Pavasaris daro savo. Tiek filmų apie meilės istorijas, kad ir mūsų iliustracijose – vien poros, poros...
Šeštadienis
Meilės poros masiškai suklestės sekmadienio TV ekranuose, o šiandien juose pasitako dar ir tam tikros bent žanrinės įvairovės.
Teberodoma perkeltinių prasmių juosta „Tas pats Miunhauzenas“, šiandien – antroji ir paskutinė jos serija (BTV, 13.55 val.).Neseniai mus palikusio Roberto Altmano kriminalinis, ironiškas, kaip visada šio metro kūryboje, „Imbierinis žmogeliukas“ (TV3, 00.15 val.). Psichopatiškas pagyvenęs religinis fanatikas (Robertas Duvallis) čia pridarys daug kiaulysčių ne tik savo dukrai bei kitiems aplinkiniams, bet net ir patyrusiam advokatui (Kennethas Branagh), kurių išduoti nežadu: „kietas“ rašytojo Johno Grishamo siužetas -- dar vienas juostos privalumų.
TV1 demonstruoja du įvairių metų hitus: 21.00 val. – „Žudikus“, kuriuose priešinami santūrus Sylvesterio Stallone ir, švelniai tariant, nervingas Antonio Banderaso tos pačios profesijos personažai, o didžiausią nuostabą kelia inteligentiškoji Julianne Moore, pasirodanti kompiuterinės informacijos vagiše (na, tam juk irgi reikia inteligentiškumo – aš, pavyzdžiui, nesugebėčiau techniškai). 23.25 val. per TV1 vėl kartojamas neseniai, aną savaitę rodytas, bet visų mylimas matriarchato vaizdelis, Pedro Almodovaro „Sugrįžimas“.
Pažįstamos, bet mielos juostos – ir per LNK. 21.00 val. – šokoladinė Juliette Binoche „Šokolade“, o 23.20 val. – sąmojinga Davido Mameto „Sankryža“ (originale – „State and Main“) apie filmuotojus, kurie pirma atvažiuoja į miestelį, o tik paskui pasidomi dėl filmuotino objekto, senojo malūno, pasirodo, jau seniai čia nebestovinčio. Gaila, pamiršau visus gausius lietuviškus šio filmo pavadinimų variantus, pamenu tik „Gyvenimą už kadro“, bet juk malūnas – geras orientyras, jeigu nebegeidžiate darsyk žiūrėti.
O štai amerikinio „Labanakt ir sudie“ (RenTV Baltic, 20.50 val.; kartojama trečiadienį, balandžio 25 d., 23.25 val.) jūs greičiausiai dar ir negalėjote pamatyti. Šis žvaigždės George‘o Clooney režisūrinis darbas pasirodė užpernai pačiu laiku, nes po Clooney pasirodymo nepavykusiame „Soliario“ rimeike atrodė, kad Banionis, kūręs tą patį Krisą Tarkovskio kūrinyje, -- intelektualų intelektualas, o amerikietis išvis nieko nesuvokia. Kad taip visai nėra, įrodė pastatęs „Labanakt ir sudie“, senatoriaus McCarthy laikų dramą, vykstančią dar nespalvotos (kaip ir filmas!) televizijos aplinkoje. Užsispyręs žurnalistas (Davidas Strathairnas) pradeda prieš senatorių, jo brukamus žodžio laisvės ribojimus pavojingą kovą... Kūrinys tapo Venecijos 2005 metų favoritu, pelnęs ten net 5 premijas, „Aukso liūtą“ užleidęs tik jausmingam „Kuprotam kalnui“. Tiesa, Clooney, įrodžiusio gabumus, juosta – ne tiems, kurie bijosi pasiklysti gal tik amerikiečiams suvokiamose 1950 metų realijose arba apskritai nemėgsta poltinio kino.
Neginčijamas dienos filmas kaip tik yra skiriamas visiems. Turiu galvoje visiškai naują olandų juostą „Juodoji knyga“ (TV1000, 19.00 val.), kurią iš pradžių žadėjo parodyti, bet paskui nebegavo mūsų „Kino pavasaris ‘07“. Matot, kompensacija ateina greitai.
Kaip olandų režisierių, „Oranžinio kareivio“ ar „Turkiškų vaisių“ autorių, aktoriaus Rutgerio Hauerio, vėliau išsikovojusio tarptautinę šovę, atradėją, Paulą Verhoeveną greičiausiai prisimena nedaugelis – seniai tai buvo... Užtat kaip Holivudo metrą, tokių gigantiškų sėkmių, kaip „Robotas policininkas“, „Esminis instinktas“ ar „Prisiminti viską“ kūrėją jį prisimena visi.
„Juodąja knyga“ – tik neaišku, ar ilgam – Verhoevenas grįžta į tėvynę. Į labai konkretų vokiečių okupacijos etapą. Už kažkokius niekingus – Holivudo mastais, nes per olandų kino istoriją tai pati brangiausia juosta, – 22 milijonus dolerių jis sukuria pernai Venecijoje pristatytą ir tebedrebinantį pasaulio žiūrovus dramatinį trilerį, sukurtą, kaip garantuoja įžanginis titras, pagal tikrus faktus. Žydaitė dainininkė Rašelė (nauja išraiškinga aktorė Carice van Houten), dabar gyvenanti Izraelyje, susitikusi draugę, atvykusią čia turiste, prisimena šiurpius karo metus, kai jos akyse dėl olandų vedlių išdavystės buvo sunaikinta visa jos norėjusi emigruoti šeima.
Visas filmas – kaip didžiulė retrospekcija, žiūrima vienu atokvėpiu, nors tai ir pustrečios valandos. Juosta skiriama masinei – pageidautina, kuo didesnei, auditorijai. Bet čia yra daug naujo. Rašelė, užsimaskavusi Elis vardu, įsimyli Hagos gestapo viršininką Miuncę (Sebastianas Kochas), ima dirbti – formaliai vokiečiams, iš esmės – Pasipriešinimo judėjimui, kaip paaiškėja vėliau, knibždančiam išdavikų, žydų turtų medžiotojų. Tokio fašistų ir jų priešų moralinio sulyginimo kino ekranuose, manau, dar nebuvo. Tokio žmogiškųjų likimų dviprasmiškumo – seniai nemačiau. Dėl filmo galima ir reikia ginčytis, tačiau pirmiausia būtina jį, aišku, pamatyti, nes ar Lietuvos kino teatruose jis bus rodomas, kaip paprastai, nenuspėsi.
Sekmadienis
Panašu, kad pirmą kartą demonstruojamas „Susidūrimas“ (1 Baltijos kanalas, 22.10 val.), 2006 metais pelnęs net tris „Oskarus“ – už geriausią filmą, scenarijų bei montažą. Keista, jį Amerikoje režisavo kanadietis debiutantas Paulas Haggis, prieš tai, tiesa, jau smarkiai išgarsėjęs, kai parašė „Mažytės už milijoną“ scenarijų. Kad nušvilpė prizą visiems kur kas labiau išreklamuotiems nominantams, pirmiausia, - manifesto svarbą beįgaunančiam gėjų vesternui „Kuprotas kalnas“ – šaunu. Kad debiutas – irgi.
Tiesa, naujų kelių jis neatveria, labiau įsikomponuoja į madą: 14 „Susidūrimo“ personažų per vieną parą keliai kryžiuosis ir šiaip, ir kitaip, bet panašiai į anksčiau „Magnolijoje“, o pernai „Babelyje“ apčiuoptą kolektyvinio herojaus, susisiekiančių mikrosiužetų liniją. Bet smagiausia, kad „Susidūrimas“ klibina politkorektiškumo mito pagrindus: konfliktui kilti pakanka ne tik skirtingo bankų sąskaitų dydžio, bet ir odos spalvos. Vakarykštis gelbėtojas šiandien gali tapti nusikaltėliu ir atvirkščiai, nes nepakantumas tebėra žmonių bendravimo pamatų pamatas.
Tokia negailestinga „Susidūrimo“ išvada išties traukia dėmesį ir yra labai tolima bet kokiems holivudiniams hepiendams.
Pats laikas nerti į pradžioje anonsuotą lyriškų žmoniškųjų jausmų temą.
Nicole Kidman vaidina 2003 metų Anthony Minghellos filme apie meilę, perneštą per visus JAV pilietinio karo išbandymus, kino hite „Šaltasis kalnas“ (TV3, 21.30 val.). Tiesa, visi įmanomi prizai (tarp jų ir „Oskaras“) čia atiteko ne jai, gana įprastinėmis priemonėmis piešiančiai nežemišką meilę, ir ne jos objektui, keliaujančiam Odisėjui kenčiančio Kristaus išraiška veide, kuriamam Jude‘o Law, o antraplanio vaidmens – išoriškai grubokos, bet iš tiesų jautrios Rubi, gelbstinčios herojės fermą, kūrėjai Renee Zellweger. Vienu žodžiu, ne „Vėjo nublokšti“, nors paviršutiniško panašumo ir yra.
Man kur kas mielesnis šiuolaikiškai ironiškas „Įsimylėjęs Šekspyras“ (TV3, 00.30 val.), kurį, žinoma, matėte, bet galit, jei nesimiegos, ir dar sykį akį užmesti. Čia dramaturgui, kurio tikrosios biografijos niekas nežino, užtat galima improvizuoti iki valiai, užsako eilinę anų laikų pjesikę „Romeo ir Etelė, pirato duktė“, bet herojui, ant popieriaus perkeliančiam savo asmeninius išgyvenimus, išeina visai kas kita. Tik Romeo vardas išlieka.
Kad per filmavimus tarp aktorių, besiglamonėjančių prieš kamerą, ima ir užsimezga trumpalaikiai romanai, žinome neblogai, o štai ar lengva jau susiformavusiai porai kurti įsimylėjėlius? Juk būtent taip nutiko britų scenos ir ekrano „didžiajai porai“ vyrui ir žmonai (tada!) Laurence‘ui Olivier ir Vivien Leigh, klasikinėje istorinėje 1941 metų britų melodramoje „Ledi Hamilton“ (LTV2, Seni geri filmai, 17.40 val.; kartojama antradienį, balandžio 24 d., 16.55 val.) kuriančiai pagrindinius herojus.
Jis – lordas (vėliau ir admirolas) Nelsonas, ji – senyvo sero Viljamo Hamiltono, laiku suvokiančio, kad „prieš stichiją nepakovosi“, žmona Ema. Nors amerikiečiai, galbūt tuomet smerkę adulterį, aktoriams ir nedavė „Oskarų“ (šie atiteko tik geriausiam garsui ir nespalvotoms dekoracijoms), Alexanderio Kordos filmas išliko atmintyje bei kino istorijoje būtent dėl tos pagrindinės poros. Vivien Leigh savo talentu pateisina net šiurpiausius melodraminius šuolius – nuo rūmų tviskesio iki patvorių alkoholizmo.
Kiros Muratovos pirmajame uždraustame filme, 1971 metų „Ilgose palydose“ (TV1000 Russkoje kino, 16.00 val. ir kitądien, 10.00 val.), irgi yra pora, yra ir meilė. Bet – motinos (kvailoką, egoistišką, labai nelaimingą moterį tiesiog genialiai piešia Tovstonogovo teatro aktorė Zinaida Šarko) sūnui ir bręstančio vaikino, norinčio pabėgti iš tos smulkmeniškos priežiūros pas tėvą, gailestis jai. Sovietų cenzoriai buvo įžvalgūs tipai, nes šiame filme, atrodo, su prožektorium neįžvelgtum nieko smerktina. O jie įžvelgė – pirmiausia pačią pavojingą autorę, kurią, kaip maro bacilą, reikia naikinti jau pačioje užuomazgoje. Žinoma, žodžiais nedeklaruojamas, bet mikrodetalėmis išreiškiamas sovietinio (tegul – asmeninio) gyvenimo bendras nejaukumas ekrane egzistuoja, dar ir kaip.
Pirmadienis
TV1 kanalo pirmadieninis „Kino pavasaris“ nėra labai nuoseklus, bet kartais suranda ir retesnių filmų. Štai tokia pusiau komedija, pusiau melodrama „Laiminga pabaiga“ (šiandien, 21.00 val.) privertė atsiduoti niekur neatvedusiems pamąstymams apie tai, kodėl vienos šalys turi kiną, o kitos, tegul tokios turtingos, kaip Izraelis, -- praktiškai ne. Izraelio kariškio sūnus, režisierius Amosas Kollekas kažkada gražiai debiutavo tėvynėje, bet vos tik tapo garsesnis, tuoj metėsi į pažadėtąją Holivudo žemę. Izraelio kino kūrėjams – gana būdingas kelias.
Bet grįžkim prie pačios „Laimingos pabaigos“, statytos kartu su prancūzais ir su jų žvaigždute Audrey Tautou, filme nešiojančios gana linksmą Vel Čipzik pavardę (bent taip atiduodama duoklė režisieriaus namams). Herojė atsibeldė į Niujorką, norėdama būtent čia tapti aktore, laksto jo gatvėmis ratukinėmis pačiūžomis, truputį valkatauja ir truputį badauja. Kadangi Kollekas, kartais pavadinamas „nesolidžiu Woody Allenu“, irgi yra perdėtai neabejingas dailiajai lyčiai, jo net gausybė filmų pavadinta moterų vardais („Bridžet“, „Fiona“ ir kt.), tai 2003 metų filme – ne viena Čipzik, o visa moterų galerija – nuo vienišos raganos agentės (Jennifer Tilly) iki seksualinių maniakių. Kažkoks Justinas Theroux, kuriantis krizėje atsidūrusį scenaristą, apstotas moterų, aiškiai joms pralošia. Filme yra anekdotų, banalybių, bet jis sąžiningai įspėja, kad bus „Laiminga pabaiga“, ir gali pritapti prie nuotaikos (arba net pataisyti).
Kino teatrų ekranuose pasirodo naujausia šiandien truputį aptukusio Johno Travoltos juosta „Laukiniai šernai“, toks ironiškas „Easy Rider“, o per TV galime pamatyti pačią jo karjeros pradžią. Juk būtent po 1977-ųjų muzikinio hito „Šeštadienio nakties karštligė“ (LTV2, 22.10 val.) Travolta ir tapo ta superžvaigžde. Malonu prisiminti australų grupę „Bee Gees“, bet dar maloniau tai, kad diskoklubas čia pasirodo tik kaip savotiškas langelis į kitokį pasaulį, o Bruklino vaikino Tonio bukinanti kasdienybė, jo nykus darbelis geležies dirbinių parduotuvėlėje gero režisieriaus Joho Badhamo yra piešiamas visiškai realistiškai.
Antradienis
Pakartojimai, pakartojimai... Kai kurie visai neseniai šiuose puslapiuose aptarinėti, kaip Milošo Formano savita „Pavojingų ryšių“ versija, kad nesipainiotų su tuo pat metu pasirodžiusiu Stepheno Frearso juosta, pavadinta „Valmonu“ (TV1000, 15.00 val. ir kitądien, 9.00 val.) pagal jauno herojaus (Colinas Firthas) vardą. Apskritai Formano traktuotė pasižymėjo neapsakoma personažų ir juos vadinančių aktorių (dar: Annette Bening, Fairuza Balk, Meg Tilly) jaunyste. Apskritai barokinio Choderlos de Laclos knyga pagal žmonių santykių aprašymo universalumą turbūt yra nemari ir net nesugadinama: antai, kada pavėluotai žiūrėjau 1959 metų prancūzišką versiją, labai nustebau, kad čia save sugebėjo pranokti net tokių kuklių duomenų režisierius kaip Roger Vadimas, daugiau žinomas kaip Brigitte Bardot, Jane‘os Fonda ir kitų ano meto įžymybių trumpalaikis vyras.
Visai neseniai agitavau ir už keistą alegorinį Aleksandro Sokurovo kūrinį pagal brolių Strugackių (ir kaip sovietų laikais jų nepasodino?) literatūrą – „Užtemimo dienos“ (TV1000 Russkoje kino, 16.00 val. ir kitądien, 10.00 val.).
Gal kiek seniau buvo demonstruoti „Dvasių namai“ (TV1000, 19.00 val.) pagal epinį ir dar mistinį Isabelės Allende romaną. Danų režisierius Bille Augustas taip šauniai pradėjo savo veiklą, du jo filmai („Pelia užkariautojas“ pagal Martino Anderseno-Nexe‘s romaną ir „Geri ketinimai“ pagal Ingmaro Bergmano scenarijų) vienas po kito skynė Kanų „Auksines palmės šakeles“. Bet greičiausiai būtent nuo „Dvasių namų“ (1993), nepaisant viso čia vaidinančių aktorių žvaigždyno (Meryl Streep, Glenn Close, Jeremy Ironsas, Winona Ryder, Antonio Banderas, Vanessa Redgrave – net nesitiki, kad į vieną filmą, turint galvoje vien honorarus, įmanoma masiškai surinkti tokias pavardes), prasidėjo iškart dar mažai pastebimas režisieriaus riedėjimas – ne aukštyn, aišku, o į nevykusį „Smilos sniego jausmą“ ir jau visai prastą šiemetį filmą „Sudie, Bafana“, suprimityvinusį Nelsono Mandelos prisiminimų knygą. Per visą karjerą labai priklausomas nuo literatūros Augustas kadaise sugebėjo priversti net užmiršti, kad „Pelią užkariautoją“ parašė marksistas, o dabar tie kino ir literatūros santykiai jo atveju verčia tik gūžčioti pečiais.
Jeigu kas nori pasijusti kaip tebesitęsiančioje lenkų kino savaitėje, rodančioje ir klasikinius filmus, gali pamatyti Lietuvoje nedemonstruotą 1978 metų juostą „Teresos Henert romanas“ (TVP1, deja, 1.20 val.). Stilingai atkurtas trečiasis Lenkijos dešimtmetis, karininkų aplinka, kurioje ir sukinėjasi kaprizinga filmo herojė, pritampa prie šios televizinės savaitės esminės temos – meilės ir tik meilės romanų.
Trečiadienis
„Elito kinas“ tebetęsia mūsų pažintį su nestandartiniu prancūzu Maurice‘u Pialat. Atrodo, žodis „nestandartinis“ labiau tiktų dosniam kokių meninių išmislų meistrui. O Pialat kaip tik visai ne toks. Kas buvo „Grimasoje“, išskyrus kiekvieną artėjimo prie mirties akimirką? Bet tas dėmesys sekundėms, bandymas jas įamžinti ir apibendrinti Pialat kūryboje tarsi virsta – tegul paprasta – filosofija: viskas nepakartojama, viskas savaip vertinga, nes yra ir bus tik tą vieną kartą. Štai jau pas ką nerasi jokių deja vu.
Paprastas, bet labai niuansų turtingas ir filmas „Lulu“ (LTV, Elito kinas, 23.10 val.; kartojama kitądien per LTV2, 22.10 val.) – iš tų jo populiaresniųjų kūrinių, kuriuos suminėjau aną kartą. Į galvą tuojau ateinanti Franko Wedekindo klasikinė fatališka moteris Lulu neturi su filmu nieko bendra. Statytas 1980-aisiais, su dar visai jaunais Gerard‘u Depardieu (Luji – Lulu) ir Isabelle Huppert (Nelė), kūrinys pedantiškai stebi merginos iš buržuazinės šeimos, kartą šokiuose susidomėjusios paprastu bedarbiu, skausmingą su juo suartėjimą.
Nejaugi meilė? Ar greičiau „meilė-neapykanta“? Nepaprastai skirtingi (ir dar vidujai prieštaringi) charakteriai, skirtingos klasės bei įpročiai... Vienu metu įžūlus ir delikatus, išmintingas ir paikas Lulu vis dėlto, matyt, ne tik dėl fiziologijos traukia išsilavinusią merginą, dėl jo pasirengusią kautis su savo kaprizais ir kompleksais, daug ką paaukoti. Tokie psichologiniai duetai, kaip kiekvieną smulkmeną pastebinčių „Lulu“ aktorių menas, dabarties kine kažkodėl pasitaiko vis rečiau.
Kiek nustebino jūsų vėlyvas dėmesys Kiros Muratovos „Asteniniam sindromui“: paikai galvojau, kad šį filmą tikrai matė kiekvienas „statistinis“ kinomanas. Bet statistinių žmonių, aišku, gyvenime nėra, o stiprus filmas ir vėl demonstruojamas (TV1000 Russkoje kino, šiandien – 00.00 val. ir kitądien, 18.00 val.).
Man tik svarbu, kad dėl to kūrinio žiaurumo nekaltintumėte pačios režisierės. Ir anoje, ir dabartinėje kasdienybėje juk nuolat susiduriate su žiauriomis situacijomis, štai Muratova tik išdrįso jas meniškai sukoncentruoti. Kažkas tiksliai apibūdino „Asteninį sindromą“, kaip „gyvenimo po meilės“ vaizdą...
Ketvirtadienis
Iš tikrųjų 2004 metų britų filmas vadinasi „The Libertine“, o tai juk ne tik pasileidėlis, bet ir libertinas, laisvamanis. Šiaip ar taip, šiandien – tebūnie - „Pasileidėlis“ (LNK, Snobo naktis, 22.40 val.) neturi konkurencijos. Ir ne todėl, kad tai būtų genialus filmas, o tiesiog konkurencijos nėra. Ar gal nepastebėjau?
Iš esmės tai elegantiška kino biografija. Realiai XVII amžiuje egzistavęs Antrasis grafas Ročesteris arba Džonas Vilmotas (John Wilmot) buvo ir poetas, ir dramaturgas, ir politikas, bet labiau išliko britų atmintyje, kaip žavus skandalistas, cinikas, girtuoklis, biseksualas, anksti miręs nuo paties gyvenimo būdo išprovokuotos ligos. Pakviesti šiam vaidmeniui Johnny Deppą reiškia toleruoti herojų jau iš kalno. Savo ruožtu, Deppas kartą dirbo reklamoje drauge su jaunu Laurence‘u Dunmore‘u ir pasiūlė jo kandidatūrą prodiuseriams. Taip, „Pasileidėlis“ – režisūrinis debiutas, labai profesionalus, bet kažkokių meninių beprotybių, kurių paprastai lauki iš debiutantų, nepasiūlantis.
Tradiciškai geri bajopiko aktoriai – ne tik Deppas, o ir Johnas Malkovichius, kuriantis karalių Čarlzą II, herojaus pjesių užsakovą, ir moterys (Samantha Morton ir Rosamund Pike, abi vaidina herojes, turinčias Elizabetės vardus). Žiūrėdamas į jas prisimeni vieną posakių, priskiriamų Wilmotui: „Moterims teikia daugiau malonumo daryti mus kvailiais, negu meilužiais“. Apskritai filmo dialogas atkreipia į save dėmesį; gal kitaip ir būti negalėjo, lėmė pati gražių žodžių ir asmenybės neprisitaikymo tuštumoje epocha, o dar ir tai, kad scenarijus sukurtas pagal populiarią Stepheno Jeffreyso pjesę. Bet jeigu reikėtų rašyti šiam filmui konkrečias, kaip priimta Vakaruose, vertinimo žvaigždutes, nelabai įsivaizduoju, ką parašyčiau.
Penktadienis
Kaip paprastai ir būna, penktadienio TV programose klesti pramoginiai žanrai.
Žinoma, ką vadinsi pramoga. Štai „Karlito kelias“ (TV1000, 20.35 val.), kurio, mano naiviai nuostabai, pasirodo, dar yra nemačiusių, -- gangsterinė saga. O toks žanras iš inercijos dažniausiai irgi laikomas pramoginiu. Tuo tarpu režisieriaus Briano De Palmos bei aktoriaus Alo Pacino meistrystė sukeičia kortas ir verčia „Karlito kelią“ traktuoti bent jau rimta drama apie tai, kaip, kartą nusižengus, nelengva sugrįžti į doros kelią, o jeigu tu buvai, kaip šiuo atveju, stambus narkoverslininkas, - turbūt ir neįmanoma. Pačių žmonių, jų artimųjų pageidavimai mūsų gyvenimuose dažnai nevaidina svarbesnio vaidmens, o ta krintanti plyta, apie kurią kalbėjo dar M.Bulgakovo herojai, visada pasirodys pačiu netinkamiausiu momentu. Tuputį fatališkas, bet truputį ir pretenzingas De Palmos kūrinys.
Fatališkųjų atsitiktinumų tiesiog negali nebūti melodramoje. Naujausiame, bet jau rodytame, ruso Aleksejaus Balabanovo filme „Man neskauda“ (TV1000 Russkoje kino, 22.00 val.), jų irgi pakanka. Gal tam, kad užnuodytų paskutiniąją tyrą Renatos Litvinovos dar vienos plaštakės meilę. Rimtai suvaidinti tą situaciją be išeities, kuri jai čia pasiūlyta, Litvinova turbūt negalėtų – ne ta prigimtis. Gauni tiesiog dekadentinį vaidmens piešinį, nors tuo saloniniu manieringumu ši kūrėja visad ir stipri, ir žavi.
Lieka dienos komedijos. Jeigu mėgstate Franciso Vebero prancūziškąją charakterių kontrastų tradiciją, turėtų patikti nesena jo komedija, šįkart demonstruojama nekantriu pavadinimu „Užsičiaupk!“ (TV1000, 17.00 val.). Ne dėl savo paiko pedantiškumo, kiek dėl nenoro, kad jūs nusiviltumėte, priminsiu, kad ši 2003 metų juosta dar vadinama ir herojų vardais – „Rubis ir Kventinas“ (šiuos nesusižaidusius pabėgėlius iš kalėjimo gana sąmojingai kuria Jeanas Reno ir Gerard‘as Depardieu), o kartais – paprasčiausiais „Pabėgėliais“. Beje, „Pabėgėliais“ vadinosi ir ankstesnė (1986) Vebero kriminalinė komedija, kurią šįkart regime, to paties režisieriaus perdirbtą.
Tais pačiais metais Amerikoje sukūrė 1979 metų komedijos „The In-Laws“ perdirbinį „Misija: vestuvės“ (LNK, 20.10 val.). Ir čia juoką kelia (jeigu kelia) daugiausia charakterių skirtybės: kuklus gydytojas ortopedas (Albertas Brooksas), leidžiantis jauną dukrą už jauno vyro, beprotiškai išsigąsta, susidūręs su jaunikio tėvu, ilgamečiu CŽV darbuotoju (Michaelas Douglas), kuris kaip magnetas traukte traukia visokius pavojus bei rizikingas avantiūras.
Beje, nusipelnęs Douglas ne taip dažnai pasirodo linksmuose žanruose: „Kadaise vaidindavau komiškus vaidmenis spektakliuose, ten labai padeda juokas salėje, kylantis po tavo replikos. Kine tu kalbi ar darai kažką juokinga, o atsakas – tyla. Prie to kiekvieną kartą tenka pratintis iš naujo“.
Manau, suprantate, kaip apsidžiaugiau, radęs šią giliamintišką Michaelo Douglaso citatą, nes man apie filmą „Misija: vestuvės“ daugiau ką pasakyti tikrai nėra ką.
