Šiandien mūsų valstybės skolos — 34 mlrd. Lt. Kiekvienas Lietuvos pilietis įsiskolinęs beveik 10 tūkst. Lt. Kasmet kiekvienas iš mūsų turime sumokėti apie 600 Lt palūkanų. Stulbinantys skaičiai, kai, pavyzdžiui, svarstomame kitų metų valstybės biudžete planuojama surinkti beveik 24 mlrd. Lt, nors daug kas tuo stipriai abejoja. Taigi esame praskolinę daugiau nei visą valstybės biudžetą. Didžiosioms ar stipriosioms pasaulio ekonomikoms tokie skaičiai gal ir nebūtų bauginantys, tačiau mums, neturintiems pinigų srauto reguliavimo mechanizmų, o turintiems fiksuotą valiutos kursą, be gamtinių išteklių tokia skola jau tampa grėsminga.
Įmonei, negrąžinusiai skolos, grėstų bankrotas. Valstybei bankroto sąvoka irgi nesvetima. Žinome kas atsitiko Graikijoje, kai neatsakinga valdžia valstybę privedė iki bankroto. Tik įsikišus ES institucijoms Vyriausybė buvo priversta „susiveržti diržus“, o eiliniai graikai patyrė šoką. Daugelis išėjo į gatves, tačiau protestai ir blokados padėties neišgelbės.
Ar gali valstybė gyventi be skolos? Vos tik atgavus nepriklausomybę, 1990 m., Lietuva sugebėjo išgyventi be skolų. Juk ir tada ekonominė padėtis buvo komplikuota, reikėjo mokėti ir pensijas, ir išmokas mažus vaikus auginančioms motinoms, ir kitas socialines išmokas. Tačiau nuo skolų saugojo įdiegtas supratimas, kad iš skolintų pinigų gerai negyvensi. Pastarųjų metų Vyriausybės šią senolių išmintį pamiršo. Susidaro įspūdis, kad apskritai prarado išmintį. Vien per 2009–2010 m. Vyriausybė mums užkrovė 25 mlrd. 600 mln. Lt skolą.
Kas tuos pinigus grąžins? Patikėkite, ne jau dvidešimt metų valdantys praktiškai tie patys politikai. Šią milžinišką vis augančią skolą turės grąžinti mūsų vaikai bei vaikaičiai. Mūsų Vyriausybės strategija kol kas apsiriboja šiandiena, visai nesusimąstant, kas laukia ateities kartų. Senoms skoloms grąžinti nuolat imamos naujos ir vis didesnės paskolos iš mielai už didelius procentus mums skolinančių užsieniečių. Tiesa, pati skola nebūtų tokia didelė blogybė, jei už tuos pinigus būtų kuriamos naujos darbo vietos, diegiamos inovacijos, investuojama į perspektyvius projektus. Apmaudu, kad šie pinigai panaudojami gaisrams gesinti ir, vaizdžiai tariant, pravalgymui.
Kas stovėjo už mūsų valstybės vairo, jei per 20 nepriklausomybės metų sugebėjo „pravalgyti“ minimaliai skaičiuojant apie 100 mlrd. Lt iš „prichvatizuoto“ valstybės turto, bei daugiau kaip 30 mlrd. Lt gautų ES subsidijų. Aritmetika, regis, labai paprasta — per dvidešimt metų padarytas nuostolis viršija šimtą penkiasdešimt milijardų Lt. Ar kokios nors bendrovės vadovas išsaugotų savo kėdę panašiai tvarkydamasis? Akivaizdu, kad būtų jis išsviestas iš posto ir netgi teismo keliu turėtų atsakyti už iššvaistytas lėšas. Valstybei vadovauti, matyt, keliami kiti kriterijai ir atsakomybė visai kitokia. Jai vadovauti, regis, gali kiekvienas, juo labiau kad pragaištingų šaliai sprendimų autoriai nėra baudžiami. Revoliucijas daro dainiai — garbė mūsų Sąjudininkams. Šiuolaikines valstybes valdo profesionalai. Prie valstybės vairo turėtų stoti aukštos kvalifikacijos specialistai: teisininkai ir ekonomistai — įstatymų leidyboje; vadybos profesionalai — vykdomojoje valdžioje. Tai žmonės, įgiję atitinkamą išsilavinimą ir nestokojantys pilietiškumo bei pašaukimo tarnauti žmonėms. Kur jie?
Skolas reikia aptarnauti, mokėti dideles palūkanas ir tai — labai neproduktyvios išlaidos. Didelės skolos elementas didina šalies riziką, mažina patikimumą bei atbaido užsienio investicijas. Jei jau skelbiamės esą investicijų medžiotojai, reikėtų susimąstyti ir apie sąlygas toms investicijoms pritraukti.
Kol kas nė viena Vyriausybė nesistengė mažinti skolų ar „derliaus“ metu sukaupti atsargų. 2008 m. turėjome 17 mlrd. Lt skolų, o dabar — jau 34 mlrd. Lt, nors nacionalinio biudžeto įplaukos sumažėjo. Pernai Lietuva pasiskolino 13,8 mlrd. Lt, o šiemet pasiskolinta — dar 11,8 mlrd. Lt. Prognozuojama, kad kitų metų valstybės biudžeto deficitui mažinti ir ankstesnės skoloms grąžinti Vyriausybė žada skolintis dar apie 6,1 mlrd. Lt.
Kaip toliau klosis mūsų valstybės skolos reikalai? Dabar didžiausią nerimą kelia milžiniški socialiniai ir „Sodros“ įsipareigojimai, kurie, matyt, tą skolą vers dar didinti. Socialiniame sektoriuje padėtis tikrai negerės, nes daugėja pensinio amžiaus žmonių, o vis daugiau jaunimo, galinčio mokėti mokesčius ir „uždirbti pensijas“, išvyksta į užsienį. Lietuva sensta, o reikšmingų žingsnių, kaip užtikrinti stabilią „Sodros“ situaciją, nesiimama.
Gal ir mums vertėtų Vilniaus centre pastatyti didžiulį ekraną, skaičiuojantį valstybės skolas, kaip tai padaryta Varšuvoje. Kol kas skaitiklis sukasi vien didėjimo linkme. Ar atsiras politikų, sugebėsiančių skaičius sustabdyti ir pasukti mažėjimo link? Manau, kad tai supranta kone kiekvienas Lietuvos gyventojas, tačiau reikia imtis ryžto ir išminties keisti nusistovėjusią tvarką. Patiems žmonėms reikia rodyti gerą iniciatyvą.
Šarūnas Birutis
