Savivaldybių tarybų rinkimų maratonas baigėsi. Vienos partijos džiūgauja, kitos – liūdi. Taip būna po kiek vienų rinkimų, nes visi negali būti nugalėtojais, kažkam tenka pralaimėti.
Tačiau kas vis dėlto laimėjo šiuos rinkimus? Klausimas ne toks jau paprastas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Jei skaičiuotume, kiek kuri partija po šių rinkimų savivaldybių tarybose turės mandatų, laimėtojai lyg ir aiškūs – socialdemokratai. Neofi cialiais duomenimis, jie laimėjo penktadalį visų šalies savivaldybių mandatų – 326 ir, palyginti su praėjusiais rinkimais, pagerino savo padėtį. Tada jie buvo iškovoję 302 mandatus.
Tėvynės sąjunga, kuriai daugelis stebėtojų šiuose rinkimuose pranašavo krachą, nors ir gerokai sumenkino savo pozicijas, vis dėlto įsitvirtino antroje vietoje. Kartu su krikščionimis demokratais jie šiemet pelnė 248 mandatus. 2007-aisiais Tėvynės sąjunga buvo laimėjusi 256 mandatus, kaip atskira partija Lietuvos krikščionys demokratai tada turėjo dar 95 vietas. Tada konservatoriai ir krikščionys demokratai iš viso buvo gavę 351 mandatą. Tai akivaizdus smukimas.
Tačiau patys konservatoriai ir kai kurie politologai tai vadina pergale. Ir tai netoli nuo tiesos. Atrodė, kad taip juodai prisidirbusi Seime ir Vyriausybėje, savo veiksmais supykdžiusi daugiau kaip pusę tautos Tėvynės sąjunga ir jos satelitai valdančiojoje daugumoje turėjo būti per patrankos šūvį neprileisti prie valdžios. Bet atsitiko kitaip. Net Kaune, mieste, kuris po konservatorių valdymo atrodo kaip nuvarytas arklys, Tėvynės sąjunga šventė pergalę.
Tačiau į orą šaudyti šampano kamščius ir ramintis, kad taip pat susiklostys ir Seimo rinkimai, dar ankstoka. Daug kur taškai bus sudėlioti tik tada, kai bus suformuotos valdančiosios koalicijos ir išrinkti merai. Tada ir paaiškės realūs šių rinkimų nugalėtojai.
Sakoma, kad savivaldybių tarybų rinkimai yra savotiška generalinė repeticija prieš Seimo rinkimus. Dalis tiesos čia yra, kai kurios tendencijos tikriausiai išliks. Tačiau iki Seimo rinkimų dar kone dveji metai. Daug kas gali pasikeisti, taip pat ir rinkėjų simpatijos.
Antra vertus, savivaldybių tarybų rinkimai gerokai skiriasi nuo Seimo rinkimų. Todėl ramiai jų laukti negali nei socialdemokratai, nors ir šiek tiek pagerinę savo padėtį, bet gana blogai pasirodę didžiuosiuose miestuose, kur mandatų svoris yra didesnis negu atokiuose nedideliuose rajonuose, nei nedideliu smukimu žemyn besidžiaugiantys konservatoriai.
Kaip ir tikėtasi, geriausiai šiuose rinkimuose pasirodė tradicinės politinės partijos. Rinkėjams, atrodo, jau pradeda atsibosti iki šiol populistų dalytas pažadų pyragas. Dauguma populistų šiemet liko už savivaldybių tarybų durų – jų žarstyti pažadai nesugundė žmonių. Tai jau savotiška mūsų rinkimų branda.
Pasidžiaugti galima ir padidėjusiu, palyginti su pastarųjų metų rinkimais, rinkėjų aktyvumu. Toks aktyvumas, koks buvo praėjusį sekmadienį, jau nepadarytų gėdos ir prezidento rinkimams. Žinoma, kai kurių nuosėdų liko. Šiaip ar taip rinkti vietos valdžią atėjo mažiau kaip pusė teisę balsuoti turinčių rinkėjų. Vadinasi, valdžią mums išrinko mažuma šalies rinkėjų...
Ar nepastebime, kad dažniausiai balsuoja gražiai pagyvenę ir jau ganėtinai subrendę žmonės, jaunimas neretai į rinkimus numoja ranka, nes jiems dabartinis balsavimo būdas atrodo archajiškas.
Šiemet pirmą kartą buvo leista dalyvauti rinkimuose nepartiniams kandidatams ir jų susivienijimams. Seimas tokią galimybę jiems sudarė įpareigotas Konstitucinio Teismo. Tačiau išsaugoti savo įtaką bet kokia kaina užsimoję parlamento partiečiai pasistengė sudaryti tokias sąlygas, kad po rinkimų būtų galima pasakyti: na, va, matote, nepasiteisino...
Ar kas nors pasikeis po šių rinkimų? Vargu, nes Lietuvos savivaldybių tarybų rinkimų sistema – viena prasčiausių Europoje. Kosmetinės rinkimų įstatymo permainos, kokios padarytos prieš šiuos rinkimus, nepadės, jei savivaldybės ir toliau neturės fi nansinio savarankiškumo, jei merus, seniūnus ir netgi seniūnaičius rinks ne savivaldybėje gyvenantys žmonės, o tik į valdžią patekusios partijos. Taigi tikrosios savivaldos dar teks palaukti.
