Iš Rytų Europos išvyko 20 mln.
Vos tik sugriuvo komunistinė santvarka Rytų Europoje, smarkiai išaugo emigracija į Vakarų Europą, Šiaurės Ameriką, Australiją, Izraelį ir kitas pasiturinčias valstybes. Tarptautinio valiutos fondo ekspertai skaičiuoja, kad regionas neteko per 20 mln. žmonių, daugiausia jaunų ir kvalifikuotų. Tai sudaro 6,25 proc. visų darbingo amžiaus asmenų. Pagrindinis emigrantų tikslas tebėra Vakarų Europa, tačiau JAV imigracijos tarnybos skaičiuoja, kad po 1990 m. smarkiai didėjo atvykstančių rytų europiečių skaičius. Jų bendruomenė piką JAV pasiekė 2010–2014 m., kai buvo priskaičiuojama beveik 2,1 mln. žmonių, iš jų per 424 tūkst. lenkų, 391 tūkst. rusų, 332 tūkst. ukrainiečių.
Po 1990 m. rytų europiečiai pabiro po visą pasaulį, ne tik Europą ar Ameriką. Štai Izraeliui 1990 m. buvo patys gausiausi imigrantų per visą gyvavimo istoriją, išskyrus 1949 metus. Per vienus metus atvyko beveik 200 tūkst. žmonių, iš jų 185 tūkst. iš buvusios SSRS. Panašios tendencijos tęsėsi dar 10 metų.
Baltarusija ir Rusija emigraciją sustabdė
Aptariant migracijos tendencijas matyti, kad labai svarbus faktorius buvo didelės dalies Rytų Europos šalių įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą. Panaikintos vizos ir leidimai judėti, laisvesnė darbo ir mokymosi rinka, bendra Europos erdvė paspartino migracijos srautus. Šie procesai nepaveikė Rusijos ir Baltarusijos, kurios pasirinko ne integraciją su kitomis Vakarų pasaulio šalimis, o atsiribojimo politiką.
Baltarusių emigracijos srautai nuo 1995 m. kasmet mažėjo ir iki pat dabar išlieka nedideli, palyginti su kaimynėmis. Pagrindinė baltarusių išvykimo kryptis yra Rusija, o apskritai migracijos saldo šalyje yra teigimas. Panaši situacija ir Rusijoje. Nors šioje šalyje paskutiniais metais fiksuojamas didėjantis išvykstančių skaičius, tokią statistiką labai lemia į tėvynę grįžtantys imigrantai iš Centrinės Azijos, o juos sėkmingai kompensuoja dar didesni naujų atvykėlių srautai iš tokių šalių kaip Ukraina. Šie duomenys atsispindi ir augančiame Rusijos gyventojų skaičiuje, o tai visai nebūdinga vyraujančioms tendencijoms Rytų Europoje.
Didžiausias iššūkis Rytų Balkanams ir Baltijos šalims
Didelė emigracija Rytų Europai graso dideliais rūpesčiais. Per du dešimtmečius BVP augimas neteko 7 proc. punktų, kuriais galėjo padidėti vietos ekonomikos. Talentų išvykimas stiprina spaudimą darbo rinkai, iškreipia dirbančiųjų ir nedirbančiųjų santykį, stabdo progresą ir inovacijas. Tiesa, išvykę emigrantai siunčia piniginę paramą gimtinėje likusiems giminaičiams, parvyksta apsipirkti, leidžia atostogas, tačiau, kaip pažymi ekspertai, tai nekompensuoja išvykimo praradimų.
Emigracijos mastai Rytų Europos šalis paveikė nevienodai. Labiausiai kenčia Rytų Balkanai ir Baltijos šalys.
1990 m. Bulgarijoje gyveno apie 9 mln. gyventojų, tai buvo daugiau nei Švedijoje ar Austrijoje. Šiandien Bulgarijoje suskaičiuojama jau tik 7,2 mln. žmonių, ir tai jau mažiau nei šiose dviejose Vakarų Europos šalyse. Ateities prognozės Bulgarijai irgi nieko gero nežada: iki 2030 m. gyventojų gali sumažėti dar 12 proc., iki 2050 m. net 28 procentais. Tokias nepalankias tendencijas lemia ne tik migracija, nedidelė gyvenimo trukmė, bet ir katastrofiškai mažas gimstamumas, nors visi šie reiškiniai susiję.
Nedaug geresnė situacija Rumunijoje, Moldovoje, Ukrainoje ar Baltijos valstybėse. Kaip rodo kitų šalių, sakykim, Šveicarijos ar Norvegijos, patirtis, gimstamumo didinimas yra ilgas ir nepatikimas kelias, todėl lieka vienas išbandytas metodas demografiniam ir ekonominiam balansui užtikrinti: kliautis imigrantais.
Migraciją lemia ir psichologinės priežastys
Pirmų sėkmingų rezultatų skatinant imigraciją Rytų Europoje pasiekė Estija. 2015 m. buvo pirmieji metai po SSRS žlugimo, kai į šalį atvyko daugiau žmonių, nei iš jos išvyko. Estijai padėjo šie faktoriai: ekonominis sąstingis kaimyninėje Suomijoje, kurioje gyvena didelė estų bendruomenė, ir karinis konfliktas Ukrainoje, iš kurios plūstelėjo imigrantai, turintys verslo ir giminystės ryšių prie Baltijos jūros.
Emigraciją iš Rytų Europos lemia ne tik ekonominės priežastys. Spartus ūkio augimas, mažėjantis nedarbo lygis, didėjančios algos nekoreliuoja su emigracijos srautais. Slovakijoje atlyginimai didesni nei Lietuvoje tik apie 10 proc., o štai emigracijos srautai mažesni net 11,5 karto.
Milenas Galabovas, bulgaras emigrantas, apsigyvenęs Amsterdame, taip aiškina savo išvykimo priežastį: „Dabar mes gavome galimybę gyventi normalų gyvenimą normalioje šalyje.“ Tokie ir panašūs pasisakymai rodo, kad rytų europiečiai yra praradę savo tapatybę ir ryšį su Tėvyne. Tai galima aiškinti komunistine valstybių praeitimi, ilgamečiu gyventojų priešinimusi valdžiai, ilgus amžius trukusiu ekonominiu atsilikimu, nesėkmingu perėjimu iš socializmo į kapitalizmą ir t. t.
Psichologinės nuostatos, religija, tradicijos, stiprus bendruomeniškumo jausmas gali veikti kaip svarūs apsisprendimo veiksniai ne mažiau nei ekonominės priežastys. Tai įrodo Izraelio pavyzdys. Nuo pat susikūrimo 1948 m. į šalį kasmet atvyksta tūkstančiai žydų, iš viso tokių jau daugiau kaip 3 mln., ir tam nekliudė nei sunki ekonominė situacija pirmais nepriklausomybės metais, nei karai, nei prasta saugumo padėtis, nei gyvenamojo būsto trūkumas.
Kaip pažymi profesorius Davidas Bartramas iš Jungtinės Karalystės, ne ekonominės priežastys, o socialinė padėtis labiau lemia žmogaus pasitenkinimą gyvenimu. Jo atliktas tyrimas, apklausus 42 tūkst. emigrantų užsienyje, atskleidė, kad daugumai rytų europiečių persikėlimas į Vakarų Europą laimės neatnešė, nors leido padidinti pajamas. Tokios tyrimo išvados ragina Rytų Europos šalių politikus svarstyti politikos priemones, kurios paskatintų išeivius grįžti.