JAV dirba 700.000 gydytojų terapeutų. Dėl jų kaltės kasmet miršta 120.000 žmonių, arba 1 gydytojas numarina vidutiniškai 0,171 žmogaus.
Amerikiečiai turi 80 mln. šaunamųjų ginklų. Dėl jų panaudojimo kasmet žūva 1.500 žmonių, arba 1 ginklas atima vidutiniškai 0,0000188 gyvybės.
Ar tai reiškia, kad gydytojai maždaug 9.000 kartų pavojingesni už ginklų savininkus?
(Amerikiečių humoras)
Puodelis karštame vandenyje ištirpinto „Coldrex“ arba pora tablečių „Gripex“, keletas lašų „Olinth“ į nuo slogos užgultą nosį, dar tabletė „Raniberl“ po sočios vakarienės, galų gale – visai miniatiūrinė „Stilnox“ migdomųjų piliulė jau lovoje, labanakt? – prieš dvi savaites suskaičiavau savo „specialųjį“ vakaro racioną. Pats sau atvirai pripažindamas: jeigu naktį tektų prabusti gamtinių reikalų prispirtam, būtinai susimąstyčiau, ar ne metas praryti dozę „Prostamol Uno“. Jau vien dėl rudenį stuktelėjusio 40-mečio (pasitikrinti prostatą būtų neprošal) ir galvon geriausiu televizijos laiku įkalto išraiškingo į naktipuodį čiurškiančio berniuko įvaizdžio: toks pat vaikystėje kabėjo ant tualeto durų tėvų namuose.
Apie tai trečiuoju asmeniu pasakoju daktarui Vytautui Stonkui prie puodelio arbatos žymiojoje sostinės „Neringos“ kavinėje. Jeigu prisipažinčiau, kad iš tikrųjų kalbu apie save, daug gyvenime matęs gydytojas neabejotinai pasakytų, kad esu idiotas. Nes, jo nuomone, susikūręs patogaus gyvenimo iliuziją šitaip kasdien suvartoju žiupsnelį nuodų ir galiu tapti ligoniu. Įdomiausia tai, kad Lietuvoje surasčiau dešimtis, o gal net šimtus medikų ir šiaip specialistų, kurie man pasakytų, jog tai gydytojas Stonkus turi rimtą problemą – jam, taip sakant, ne visi namie.
Daktaras Stonkus savo lėšomis išleido knygą. Beveik 200 puslapių „Bronchinė astma. Trumpa istorinė apžvalga ir komentarai“ skirta ne masiniam skaitytojui (ten vien nuorodų į mokslo publikacijų šaltinius 190). Tačiau pabaigoje dr. Stonkus rašo: „Farmacijos pramonės ir akademinių medicinos sluoksnių atstovų bei gydytojų finansiniai ryšiai labai pavojingi visuomenės sveikatai – ligoniams išrašomi nepakankamai ištirti ar jiems visiškai nereikalingi vaistai“.
Ponas Stonkus kalba apie ydingą paradigmą. „Šiuolaikinė medicina yra farmacininkų, medicinos profesūros ir politikų verslas, pagrįstas paprastu principu – kuo daugiau sergančiųjų, juo geriau.“ Medikas įsitikinęs, kad didinant finansavimą dabar varganai Lietuvos medicinai remiantis tokiu algoritmu ligonių tik daugės: „Amerikoje sergančiųjų dabar sąlygiškai aštuonis kartus daugiau nei Lietuvoje“. „Tariamai patogesnio gyvenimo vilionė – tūkstančiai pavadinimų vaistų, iš jų 95 proc. nereikalingi“, – teigia dr.Stonys. „Gydyti taip, kaip įprasta dabar – gerokai lengviau: diagnozė tokia, medikamentai tokie ir viskas. Keisti algoritmo niekas nenori. Gydymo metodai nustatomi mokslinėse tarybose, o jos dažniausiai posėdžiauja už farmacininkų pinigus.“
Gydytojų ir farmacininkų godos
Kaip į išleistą knygą reagavo medikų bendruomenė – klausiu į pensiją išėjusio mediko, juodu ant balto kaltinančio farmacininkus, medikus ir sveikatos apsaugos sistemos valdininkus korupcija. „Bičiuliai paplojo per petį, o daugiau – jokios reakcijos“, – sako dr. Stonkus. Tačiau šypteli: „Visame pasaulyje kritiką sveikatos apsaugos sistemos dalyviai ignoruoja.“ Nors vargu ar visuomenėje apie ką nors papasakojama vaizdingiau nei apie farmacininkų medikams mokamas pinigines priemokas už išrašytus receptus, dovanojamas atostogas ar savaitgalius prašmatniuose Lietuvos viešbučiuose su šeimomis, jie vadinami kvalifikacijos kėlimo renginiais. Ir dar apie tai, kaip medikai pacientams bruka tik tam tikros bendrovės gamybos vaistus ar siūlo jų įsigyti tik nurodytoje vaistinėje.
Tačiau, dr. Stonkaus nuomone, tai tik viena problemos pusė: „Kur kas pavojingesni visuomenei džiugūs oficialieji pranešimai apie tai, kad vyriausybė, medikai, farmacininkai „rado sutarimą“: farmacininkai įperša savo vaistus, profesūra patvirtina gydymo metodiką, o beteisiai gydytojai pagal centralizuotą sistemą turi ją vykdyti, – sako p. Stonkus. – Visos šitos sistemos išraiška – sveikatos apsaugos temomis rašančiuose leidiniuose medikai iš kailio neriasi girdami vaistus, nors jų aprašymai nurodo, kokiomis tragiškomis komplikacijomis jų vartojimas gali pasibaigti. Lėtinių ligų atvejais šalinami tik simptomai, o ne priežastys: ligoninėse-fabrikuose dirbantys medikai susiskirstė siauromis specializacijomis ir nebemato žmogaus, todėl kas antras pacientas suserga nuo vaistų“, – įsitikinęs medikas.
Etinių farmacijos įmonių asociacijos direktorius Gintautas Barcys mano, kad farmacininkų visagalybė yra šiek tiek mitologizuojama. Asociacija kartu su dar keturiais partneriais (tarp jų ir Sveikatos apsaugos ministerija) inicijuoja tyrimą, jį rengiasi atlikti „Transparency International“ Lietuvos skyrius. Apklausus gydytojus, tikimasi, liks mažiau gandų apie neskaidrią sveikatos apsaugos sektoriaus veiklą. Anot p. Barcio, tada bus galima kalbėti apie reiškinio mastus – išanalizuoti padėtį, išsiaiškinti „silpnąsias puses“ ir reglamentuoti bendradarbiavimo formas: „Kad gydytojų ir farmacininkų santykiai nebūtų grįsti vien „perku–parduodu“ principu“.
Ar be tyrimo atpažinti „silpnąsias puses“ sunku? „Aš negaliu atsakyti už kiekvienos farmacijos kompanijos rinkodarą, – sako asociacijos direktorius, – tačiau manau, kad 90 proc. farmacijos gamintojų ir platintojų laikosi mūsų priimto etikos kodekso ar bent jau oficialiai prieš jį nepasisako.“ Etikos kodeksas – svarbi farmacininkų veiklos savireguliavimo mechanizmo dalis: „Mes norime užkirsti kelią atsiskaitymui už gydytojų išrašytus receptus, siekiame reglamentuoti medikamentų reklamą, kad jos teiginiai būtų paremti moksliniais tyrimais, įrodymais“, – aiškina p. Barcys, jis nesutinka, kad farmacijos bendrovių finansuojami medikamentų efektyvumo tyrimai gali būti nepatikimi, o tokia praktika ydinga iš esmės. „Ne tik medicinos srityje verslo, gamintojų bei praktikų bendradarbiavimas yra labai svarbus.“
1996 metais „New England Journal of Medicine“ skelbė, jog iki 98 proc. farmacijos bendrovių finansuojamų tyrimų patvirtina testuojamų rėmėjų pagamintų vaistų efektyvumą. Nepriklausomų ekspertizių rodiklis daug mažesnis – 79 proc.
Nuo Henry W. Gadsdeno iki „Viagros“
Žymus britų žvalgybos detektyvų meistras Johnas le Carre'as (Davidas Johnas Moore’as Cornwellas) kritikams yra atrėžęs: „Palyginti su farmacijos pramonės tikrove, mano romanai yra nekalti it kalėdiniai atvirukai.“ Prieš tris dešimtmečius tuometis farmacijos bendrovės „Merck&Co“ vadovas Henry W.Gadsdenas (1911–1980), išeidamas į pensiją, apgailestavo galėjęs parduoti vaistus tik ligoniams ir svajojo apie pasaulį, kuriame visi (ir sveiki – aut. past.) žmonės būtų jo kompanijos klientai. Tais laikais H. W. Gadsdenas buvo pavyzdinis lyderis: per vadovavimo bendrovei dešimtmetį (1965-1975) jam pavyko padidinti investicijas į mokslo tyrimus nuo 32 mln. iki 135 mln. dolerių per metus, o „Merck&Co“ metų apyvarta perkopė milijardą dolerių.
H. W. Gadsdeno svajonės išsipildo. Nevalstybinio „Rural Advancement Foundation International“ duomenimis, 1975–1996 metais rinkoje pasirodė 1233 nauji medicinos preparatai, tačiau tik 13 iš šio skaičiaus yra skirti kovai su atogrąžų ligomis, nuo kurių kasmet miršta milijonai žmonių. Fondo analitikų nuomone, mokslinė farmacijos pažanga yra kryptingai orientuota į pelningas rinkas. Rinkodaros bendrovės „IMS Health“ duomenimis, 2002 m. rinkose parduota vaistų už 400 mlrd. dolerių: 50 proc. šio kiekio teko JAV, 24 proc. – Europos Sąjungai, 13 proc. – Japonijai ir tik 13 proc. – besivystančioms šalims.
Bene didžiausias skandalas Europoje kilo prieš metus, kai Italijos internato portale „Panorama.it“ žurnalistė Chiara Palmerini išspausdino tyrimą „Išgalvotos ligos“. Ji rašė apie tai, kad nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos farmacijos kompanijos į mokslines konferencijas Romoje kviesdavo medicinos profesūrą, nagrinėjančią žmogaus organizmo virškinimo sistemos sutrikimus. Farmacininkų investicijos nebuvo tuščios: per 15 metų medicinos elitas šiuose forumuose paskelbė apie 21 naują, tariamai gydyti reikalingą ligą. Tarp naujų ligų buvo įrašytas ir „lėtinis vidurių užkietėjimas“. Pasiūlyta „ligą“ diagnozuoti kiekvienam žmogui, jei jam pusmečio laikotarpiu nepavyksta reguliariai „spontaniškai“ išsituštinti bent tris kartus per savaitę.
„Lėtinio vidurių užkietėjimo“ gydymo pagrindu medikai pasiūlė pacientams skirti amerikiečių bendrovės „Novartis“ gaminamą, „Zelmac“ arba „Zelnorm“ pavadinimais platinamą vaistą tegaserodą, šio preparato vartojimas užtikrintų dar bent vieną „įvykį“ kartą per dvi savaites. Dviejų savaičių kurso kaina – 95–100 dolerių. Žmonių, kuriems bent tris kartus per savaitę „spontaniškai“nepavyksta – vien Italijoje gyvena apie 4 mln. Taigi, jeigu 4 mln. italų vieną gamtinį „įvykį“ per dvi savaites paskatintų tegaserodas, jį gaminanti bendrovė padidintų apyvartą beveik 400 mln. dolerių. Dėl tokio rezultato naujas ligas kuriančias mokslines konferencijas apsimoka finansuoti dešimtmečiais, rašė Ch. Palmerini.
Tačiau nepralenkiamu farmacijos pramonės skverbimosi į rinką pavyzdžiu tapo 1998-aisiais pasaulio rinkose pasirodžiusi vyrų erekcijos sutrikimus „gydanti“ „Viagra“. Iš tikrųjų medikamentą sukūrusio daktaro Iano Osterloh ir jo kolegų tikslas buvo po „Pfizer“ sparnu pagaminti vaistą nuo stenokardijos. Preparatas, mokslininkų sumanymu, turėjo plėsti arterijas, padidinti deguonies kiekį širdies raumenyse ir mažinti dėl jo trūkumo kylantį skausmą. 1992-ųjų pabaigoje klinikinių bandymų metu paaiškėjo, kad bandomieji pavyzdžiai priepuolių metu skausmo nesumažina – „Pfizer“ rengėsi nutraukti bandymus ir nebefinansuoti tolesnių tyrimų. Tačiau kompanijoje vyraujant niūrioms nesėkmės nuotaikoms kažkas pastebėjo, kad bandymuose dalyvavę pacientai, dažniausiai pusamžiai vyrai, po testų atsisakė grąžinti sildenafilo citrato tabletes: savanoriai, pavartoję vaistų, labai dažnai patirdavo erekciją. Paprastai šalutinis poveikis reikšdavosi galvos skausmu, pykinimu, bėrimu ar viduriavimu. O čia – erekcija!
Dar po šešerių metų įvyko sprogimas: šalutinis poveikis tapo esminis, „Pfizer“ Jungtinėse Valstijose įregistravo naują medikamentą, pavadintą „Viagra“, urologai ir jų pacientai ėjo iš proto nesulaukdami oficialios prekybos pradžios, suaktyvėjusios feministės protestavo dėl išskirtinai vyrams skirto medikamento ir reikalavo „Viagros“ versijos moterims. Tuo tarpu „Pfizer“, susižerdama po milijardą dolerių kasmet, nesustodama tvirtino, kad erekcijos sutrikimai yra rimta negalia, ir tildė abejojančius skeptikus, kas iš tiesų yra „Viagra“ – medikamentas ar priemonė stimuliuoti sulig amžiumi natūraliai prarandamas organizmo funkcijas. Iki 1998-ųjų pabaigos, per pirmuosius galingo „Viagros“ žygio per pasaulį metus, oficialiai buvo užregistruoti 69 mirties atvejai, jų priežastis – medikamento šalutinis poveikis.
Piliulė kaip stiklinė kokakolos
Nors „Pfizer“ ir suformulavo propagandinę legendą, kad erekcijos sutrikimas yra rimta liga, „Viagros“ rinkodara ištrynė paskutines ribas, skiriančias medikamentus nuo kitų vartojimo prekių. Skrupulų nebeliko.
„Pfizer“ rinkodaros ir komercijos specialistai specialiai sukūrė neįprastą rombo formos piliulę – jie buvo šventai įsitikinę, kad rombą bus kur kas sunkiau padalinti į dvi dalis, t. y. už tą pačią kainą nusipirkti dvigubą malonumą“, – savo knygoje „Agresyvi rinkodara. „Viagros“ prekijo evoliucija“ (angl. “Hard Sell/ The Evolution of a Viagra Salesman“) rašo buvęs firmos „Pfizer“ prekybos atstovas Jamie Reidy. Nepaisant sumanytų kliūčių, „Viagros“ piliulių smulkinimas tapo nacionaline amerikiečių vyrų sporto šaka. Todėl „Pfizer“ nurodė prekybos atstovams imtis visų priemonių ir įtikinti gydytojus-urologus, kad efektyviausią poveikį erekcijai turi didžiausia ir brangiausia 100 mg „Viagros“ piliulė (jos dar buvo gaminamos 25 mg ir 50 mg svorio). Dar vėliau bendrovė per savo atstovus paskleidė legendą, kad stebuklinga „Viagros“ galia tariamai slypi specialiame piliulės apvalkale, jei jis suyra smulkinant tabletę, poveikis gali pranykti.
„Pfizer“ rinkodaros viršūne J. Reidy vadina sėkmingą kompanijos iniciatyvą susisiekti su Šventojo Sosto kanceliarija Vatikane: „Laimė, popiežius nutarė akcentuoti „Viagros“ pranašumus ir pareiškė, kad preparatas gali sugrąžinti harmoniją daugeliui šeimų, netiesiogiai paremdamas žydrosios piliulės kelią į pasaulį.“
J. Reidy knyga sukėlė šurmulį, jai pasirodžius „Pfizer“ bendrovės emblemoje galima jau buvo pastebėti makiaveliškos barzdelės šešėlį. Tačiau ar tik ten? Knygos autorius tuo metu jau dirbo kitoje – „Eli Lilly“ farmacijos kompanijoje, iš jos po neilgų vadovybės svarstymų buvo atleistas. Didžiausia J. Reidy nuodėmė – viešai atskleistos rinkodaros gudrybės. Nuo farmacijos bendrovių medikams perkamų pietų, kelionių iki proginių akcijų – „Kalėdų eglutė dovanų“ (“Pfizer“ sumokėdavo už medikų pirkinius kalėdinėse mugėse), „Gėlių puokštė šeimai“ (gydytojai stumdydavosi gėlių parduotuvėje, kad už bendrovės pinigus įsigytų puokštę gėlių), „Dovana – kino seansas“ (šeštadienio priešpiečiams „Pfizer“ išnuomotos kino salės, į jas medikai galėjo nemokamai atsivesti visas savo atžalas), „Benzino bakas veltui“ (pilnas bakas benzino buvo pripilamas į mediko automobilį, jeigu jis išklausydavo trumpą vaistų gamybos firmos prekybos agento paskaitą apie savo siūlomų preparatų pranašumus).
Prekybos agentai privalėjo veik tobulai išmanyti derybų ir įtikinėjimo meną: a) sugebėti sudominti gydytoją savo siūlomu medikamentu, b) atkreipti gydytojo dėmesį į medikamento pranašumus, c) įsitikinti, ar gydytojas yra pasirengęs sudaryti sandorį, d) išsklaidyti galimas mediko abejones, e) išpešti mediko pažadą išrašyti tam tikrą medikamento receptų skaičių. „Farmacijos bendrovės atstovas dėl gydytojo pažado niekada negali būti tikras. Net gydytojui prisiekus, kad išrašys tam tikrą peršamo medikamento receptų skaičių, dar nereiškia, kad jis įvykdys pažadą“, – rašo J. Reidy. Buvęs „Pfizer“ prekybos agentas tvirtina, kad farmacijos įmonės dėl to skiria šimtus tūkstančių dolerių visame pasaulyje, kad galėtų gauti visą informaciją apie vaistinėse parduodamus medikamentus ir pacientams išrašytų receptų autorystę.
J. Reidy neigia, kad jo bendrovė gydytojams už išrašytus receptus mokėjo premijas grynaisiais pinigais. Jis pripažįsta, kad daugelis į „Pfizer“ produkcijos pliusus atkreipti dėmesį agituotų Amerikos medikų pirmiausia laukdavo, ką apie naujus preparatus parašys „New England Journal of Medicine“. Žurnalas, iki 2002-ųjų puoselėjęs principinę nuostatą neskelbti tų medikamentų testų duomenų, kurių bandymus finansavo gamintojai. Tačiau, jau pasirodžius J. Reidy knygai, žurnalo redakcija savo poziciją sušvelnino. Leidinio atstovai paaiškino, kad vis sunkiau randanti pakankamai objektyviai analizei būtinų nepriklausomų ekspertų.
Išvengti mirties nuo NVR
Vakaruose skelbiama, kad nepageidaujama reakcija į vaistus (NRV) – tai ketvirta-šešta pacientų mirties priežastis (po širdies ir kraujagyslių ligų, navikų ir insultų). 4 proc. vaistų dėl NRV buvo išimti iš įvairių šalių rinkų per pastaruosius 20 metų. Jolantos Normantienės, Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Komunikacijos ir ryšių su visuomene skyriaus vedėjos, turimais duomenimis, ES, JAV ir Izraelyje 5–10 proc. skubių hospitalizacijos atvejų į terapijos skyrius įvyksta dėl NRV. Šveicarijoje (2002 m.) – 11 proc. Apskaičiuota, kad pacientui, ligoninėje vartojančiam iki 6 skirtingų vaistų, NRV tikimybė yra apie 5 proc., o vartojančiam 15 vaistų ir daugiau – viršija 40 proc. (D. Stakišaitis, FB metodinės rekomendacijos, 2003). Lietuvoje NVR pasekmes registruojanti Farmakologinio budrumo sistema pradėjo veikti tik 1997 metais. Anot p. Normantienės, apie NVR mastus Lietuvoje galima bus spręsti tik „po metų kitų“.
Gali būti, kad „Transparency International“ Lietuvos skyriaus planuojamas tyrimas apie šalies medikų dalyvavimo farmacijos bendrovių rinkodaros procesuose mastus bus pirmasis rimtas pagrindas diskusijoms. „Verslo klasės“ kalbinti Seimo Sveikatos reikalų komiteto nariai, svarstantys įstatymų projektus, tvirtino iki šiol nagrinėję tik pacientus materialiai atsidėkoti arba už gydymą sumokėti prievartaujančių medikų problemą.
Iš „Verslo klasės“ pašnekovų, įvairių interneto svetainių, dienoraščių ir vis mąžtančių savarankiškų medicinos leidinių pavyko ištraukti keletą prielaidų, kurios gali bent iš dalies sumažinti farmacijos-valdžios-medikų sąsajų pasekmes. Formuojančias „modernesnės“ gyvensenos iliuziją, kurios tikrasis simbolis – namuose nuo medikamentų pertekliaus nebeužsidarančios vaistų spintelės.
Kelias Nr. 1
Dr. V. Stonkus pasakoja, kad JAV prie įėjimo į medicinos įstaigas, o ypač – į privačius kabinetus matęs vis daugiau iškabų, skelbiančių, jog tos įstaigos su farmacijos industrija neturi nieko bendra. Viena iš išeičių, jo požiūriu, Lietuvoje steigti nedidelius alternatyvios medicinos centrus, o jų veiklos nesaistytų griežta dabartinė metodika. „Aš ir šiandien pasiryžęs gydyti užleistos būklės astmatikus pigiau ir efektyviau nei dabar, kai pacientai šeriami brangiais žalingais hormoniniais inhaliatoriais“, – sako dr. Stonkus. „Taip, kaip gydėme juos prieš trisdešimt metų, mane ima neviltis skaitant „šiuolaikinę“ medicinos literatūrą apie „šiuolaikinius“ astmos gydymo metodus – iš tikrųjų mes juos taikėme prieš tris dešimtmečius Vilniaus Geležinkeliečių ligoninėje (p. Stonkus buvo šios ligoninės vyriausiasis gydytojas – aut. past.).“ Dar reikalingas bent kartą per tris mėnesius išleidžiamas, tačiau farmacininkų paramos iš principo atsisakantis ir nemokamai medicinos įstaigoms dalinamas medicinos mokslo žurnalas.
Kelias Nr. 2
„Sakykite – ką reiškia 50 proc. nuolaida vaistinėje, – piktinasi dr. Stonkus. – Tai vilionė, kad žmonės įsigytų kuo daugiau nereikalingų medikamentų ir padidintų farmacininkų apyvartą.“ Prestižiniuose medicinos žurnaluose pasaulyje jau kurį laiką diskutuojama, ar nereikėtų apskritai uždrausti medikamentų reklamos, riboti vaistų pakuočių komercinį patrauklumą ir galimybę vaistinėse įsigyti preparatų be recepto.
Kelias Nr. 3
Neoficialiai teigiama, kad didžiųjų farmacijos bendrovių rinkodarai Lietuvoje išleidžiamos lėšos keturis-šešis kartus viršija rinkodaros investicijas Skandinavijoje, nors pasiekiami palyginti vienodi pelno rodikliai. Anksčiau ar vėliau bus prieita prie išvados, kad Lietuvos medikai pernelyg godūs. Jeigu taip, mažėjant farmacininkų investicijoms į žemesnio lygio gydytojų grandį, rinkodaros taikiniu taps šalies medicinos elitas.
Kelias Nr. 4
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Rytis Juozapavičius mano, kad nemažas saugiklis nuo farmacijos pramonės ir medicinos korupcijos yra nuo 1977-ųjų JAV veikiantis Korupcijos užsienyje praktikos įstatymas (angl. Foreign Corrupt Practices Act/FCPI), numatantis griežtas sankcijas JAV verslininkams, kyšininkaujantiems užsienyje. „Didelė dalis Lietuvoje veikiančių farmacijos kompanijų yra amerikietiškos. Vengdamos skundų JAV vyriausybei jos priverstos paisyti FCPA, o siekdamos vienodų verslo sąlygų su konkurentais, visomis prieinamomis išgalėmis stengiasi, kad ir kitos kilmės kapitalas vengtų kyšių davimo praktikos“, – sako p. Juozapavičius.
Kelias Nr. 5
Pasinaudodamos kovos su tabako pramone patirtimi, kai kurios turtingos JAV juridinės kontoros teismams teikia vartotojų ieškinius prieš farmacijos bendroves ir reikalauja išmokėti milžiniškas kompensacijas. Dažniausiai teisiamasi dėl medikamentų veiksmingumo trūkumų, rinkodaros ir reklamos klaidų, taip pat medikamentų sveikatai sukeltos žalos, sutrumpėjusios gyvenimo trukmės, visiškai arba iš dalies prarasto darbingumo. 2003 metais ieškinius į teismą prieš farmacijos bendroves pateikė Konektikuto ir Niujorko valstijos dėl piliečių sveikatai žalingų preparatų platinimo (nors manoma, kad tokiomis priemonėmis valdžia tiesiog siekia taupyti socialinėms reikmėms skirtą biudžetą ir priversti kompanijas sumažinti medikamentų kainas, nes jos – didžiausios pasaulyje).
O kol kas Lietuvos spauda skelbia naujienas apie naują didmiesčių ir ypač provincijos jaunimėlio polinkį mėgautis pagyvenusiems žmonėms nuo raumenų atrofijos skirtais preparatais. Į Vakarus jaunimėlis rengiasi emigruoti vakarietiškos medicinos pramonės išpampintais raumenimis: dirbs ne tik statybose, bet ir vaizdine farmacijos invazijos į smegenis priemone. Modelio karjera paprastai trunka trumpai.