Štai Anglijos statistika parodo, kad sporto industrija plačiąja prasme yra viena iš 15-os svarbiausių industrijų, sukurianti apie 28 mlrd. eurų vidutinę metinę vertę šalies ekonomikai. Sporto industrijoje dirba net 2.3 proc. visų dirbančiųjų. Žvelgiant dar plačiau, sportas ir kūno kultūra visuomenę padaro sveikesnę bei laimingesnę.
Ne išimtis ir Lietuva. Europos Komisija, remdamasi dar 2005 metų duomenimis, apskaičiavo, jog sporto industrija mūsų šalies ekonomikai sukuria apie 161 mln. eurų pridėtinės vertės, o su ja susiję yra apie 16 tūkst. dirbančiųjų. Visai įspūdingi skaičiai.
Visgi, kai pradedama kalbėti apie investicijas į sporto industriją, jos masiškumą, profesionalumą, daugelis „sportą“ pradeda vertinti kaip siaurą sritį, kuri yra valstybės išlaikytinė ir kuri gali gyventi su tuo kas skiriama. Pažvelkime į mūsų nūdieną iš arčiau.
Būtinas aiškumas
„Reikia pripažinti, kad Lietuvos sporto finansavimas yra neskaidrus ir nepakankamas. Iš ties sunku suprasti, kas turi būti remiama, kiek turi būti remiama, kodėl būtent tiek remiama. Dalį lėšų šalies sporto organizacijos gauna iš Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo, dalis iš Lietuvos olimpinio sporto centro, dalis iš Tautinio olimpinio komiteto. Visur kriterijai panašūs, tačiau tuo pačiu ir skirtingi. Dalyvaudami šio pinigų pyrago dalybose, mes, kaip sporto organizacija, norėtume elementaraus aiškumo. Todėl labai palaikome Kūno kultūros ir sporto departamento vadovo Edžio Urbanavičiaus siekį sporto finansavimą padaryti paprastą ir aiškų“, - teigia R.Davidovičius.
Štai, pavyzdžiui, jau eilę metų Lietuvos regbininkai pasiekia puikius rezultatus tarptautinėse varžybose, tačiau finansavimas regbiui netgi mažėja. R.Davidovičiui tai kelia didžiulį klausimą bei sumaištį pačioje regbio bendruomenėje, kuri peržengdama savo galimybių ribas siekia, kad Lietuvos rinktinė pasiektų kaip galima daugiau, tačiau už tai gauna vis mažiau.
Atskira eilutė valstybės biudžete
Visgi dar didesnė problema sporto finansavimo srityje yra pati jo struktūra. Šiuo metu „Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo“ lėšomis yra finansuojamas tiek aukšto meistriškumo, tiek ir masinis sportas.
„Taip negali būti. Aukštas meistriškumas yra valstybinės svarbos klausimas, kuris turi būti finansuojamas atskira eilute valstybės biudžete. Tai yra pačios valstybės požiūris į savo vardo garsinimą, stiprybės demonstravimą. Taip pat, kaip ir masinis sportas, visuomenės sveikata – tai taipogi aukšto prioriteto valstybės klausimas, kuris reikalauja atskiro dėmesio ir svarstymo. Dabar gi, viskas yra suplakta į vieną visumą, kuri vadinasi „Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas“. Jame dėl finansavimo turi konkuruoti vaikai, seneliai, plačioji visuomenė ir profesionalūs sportininkai. Dar kartą pasikartosiu, taip negali būti. Profesionalių sportininkų ir kūno kultūros propagavimo finansavimas turi būti atskirti“, - įsitikinęs R.Davidovičius.
Be abejonės, yra ir daugiau klausimų susijusių su sporto finansavimu. Visuomet iškils klausimų, kad jo per mažai, skiriama ne tam kam reikia. Tačiau aišku tai, kad norint ir toliau išlikti konkurencingiems tarptautiniame sporte, norint kad sportuojančiųjų skaičius Lietuvoje augtų esama sporto finansavimo struktūra yra netinkama. Pasaulyje egzistuoja daugybė efektyvių modelių, kurie tiktų ir mūsų šalyje.
