovėjas“, rodantis menininką daugiau iš antrosios pusės. Taip, išgyventi su ponu Pablo buvę taip nelengva, kad gausios jo žmonos ir meilužės prisimena tą etapą kaip košmarą, ir natūralu, kad herojui vaidinti pasirinktas etatinis kanibalas, seras Anthony Hopkinsas.
O Gilot neturėjo pagiežos, ji sugebėjo sulaikyti Picasso ištisiems 10-čiai metų, pagimdyti jam du vaikus, aukoti savą pradedančios dailininkės karjerą, taikstytis su kitomis meilužėmis, anksčiau prigimdytais vaikais, dailininko vaikišku tironiškumu, godumu, nenuspėjama nuotaikų kaita. Be to, Gilot labai garsi dar tuo, kad vienintelė pati paliko Picasso. Žinoma, filmas neturi to manojo provinciško sarkazmo, bet ką galiu padaryti, kad man įdomesnis Picasso – kūrėjas, o ne donžuanas.
Į panašią sferą lenda ir kur kas naujesnė (tai nereiškia – geresnė) 2002 metų juosta „Neištikimoji“ (TV3, 23.00 val.). Galima vadinti melodrama, drama, net trileriu, nes kai aistrų trikampis tarp vyro (Richardas Gere‘as), žmonos (Diane Lane) ir jos jauno meilužio, susitikto visiškai atsitiktinai (Olivier Martinezas), išsisemia, ekrane, kaip dažniausiai būna pas efektingų paveikslėlių režisierių Adriane‘ą Lynne‘ą, atsiranda ir nusikaltimas.
„Neištikimoji“ – žymiai gilesnio, ne „paveikslėlinio“ prancūzų filmo, statyto tokių istorijų tikro specialisto Claude‘o Chabrolio, perdirbinys. Matyt, pagarbos duoklė šaltiniui atiduodama meilužio prancūziška tautybe, nors maišyto kraujo Martinezo ispaniški tėvo genai buvo, matyt, stipresni už motinos prancūzės, ir ekrane regi tikrą „mačo“. Ak, ar ne vis tiek? Diane Lane, sukvailiojusi ir pamiršusi apie konspiraciją, -- universali, Gere‘as – tikras amerikietis, o šiuo atveju tai reikštų „joks“.
Ketvirtadienis
Buvo toks amerikiečių dainininkas Bobby Darinas. 6-ajame dešimtmetyje – ganėtinai populiarus. Jam, jo karjerai, muzikai ir gyvenimui skyrė 2004 metų filmą „Anapus jūros“ (LNK, Snobo naktis, 22.30 val.) puikus aktorius Kevinas Spacey, tapęs juostos scenaristu, režisierium, atlikęs pagrindinį vaidmenį, pats sudainavęs Darino repertuarą ir net (nedaug) pašokęs.
Scenarijų rašyti sunku turbūt nebuvo, nes pats Darino realusis gyvenimas – gryniausios melodramos scenarijus. Širdininkui vaikui daktarai žadėjo 15-ką metų, ne daugiau. Atradęs sau muziką, jis išgyveno truputį daugiau negu dvigubai, bet vis tiek labai nedaug – 37-ius. Per tuos sparčiai bėgančius metus padarė karjerą naktiniuose baruose, truputį pasifilmavo Holivude, kur atrado ir žmoną – trumpai populiarią saldžių meilės filmų heroję, kone mokinukę Sandrą Dee (Kate Bosworth). Net filme nuskambantis ir absoliučiai išgalvotu atrodantis faktas, jog Bobby motiną šeimoje vaizdavo jo senelė (Brenda Blethyn), o tikra gimdytoja ilgus metus slapstėsi kaip sesuo, -- autentiškas. Kad Sandros-Bobby duetą padaryti idealiu, scenaristas tik „pamiršo“ antrąją Darino žmoną, to paties infantilaus stiliaus mergelę Connie Francis, o taip pat, atiduodamas duoklę „arthauzui“, leido per visą šią istoriją vaiku pereiti ir mažajam Bobiui, kurį vaidinantis vaikėzas – toks savimi pasitikintis, įžūlus, kad po „Anapus jūros“ jo niekas ir nebefilmuoja.
Galvojau: kam Spacey viso to reikia? Ar pavargo nuo intelektualių, „oskarinių“ vaidmenų? Ar vaikystėje mėgo dar tebegyvą, girdimą Dariną? Ar degino noras ekrane dar ir dainuoti? Ar pati toji plastmasių, ilgai saugomos nekaltybės, sentimentalių žodžių epocha, nors į ją jau brovėsi ir protesto dainos, pasirodė žavi savo neišbrendama naivybe? Jeigu taip, „Anapus jūros“ tikslą pasiekė.
Kiti dienos filmai gana neaiškūs. Apie prancūzų kriminalinę dramą, pavadinimu „Apsirijėlis“ (TV3, 23.00 val.), lyg labiau žadančiu komediją, girdėjau tik tiek, kad „trenktas“ policininkas čia pamilsta objektą, įtariamą žmogžudyste. TV trileriukas „Ežeras“ (TV1, 21.00 val.), dar pagardintas fantastine išmone, irgi negirdėtas. Žinoma, kas yra „Beverli Hilso policininkas 2“ (LTV, 21.10 val.) po anos savaitės ir šio antradienio pirmosios dalies, jau suvokiama kiekvienam – ir be mano plepalų.
Gal trupinėlį retesnis (bent jau kilme) 2003 metų italų filmas „Penkių mėnulių aikštė“ (RenTV, 23.15 val.). Kai kurie mūsų skaitytojai gal dar prisimena realų 1978 metų skandalą, kai italų premjeras ministras Aldo Moro buvo pagrobtas ir nužudytas; kaltę prisiėmė „raudonosios brigados“, buvo bent keli meniniai versijų filmai (vienas su tada populiariu Gianu Maria Volonte rodytas ir mūsų ekranuose), o dabartinis italų režisierius Renzo Martinelli nutarė kiek paspekuliuoti buvusia „italų politinio kino“ šlove ir išleido dar vieną variantą, artimesnį paprastam trileriui (režisierius įžūlokai patikslina: „dokumentiniam trileriui“), prisikviesdamas kadaise garsėjusių aktorių (Donaldas Sutherlandas, Murray F.Abrahamas, Giancarlo Giannini, Philippe‘as Leroy ir kiti, mažai kieno beatmenami). Bet kas iš to – krizė yra krizė, ir italai veltui taip užsigavo ant Quentino Tarantino, neseniai realiai panaudojusio šį žodį, išties taikytiną dabarties Italijos kinematografui, kažkada mylėtame visame pasaulyje.
Penktadienis
Filmų ir vėl daug, bet kažkaip nesinori nė kadrų iš jų dairytis.
Per šią savaitę galime pamatyti jau antrą, po „Neištikimosios“, gražių vaizdelių ir drastiškų situacijų meistro Adriane‘o Lynne‘o filmą „Nepadorus pasiūlymas“ (TV1, 16.15 val.). Kiti šio autoriaus filmai bent paimituoja problemą, o svarstyti, ar Demi Moore už intymią naktį verta nežinančio, kur dėti pinigus Roberto Redfordo milijono, -- medžiaga komedijai. Betgi ne, vaizduojama drama – na, kaip iš meksikiečių serialų.
Apskritai, atrodo, gyvenk ir džiaukis: pilna įvairiausių žanrų, bet visur – tik vidutiniški (arba pasenę) jų pavyzdžiai. Karinė drama „Kalbantys vėjui“ (LNK, 21.00 val.) – čia jums ne „Šių dienų Apokalipsė“, o režisieriaus Johno Woo standartai. „Kas čia kalba?“ (TV3, 21.30 val.) – „jaudinanti“ komedija, nes už kadro šneka dar tik būsimasis vaikutis. Žaviai lengvapėdiškas prancūzas Michelis Deville‘is kadaise buvo toks patrauklus ir net poetiškas kad ir savo „Bendžamenu“, o ar veteranui toks jau artimas psichotrilerio žanras, bandomas įveikti keistame kriminaliniame 1992 metų filme „Supainiotos bausmės“ (LTV, 23.20 val.), visai nebesu toks įsitikinęs. Man asmeniškai liūdniausia, kad nuo „Dvasių namų“ (RenTV Baltic, 19.55 val.) su gausybe įžymių aktorių, bandančių perpasakoti Isabelės Allende romaną, panašu, prasidėjo stipraus danų režisieriaus Bille Augusto, kadaise pribloškusio „Pelia užkariautoju“, kelias žemyn. Aišku, filmų yra amžinų, o meistrų turbūt ne.
Panašios mintys aplanko ir stebint rimtų intencijų, gana naują (2005) juostą „Dviguba rizika“ (LNK, 23.30 val.) – apie gyvenimo lošėjus, numanančius sporto varžybų rezultatus. Man pažįstami momentai, kai Alo Pacino lošėjas-širdininkas, piliulę prarijęs, griebiasi cigaretės: aš, girdi, juokiuosi iš kaulėtosios. Bet labai ištęstas naujo bukmekerio įvaizdžio kūrimas nuspėjamas iki menkų detalių, nes Alo Pacino partneris Matthew McConaughey – tuščias kaip kamštis, neturintis jokios auros ir tuo pačiu griaunantis psichologinę seno lošėjo ir jauno ateivio sandraugos tiesą.
Ilgainiui „Dviguba rizika“ darosi panaši į lietuvišką „Diringą“, o gabiojo aktoriaus įdomiai sumanytas personažas – tik į naujesnę jo „chaltūrą“ jau čia minėtame „Oušeno tryliktuke“. Ką gi, visi mes – piliečiai su savomis silpnybėmis, visiems reikia valgyti, net ir nepakartojamajam, atrodytų, vien meno dvasia temintančiam Alui Pacino.
