George Lazenby turėjo ir privalumą: gražiai atrodė su kiltu. Deja, Sean Connery asmeninio žavesio turėjo daugiau net nebejaunais "Įgulos" laikais.

Joniukai,

kaip šaunu, kad pagaliau pažiūrėjot "Apokalipsę".

Sveikinu -- lb

Sėdžiu išsižiojęs ir apkiautęs. Desperatiškai bandau skolintis Impresijos stilių ir intonacijas. Ale kad tokių filosofiškai poetiškų tekstų kaip Kurco vis tiek neišspausiu. O kai pasirodo Brando tarp galvų, statulų ir pakaruoklių natiurmortų... su visa savo iškalba nerandu žodžių pakomentuot. Taigi.

Tai šitam atlėpausiui mužikui su stovylos mimika ir nuliu cinkelio moterys krinta į glėbį kaip prinokusios kriaušės?! Buvęs modelis? Taaip, vyriško grožio beigi žavesio supratimas dabar šiek tiek kitoks... arba prodiuserio buvo iškrypęs :).

po ketvirtadienio buvau trumpai išvykęs. Kai grįžau, tuoj puoliau į Jūsų ratą -- įdomu juk baisiai.

Apie tai, kad vertėtų patylėti, nepilstyti iš tuščio į kiaurą, man užeina mintis kiekvieną sykį, susipažinus su programa. Deja, "naujas TV sezonas" irgi visai nebūtinai išreikš mūsų norus... Gerbiamai Ginai turiu padėkoti už nuolatinį dėmesį, bet apie "negrą-nigger" (čia bejėgiškai prisipažįstu, kad anglų žodžio klaida -- mano kompo, kuris turi keistą humoro jausmą ir taiso Tarantiną į Karantiną, o Borisą -- būtinai į Morisą) man kalė į galvą neleistinumą
viena žymi kalbininkė -- kurios Jūsų klausyti?

Ponui Urviniui dėl kategoriškumo -- argi išties reikia tų konkrečių pažymėlių? Štai Jūs žiūrėsit Spacey, bet jau labai tiksliai pajutot, ko laukti, naudodamas žodį "muzikėlė". Su juodai-baltais filmais man asmeniškai labai gera, o tie spalvotieji dažnai --sakysim, įrašinėjant filmą -- ima ir susiplaka su reklama.

Kad "Gyvatės akys" tikrai ne geriausias De Palmos filmas, poniai Vilmai garantuoju. Net prisimenu jį gan miglotai: blankus sportas, korupcija, draugų išdavystės, užtat ir nepaminėjau.

Labai sutinku su Ema dėl spalvoto-nespalvoto kino, nes pastarasis išvis -- kaip atokvėpis. Tiktai dėl Visconti sulyginimų truputį netikslu. Nes jis buvo, kaip bežiūrėsi, vienas paskutiniųjų kino menininkų ir dailės prasme. Liudvikas pats buvo gana trenkas, tad paliko po savęs keistų ryškių spalvų, kurias Visconti, manau, ironizuoja. Tačiau jo spalvotame filme "Mirtis Venecijoje" nėra jokio vaizdinio karnavalo, atvirkščiai, vos vos palietos spavos, kurios taip pritampa prie Malerio muzikos. O neskoningas spalvų siaubas -- tai kone kiekvienas dabarties filmas, na, tarkim, šiandieninė "Hi- Lo šalis", kurią viena kritikė (Paukštytė?) pavadino "Marlboro" reklama. Tiksliai. -- lb

porą vakarų iš eilės žiūrėjau L. Visconti: nespalvotą "Aistrą" (1943) ir ryškiaspalvį "Liudviką" (1972). Kaip diena nuo nakties. Nesibaidyk "Lavonų degintojo", Urvini - malonumas labai specifinis, tačiau didžiulis, iš šedevrų kategorijos

Maža pastabėlė dėl juodai balto kino - drįsčiau tvirtinti, kad daugiau šedevrų yra būtent ,nespalvotų': ankstyvieji Hichcoko, Bergmano, Tarkovskio, ankstyvųjų čekų ir daugelis kitų filmų. Tad urviniui nereikia bijoti Lavonų degintojo, beje knyga gera, neseniai išversta į lietuvių kalbą.

„Raginą“ žiūrėt sunku ir nemalonu, nors verta. Visą filmą nepalieka fizinio nešvarumo įspūdis. Išvada: Rusijoj Freudą taikyti sudėtinga, o pamišus gyventi lengviau.

Ko Kruzas lindo į visokius Kubrikus? Būtų sau džekus pasaulio gelbėtojus vaidinęs, jam neblogai išėjo.