Lietuvoje nėra nė penkiasdešimt daugiabučių namų bendrijų, apsisprendusių atnaujinti namus pagal naująją programą. Tik tiek dabar užregistruota norinčiųjų, o galinčių tai padaryti bus dar mažiau. Prisimename, kai pernai pavasarį Vyriausybė patvirtino naują daugiabučių renovacijos modelį, pagal kurį valstybė iš specialaus fondo dengtų ne 50 proc., o 15 proc. bendrijos išlaidų renovacijai. Likusiai sumai su komerciniais bankais tartasi, kad jie suteiks lengvatinę paskolą su fiksuotomis 3 proc. palūkanomis. Buvo planuota per Europos investicijų fondą panaudoti 513 mln. Lt Europos Sąjungos Lietuvai skirtų struktūrinių fondų lėšų ir dar per 2 mlrd. Lt pritraukti iš šalies komercinių bankų. Visi šie planuoti pinigai vis dar nenaudojami, nors 2009 m. už šias lėšas priskaičiuota 200 tūkst. Lt palūkanų, tačiau už valdymą fondas atskaitė 2,4 mln. Lt.
Vyriausybė ir Aplinkos ministerija įsivaizdavo, kad renovuojamų pastatų pasipils tarsi iš gausybės rago, bet naujoji tvarka sužlugdė net ir egzistavusius gerus gyventojų norus. Juo labiau kad atsakomybę vieni stumdo kitiems, o kaltų, kaip visada, nelieka. Trūksta politinės išminties bei valios ir tiesiog ūkiško požiūrio.
Renovaciją stabdo ir negalėjimas teisingai įvertinti bendrovių siūlomų kainų už paslaugas, atliekamų darbų kokybės. Žmonės paprasčiausiai bijo prasidėti su bankais, be to, neturi jokios garantijos, kad atlikus renovacijos darbus jie iš tiesų sutaupys ir patirtos išlaidos atsipirks sumažėjus sąskaitoms už šildymą. Žmonės nenori bristi į skolas, nes jaunesni nežino, ar nepraras darbo ir pajamų, o vyresnio amžiaus savininkams nesinori įsiskolinti iki gyvenimo pabaigos, taip ir nepajutus ekonomijos už šildymą. Renovacijos mechanizmas labai biurokratizuotas, ką pripažįsta ne tik bendrijų vadovai, bet ir patys tas lėšas administruojantys darbuotojai. Nusprendus renovuoti daugiabutį reikia atlikti energetinį auditą, kuris kiekvienam gyventojui nemažai atsieina.
Tie, kurie kokybiškai jau renovavo namus, patenkinti ir džiaugiasi atsipirkusiomis investicijomis, nes šildymo sąskaitos sumažėjo. Tačiau vis dažniau pasigirsta balsų, kad pasiektas rezultatas ne toks jau efektyvus ir kainos už šildymą sumažėjo nedaug. Šalyje nėra efektyvios renovacijos darbus kontroliuojančios institucijos ir gyventojai paliekami vieni patys spręsti savo problemas.
Jau seniai sakiau, kad renovacijos mechanizmas turėtų būti gerokai supaprastintas, o iniciatyvos ne vien žodžiais ar strategijomis turėtų imtis valstybės institucijos. Daugelis renovuotinų pastatų yra labai panašūs, todėl reikėtų visiems parengti unifikuotus projektus ir sąmatas. Tuomet galimos spekuliacijos dėl darbų kainos sumažėtų iki minimumo. Turėtų būti atliekama tikra pastato renovacija, pirmiausia atkreipiant dėmesį į šilumos nuotėkį ir šilumos punktų atnaujinimą, o ne į kosmetinę pastato apdailą. Be to, paramos dalis turėtų būti kur kas didesnė nei yra dabar, į šį procesą būtina labiau įtraukti ES fondų lėšas. Tai turėtų daryti net ne patys gyventojai, o vėlgi – valstybės institucijos, kurių jau prikurta užtektinai. Pastarosios turėtų būti renovacijos proceso organizatorės. Juk ne paslaptis, kad dėl skylėtų mūsų pastatų vien „Gazpromui“ už dujas sumokame milijardines sumas. Šie pinigai galėtų likti mūsų valstybėje. Šiuo metu šalyje apie 1,64 mln. gyventojų gyvena iki 1993 m. pastatytuose daugiabučiuose, kurių apšildymui dėl nepakankamos priežiūros ir pernelyg mažų investicijų į atnaujinimą sunaudojama 1,5–4 kartus daugiau energijos nei šiuolaikiniams pastatams. Įgyvendinta daugiabučių atnaujinimo programa leistų sutaupyti daugiau nei pusę jiems apšildyti sunaudojamos energijos.
Visai neseniai Valstybės kontrolė nustatė, kad per penkerius metus pavyko modernizuoti tik 1,5 proc. planuotų namų, o norint jų atnaujinti 70 proc., kaip yra numatyta daugiabučių namų atnaujinimo programoje, kasdien turėtų būti atnaujinama daugiau kaip 10 pastatų. Taigi taip dirbant, užsibrėžtas programos tikslas iki 2020 m. modernizuoti 24 tūkst. daugiabučių tikrai nebus pasiektas.
Renovacija, ypač sunkmečiu, būtų sprendusi ir daugelį socialinių problemų. Pirmiausia – statybos bendrovėms būtų atsiradę darbo, o žmonėms – darbo vietų. Pavyzdžiui, Vokietijoje „užsuktas“ renovacijos mechanizmas neleido sužlugdyti statybos verslo šalyje. Lietuvos geriausi statybininkai vėl emigravo, o kai kurios bendrovės bankrutavo. Renovuotas pastatas sumažintų ir socialinių išmokų, skirtų kompensacijoms už šildymą.
Deja, dabar šalį valdantys politikai sugebėjo sužlugdyti ir gerą renovacijos įvaizdį, buvusį iki priimant naująjį įstatymą. Žurnalo „Veidas“ užsakymu atliktoje apklausoje tik 5,4 proc. apklaustų didmiesčių gyventojų mano, kad kitąmet prasidės proveržis ir daugiabučių namų renovacija taps masinė, o 93,4 proc. į Vyriausybės prioritetinį projektą žvelgia skeptiškai. 26,2 proc. apklaustųjų mano, kad ši programa jau visiškai sužlugdyta.
Šiek tiek reikėtų paminėti ir viešųjų pastatų renovacijos programą. Pastaraisiais metais šis procesas lyg ir suaktyvėjo, bet buvo vykdomas stichiškai, be sistemos. Tai ten renovuodavo mokyklą ar ligoninę, tai ten, dažnai priklausomai nuo to, į kurią apygardą „antklodę“ nutempdavo kuris politikas. Renovacijos projektai ir šiandien stringa dėl viešųjų pirkimų procedūrų ir pačių statybos įmonių inicijuojamų skundų. Daugelis statybos įmonių dabar neatitinka viešųjų pirkimų reikalavimų. Pavyzdžiui, prašoma pažymos, kad bendrovė nėra skolinga „Sodrai“ ar Mokesčių inspekcijai, o kur dabar tokią rasi?
Iš bendrovių kartais net reikalaujama pateikti bankų patvirtinimus, kad šie paskolins lėšų. Juk žinome, kaip šiandien „skolina“ bankai. Matant, kad šitiek pinigų guli nenaudojami, kai statybininkai laukia užsakymų, reikėtų dar kartą peržiūrėti reikalavimus renovacijai ir iš sutarčių pašalinti nelogiškus punktus. Negali kažkas gintis, kad to reikalauja ES. Tikrai niekas mūsų neverčia vykdyti nelogiškų reikalavimų, o jei taip daroma – būtina aktyviai ginti savo poziciją. Valdantiesiems skubiai derėtų nusileisti arčiau žemės ir žmonių, kurie geriausiai patars, kaip reikia elgtis.
