LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Lietuvoje, pagal kalendoriaus liudijimus, turėtų būti žiema. Tačiau apie ją kalbėti dabar lyg visai ir nereikėtų, nes jos nėra. Daug kur sunku rasti net saują sniego.
Paprastai tokiu metu džiaugdavomės pastogėse žvilgančiais varvekliais ir laukdavome pro sniegą išnyrančių pirmųjų kupstų viršūnių. Dabar tokio džiaugsmo – kiek akys mato, nes iš žiemos palikimo baltuoja tik ežerų ir upių ledas.
Beje, upeliai ir upės bet kurią dieną gali sukrusti, jų almančios properšos susijungti. Nors ežerų ledas tebėra tvirtas, tuo nederėtų ramintis ir piktnaudžiauti. Bet kada jame atsivers properšos, išgraužos. Visą parą tvyranti šiluma ir lietus ledą plonina ir ardo ypač sparčiai. Žvejams ši naujiena pati nemaloniausia, nes poledinės žūklės sezonas greitai baigsis.
Tačiau kai kas to laukia. Ar pamenate, kaip sausio viduryje užšąlant ežerams blaškėsi gulbės? Tada regėjome jas skraidančias, kitas – tupinčias ant ledo ir laukiančias. Dabar vyksta panašūs dalykai, tik džiugesni. Paukščiai ne palieka savo namus, o į juos sugrįžta. Gulbės jau baltuoja daug kur. Pirmiausia jos apsistoja properšose, upelių žiotyse ar ištakose, tačiau ilgai čia nebūna. Vis skrenda ar pėsčios žingsniuoja nendrynų pakraščiais, žvalgosi.
Prie nendrynų Žuvinte stoviniuoja neseniai sugrįžusios pilkosios žąsys. Jos visada tokios ankstyvos, bet šiemet sugrįžo vasario viduryje. Jau dabar galima atspėti, kur bus jų lizdai, nes kiekviena pora apsistoja prie savo nendryno. Žąsinas būna ypač aktyvus, su žąsims būdingu atidumu seka aplinką ir garsiu gagenimu sutinka pro šalį lekiančias kitas žąsis. Jeigu jos bandytų greta nusileisti, kiltų aršios peštynės.
Į miškus ir pelkes sugrįžta gervės, laukuose jau čirška pirmi vieversiai, pastebėtos pempės. Nors paukščiams tikrai nėra ko skubėti, bet visi, žiemoję netoliese, pradeda grįžti. Gal ir prie jūsų naujai iškelto inkilo atskrido varnėnai? O gal jie tik šiaip viršūnėse tupinėja? Gal neranda jūsų inkilo?
Kadangi lesykla nėra pati svarbiausia, dabar reikia gaminti inkilus. Juos kalkime lentinius, darykime iš tuščiavidurių medžio stuobrių. Kuo anksčiau juos iškelsime, tuo bus geriau. Beje, inkilai keliami ne mums ir ne parodai, todėl nemenkinkime savo triūso ir nekelkime jų miesto parkuose, po kelis viename medyje. Juos vežkime į miškus, į gamtą. Visai nesvarbu, kur kabės jūsų inkilas. Jeigu jame gyvens paukščiai, jūsų geri darbai bus palaiminti gamtos.
