Legendinį lakūną Steponą Darių filme „Skrydis per Atlantą“ įkūnijęs Remigijus Sabulis šiuo metu ruošiasi statyti dokumentinį filmą „Lituanikos“ paslaptis“.
– Lietuviško kino mėgėjai paskutinį kartą jus matė Algimanto Puipos filme „Nuodėmės užkalbėjimas“. Paskui tarsi kažkur staiga dingote, – pokalbį su R. Sabuliu pradėjo „Balsas.lt savaitė“.
– Niekur nedingau. Kadangi lietuviškų filmų pastaruoju laiku per metus pastatoma po vieną arba pusantro, natūralu, kad susidaro įspūdis, jog lietuvių kino aktorių lyg ir nebėra, ypač vidurinės ir vyresniosios kartos.
Nebent jie filmuojasi lietuviškuose televizijos serialuose. O aš juose nesifilmuoju.
Nauji vaidmenys
– Nesate kviečiamas vaidinti serialuose?
– Kviečia, bet neinu. Gal kam nors pasirodysiu arogantiškas sakydamas, kad man tai šiek tiek žema, bet taip yra. Visada maniau ir tebemanau, kad kiekvienas aktorius privalo turėti savo moralės kainą. Man nepriimtini lietuviškų televizijos serialų scenarijai. Tai tuščias reikalas.
– Filmuojatės kur nors kitur?
– Po „Nuodėmės užkalbėjimo“ filmavausi Korėjoje, bendrame Korėjos ir JAV filme „My way“ („Mano kelias“). Turėjau galimybę savo akimis pamatyti, kaip kuriamas holivudinis filmas, kaip jis filmuojamas, kokie reikalavimai keliami tokių filmų aktoriams.
Skirtumas tarp holivudinių ir mūsų arba rusų kuriamų filmų didžiulis. Filmavausi ir rusų režisieriaus Igorio Vološino fime „Beduinas“.
Pernai su tuo filmu dalyvavau tarptautiniame Karlovi Varų (Čekija) filmų festivalyje. Šiuo metu baigiu filmuotis nedideliame seriale Baltarusijoje. Jis kuriamas pagal pirmojo Masvos televizijos kanalo užsakymą.
Būti marionete nepanoro
– Esate sukūręs ne vieną ryškų vaidmenį kine. Kadaise buvote ir teatro aktorius. Kodėl palikote teatrą?
– Iš teatro išėjau, kai įstojau į aukštuosius kino režisūros kursus. Kinas mane labai traukė, o teatre mano likimas klostėsi gana keistai. Iš pradžių, kai tik pradėjau jame vaidinti, tai dariau labai nenatūraliai.
Pats tai jutau. Dėl to dirbant teatre ilgą laiką kamavo vidinė graužatis. Iš jos mane po keliolikos metų ištraukė vaikiškas spektaklis „Merė Popins“.
Labai ilgai jame vaidinau ir jutau didžiulį džiaugsmą, nes mes, aktoriai, improvizuodavome, prisigalvodavome visokių juokelių.
Manau, kad „Merė Popins“ mane išmokė į viską teatre žiūrėti natūraliai. Norėjosi dirbti ir toliau, bet teatras kaip tik tuo laiku darėsi vis formalistiškesnis, aktoriai pamažu virto marionetėmis, iš jų tebuvo reikalaujama vykdyti režisieriaus valią.
Man tai buvo nepriimtina. Nebesijaučiau gerai ir Kaune, nes miestas, kuriame gimiau ir kuris buvo man labai mielas, pradėjo keistis, prarado savo dvasią. Nebesinorėjo ilgiau čia užsibūti.
Išvažiavau, įkūriau prodiuserių firmą, kuri užsiėmė laidų ir reklamos kūrimu. Tai buvo didžiulė klaida. Kai naktimis pradėjau sapnuoti darbus, mokesčius, žmones, kuriems reikia išmokėti atlyginimus, supratau, kad tai ne man, ir atsisveikinau su šia veikla.
– Kaip išgyvenote savotišką griūtį?
– Kokie ketveri penkeri metai buvo kupini vidinės kančios, darbo paieškos, bet visų pirma turėjau susitvarkyti savo vidų. Tas vidus vis viena traukė prie kino. Ir keistas dalykas – kuo mažiau darbo ieškai, tuo greičiau jis ateina pats.
Pradėjau filmuoti „Valstybės kino metraštį“ ir dirbu prie jo iki šiol, gal jau kokie septyneri metai. Matau to darbo prasmę, nes pastaruoju metu žmonės, ypač jaunimas, pradėjo domėtis archyvine medžiaga.
Norisi tikėti, kad ne veltui tai darau, kad kada nors kas nors norės pamatyti ir išgirsti nueinančius ir nuėjusius žmones. Ne apie politikus kalbu, nes mano sąrašas ilgas. Jame yra politikų, bet yra ir daug iškilesnių žmonių – poetų, aktorių dainininkų, kultūros veikėjų.
Naujas filmas tragiškesnis
– Ir dar pradėjote vieną rimtą darbą?
– Na, taip. Kitamet minėsime aštuoniasdešimties metų „Lituanikos“ skrydžio per Atlantą sukaktį. Turiu sumanymą to jubiliejaus proga pastatyti pilnametražį dokumentinį filmą „Lituanikos“ paslaptis“.
Norėčiau šiame filme labiau įsigilinti į lėktuvo žūties katastrofą, paieškoti ir parodyti įdomesnių faktų apie lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gyvenimą, jų asmenybes.
– Ar jau darote ką nors konkretaus?
– Einame per visas instancijas ir prašome paramos. Šiek tiek pinigų skyrė Kultūros rėmimo fondas, o toliau turbūt teks eiti S. Dariaus ir S. Girėno pramintomis pėdomis – ruošdamiesi skrydžiui per Atlantą jie taip pat rinko pinigus: už tam tikrą mokestį Amerikoje lėktuvu skraidino žmones.
– Beveik prieš tris dešimtis metų sukūrėte S. Dariaus vaidmenį. Ryšys liko?
– Be abejo. Kai buvo kuriamas šis filmas, padariau kiek galėjau, bet dabar, kai žiūriu šią juostą, ji man atrodo senstelėjusi. Visada norisi, kad filmas tavyje ką nors paliestų. Tik tada galima kalbėti apie jo ilgaamžiškumą. Man šito trūko.
Aišku, tuo laiku, kai buvo statomas „Skrydis per Atlantą“, tereikėjo džiaugtis, kad režisieriui Raimondui Vabalui pavyko tokį filmą „pramušti“ Maskvoje. Tai buvo didelė lietuviško kino pergalė ir didžiulis patriotinis pasiekimas. Šiandien norėtųsi ko nors kito, galbūt tragiškesnio.
Mūsų dienomis labai trūksta filmų, kurie pakylėtų patriotinę tautos dvasią. Ne tik filmų, bet ir gerų spektaklių, knygų.
Aktorystės misija
– Liūdna, bet daug kas nebetiki, kad tą dvasią galima prikelti, nes tauta baigia išsibėgioti. O jūs tikite?
– Būsiu atviras: jei man būtų trisdešimt metų, turbūt lėkčiau iš čia, nes maža šviesos ir jokio tikėjimo aplinkui. O juk patriotizmo nereikia specialiai ugdyti, užtenka jį palaikyti.
Nuo to priklauso, ar žmonės liks čia, ar išvažiuos. Jei žmogus matys, kad kažkas jį myli, tai ir liks. Bet mes čia visiškai nemylimi... Mūsų nemyli valdžia, biurokratai, o ir patys jau beveik nustojome save mylėti. Filmuodamas „Valstybės metraštį“ supratau vieną svarbų dalyką – klaidą, kuri buvo padaryta, kai iškovojome laisvę.
Į valdžios viršūnes įsileidome nekultūringus žmones, kuriuos kadaise tėvai išstūmė iš kaimo į miestą, kad jie čia užsidirbtų pinigų. Gimdytojai juos mokė gyventi dėl pinigų. Nesvarbu, kad tie žmonės vėliau baigė mokslus – jų požiūris nepasikeitė, jie liko tokie pat vartotojai, dėl pinigų galintys padaryti ir parduoti viską, pradedant tėvais, baigiant tėvyne.
Šis požiūris man yra baisiausias.
– Niekada nesigailėjote pasirinkęs aktoriaus profesiją?
– Ne, niekada. Tik dabar jau suprantu, kad menininkas šiandien turi būti kovotojas. Per savo profesiją jis turi viską išpasakoti.
TIK FAKTAI
R. Sabulis – Lietuvos kino ir teatro aktorius, režisierius, 2008 apdovanotas „Sidabrine gerve“ už geriausią epizodinį vaidmenį Algimanto Puipos filme „Nuodėmės užkalbėjimas“.
Lakūnas S. Darius režisieriaus Raimondo Vabalo filme „Skrydis per Atlantą“ (1983 m.) – vienas ryškiausių aktoriaus sukurtų vaidmenų.
R. Sabulis yra vedęs, turi du vaikus – sūnų Remigijų ir dukrą Laurą.
E. Žvirblienė
