Pastaruoju metu Lietuvą sukrėtė dar viena į skandalą panašėjanti istorija, susijusi su Europos Sąjungos lėšų gavimu ir vis neblėstančiu verslininkų noru būtinai užsitikrinti politinį „stogą“ europietiškų pinigų skirstymo procesuose. Be abejo, tokios tendencijos turi ir atvirkščią pusę - kai kurių politikų nesugebėjimą atsiriboti nuo savo privačių interesų ir tebesitęsiantį savo „buvusio“ verslo protegavimą.
Šį kartą naujienų sūkuryje atsidūrė „Krekenavos agrofirma“, kuri, pasirodo, gali ne tik skverbtis į Rusijos rinką, galbūt besinaudodama Lietuvos ūkio ministro užtarimais, bet ir sugeba gauti daugiau ES struktūrinių fondų lėšų, nei nustato „žaidimo taisyklės“.
Tokios tendencijos parodo pačią negatyviausią, tačiau Lietuvoje vis dar pasitaikančią verslo strategiją, pagrįstą tiesioginiu politiniu protekcionizmu, kuris nacionaliniu mastu, be abejo, eliminuoja bet kokią konkurenciją. Beje, Rytų rinkose panašūs principai veikia dar geriau, tad „Krekenavos agrofirmos“ planai vykdyti bendrą veiklą su partneriais iš Rusijos visai nestebina. Į tuos kraštus tokia lietuviško verslo darymo strategija gali būti perkeliama be didelių modifikacijų ir būti itin pelninga.
Ir tebūnie. Tačiau lietuviškas verslas nėra orientuotas vien tik į Rytus. Tiek politinė, tiek ir ekonominė valstybės padėtis aiškiai suponuoja tiek esamojo laiko realijas, tiek ir ateities perspektyvas, kurios neginčijamai susijusios su Europos Sąjunga. Ir šiuo atveju tenka konstatuoti, kad atvejai a la „Krekenavos agrofirma“ nėra laikomi tinkama praktika. Politinis protekcionizmas, taip, kaip jis suprantamas daliai (nežinia, ar didžiajai) Lietuvos verslininkų bei politikų, ES institucijose netoleruojamas. Vadinasi, ir verslo strategiją, siekiant turėti savo nišą ES, reikia arba reikės keisti, senuosius įpročius paliekant praeityje.
Tačiau grįžkime prie politinio protekcionizmo, kuriam šiame kontekste savaime dedamas neigiamas ženklas. Žinoma, negalima vienašališkai tvirtinti, kad ES neegzistuoja panašūs dalykai. Jų, be abejo, yra. Tačiau absoliučia dauguma atvejų verslo ir politikų kontaktai vyksta reglamentuoto lobizmo forma. O štai jau pastarosios pasirinkimas ir lemia verslo strategijos sėkmę arba nesėkmę, nes ES, kaip jokioje kitoje rinkoje, verslo plėtra ypač glaudžiai siejasi su priimamais politiniais sprendimais, kurie visų pirma liečia ekonomikos sritį.
Ilgametė praktika parodė, kad pagrindiniu visų verslo atstovų ES tikslu yra kuo svaresnis ir kuo ankstesnis poveikis atskirų ES institucijų politinės dienotvarkės sudarymui, pirmiausia orientuojantis į Europos Komisiją (EK). Tokiu ankstyvu poveikiu užsitikrinama, kad daugelis verslo struktūrų teikiamų pasiūlymų bus svarstomi, o sėkmingas jų priėmimas jau yra lobistinės veiklos rezultatas. Beje, būtina pažymėti, kad ilgalaikė būtent tokių santykių praktika lėmė, jog atskiri EK direktoratai, rengiantys vienokių ar kitokių sprendimų projektus, neretai ES verslo bendruomenės atstovus samdosi kaip ekspertus, o tai irgi lemia tiesioginę interesų projekciją į ES politiką.
Ko gero, nemažai daliai Lietuvos verslo bendruomenės šiandien, jau netgi pavėluotai, reikėtų atsakyti į klausimą - kokią strategiją pasirinkti. Akivaizdu, kad vien tik „sėkmingas“ ES Struktūrinių fondų lėšų gavimas, užsitikrinant vietinių institucijų paramą, dar nėra dalyvavimas europietiškame versle.
Žinoma, negalima konstatuoti, kad įsitraukimo į verslo lobizmą Europos Sąjungoje kontekste Lietuvoje vyrauja visiškas štilis. Pvz., kai kurios vietinės organizacijos jau bando naudotis poveikio kanalais, kurie eina per nacionalines asociacijas ir konfederacijas. Tik šiuo atveju kyla nemenka konkurencijos problema, nes akivaizdu, kad, pavyzdžiui, Britų pramonės konfederacija turi kur kas daugiau poveikio svertų nei Lietuvos pramoninkų konfederacija. Galima teigti, kad veikti pavienių formų lygių Lietuvos verslininkai taip pat neturi realių galimybių, nes vietinės įmonės ar net jų grupės toli gražu neprilygsta tokiems gigantams kaip „Ford Motor Company“ ar „Phillip Morris“. Tačiau negalima nepastebėti, kad turėdami bent minimaliai išteklių, Lietuvos verslininkai nesinaudoja europinių lobistinių-konsultacinių firmų paslaugomis. Nesistengiama veikti ir per visuomenines ar valstybines institucijas, pavyzdžiui, vietos bendruomenes ar savivaldybes, ką jau kalbėti apie europines asociacijas, kurios yra viso verslo lobizmo ES pagrindas.
