Auštant du žmonės, pirmą kartą atsidūrę vienoje lovoje, spėlioja, ar kartu praleis ilgus metus, ar po valandos išsiskirs amžiams. Sociologas Žanas Klodas Kaufmanas, savo knygoje „Pirmasis rytas“ išanalizavęs tokios padėties subtilybes, teigia: kad ir koks jis išauštų, pirmasis rytas visada yra sukrečiantis.
Pirmasis rytas užburia arba išblaivina protą: vieniems norėtųsi dar daugybę kartų atsibusti štai taip, kitiems maga bėgti neatsigręžus. Per tas kelias minutes prasideda arba nutrūksta dviejų žmonių santykių istorija.
„Visas gyvenimas staiga gali pakeisti kryptį“, – teigia sociologas Ž. K. Kaufmanas, manantis, jog pirmasis rytas yra „įvykis, kuris nesuvokiamas kaip įvykis.“ Viskas vyksta pernelyg greitai, nors jau pirmieji žodžiai bei elgesio manieros pranašauja perspektyvas.
Partneriai, kurie kartu bus ir toliau, jau pirmąjį rytą susikuria algoritmą, kuris ir ateityje liks beveik nepakitęs. Tačiau net tie, kurie išsiskirs, po pirmosios nakties patiria labai stiprias emocijas.
Taigi pirmasis dviejų žmonių rytas ne visuomet išaušta šviesus.
Ž. K. Kaufmanas: „Kai kuriems žmonėms tenka patirti susierzinimą, gėdą, nerimą. Tačiau kai aš, atlikdamas savo tyrimą, prašiau tiriamųjų prisiminti, ką tuomet išgyveno, jie imdavo gilintis su tokiu malonumu, kokio aš, tiesą sakant, nelaukiau. Tos pirmosios akimirkos atsibudus visada nepaprastos. Tarsi nustotų egzistavęs laikas.“
Žinoma, kai kam pirmasis rytas nebūna ypatingas. Tuomet aišku, kad jokio „rytoj“ nebus. Tačiau ir šiuo atveju situacijai būdingi trapūs, nerišlūs pojūčiai. Jie leidžia pažvelgti į save, sužinoti apie save šį tą nauja. Individualumas apnuogintas. Juk mes vertiname ne tik partnerį, bet ir save.
Ryžtis meilės nuotykiui – tai pasitraukti nuo sustingusių šablonų ir imti veikti.
Jeigu ryžtamės kartu praleisti naktį, rizikuojame atsiverti tam žmogui, vadinasi, esame įsimylėję?
Nebūtinai. Man buvo netikėta tai, kad daugeliui apklaustųjų pirmasis intymus rytas išaušo iškart po pažinties vakaro. Juos suvedė visai ne meilė iš pirmo žvilgsnio, o linksmas vakarėlis, tinkama atmosfera, lengvas alkoholio svaigulys. Kad stiprus jausmas kiltų staiga – retas reiškinys. Mūsų vaizduotė tradiciškai dar laikosi senų romantiškų stereotipų, bet, laukdami meilės iš pirmo žvilgsnio, daugelis žmonių lieka vieniši. Pakilus jausmas paprastai aplanko vėliau, jis netrenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus pirmąjį rytą.
Jeigu vienas iš dviejų suartėjusiųjų lieka atstumtas, ar jam labai sunku pamiršti kartu praleistą naktį?
Ji greitai pamirštama, jeigu išsiskyrimas nesikartoja vienas po kito pagal tą patį scenarijų. Pirmasis rytas retai būna nutviekstas džiugesio – dažniausiai žmonės jaučia įtampą. Reikia apsitaisyti šarvais, bet ir neatmesti galimybės ką nors drauge sukurti ateityje. Tai sunku. Kai jūs neabejingas tam, kas vyksta, imate nerimauti. O kai per daug atsipalaidavęs, kyla įspūdis, kad jums vis tiek, kas čia vyksta. Žaismė ir humoras leidžia išlaikyti tinkamą distanciją. Vengčiau ką nors patarinėti. Tik pasakysiu, kad fatališkų klaidų nebūna, o išvengti nejaukumo ir išlikti savimi tokiomis akimirkomis pavyksta retai.
Vadinasi, niekas nerodo savo tikrojo veido?
Tai adaptacijos procesas, žaidimas minų lauke dviem. Kiekvienas turi savo vaidmenį. Jeigu vienas jaučia, kad kitas nenori apsikrauti kokiais nors įsipareigojimais, jis ir pats atsitraukia. Kiekvienas bijo, kad jį sužeis, atstums be svarbios priežasties, užgaus skaudžiausią vietą.
Ar tikrai verta dėl to jaudintis?
Jeigu nejaučiate baimės, vadinasi, nesuvokiate esamo momento svarbos. Deja. Kita vertus, baimė dažniausiai būna perdėta. Jūsų partnerio žvilgsnis pirmąjį rytą nėra toks kritiškas, kaip manote. Paprasčiausiai naktį kūniškas artumas neleido pamatyti viso žmogaus, o „rytinis žvilgsnis“ - tai glamonių tęsinys: jis ieško ko nors gražaus, malonaus, renkasi, kas jam patinka. Ir yra pasiryžęs nematyti daugybės trūkumų.
Vyrai ir moterys tai išgyvena skirtingai?
Daugelis vyrų pripažįsta, kad yra vartotojai, todėl skuba kuo greičiau išeiti arba tiesiog sprukti. Būna, kad ir moterys išeina nė nepažvelgusios į partnerį. Tiesa, joms būna sunkiau paaiškinti tokį savo elgesį. Beje, vyrai, kaip ir moterys, jaučiasi ne savo kailyje, kai reikia pakilti iš lovos be drabužių. Jie dažnai nepasitiki savo išore: antklodė juos saugo, o kai ją tenka nusimesti, kyla pavojus.
Kokie signalai rodo, kad santykiai tęsis?
Retas kuris pirmąjį rytą gali pasakyti, kad ruošiasi nutraukti santykius arba juos pratęsti. Kiekvienas priima tarpinį sprendimą. Niekas dar neaišku. Ta neapčiuopiama atmosfera, orientyrų nebuvimas iki kraštutinumo kaitina pojūčius. Mes retai kada būname tokie laisvi ir sykiu tokie sukaustyti atsakomybės dėl pasirinkimo kaip tais efemeriškos magijos momentais. Ji susijusi būtent su įsivaizduojamo ir realaus vaizdo neatitikimu, su nenutrūkstamu senojo ir naujojo „Aš“ dialogu.
Senasis „Aš“ svajoja iš pirmo žvilgsnio perprasti žmogų – ar jis skirtasis likimo. Senasis „Aš“ baiminasi pavojų, nori išlaikyti komforto sąlygas. Naujasis „Aš“ pasirengęs atsiverti netikėtumams.
Tačiau jeigu žmogus pirmąjį rytą per daug nerimauja dėl to, kas vyksta, jeigu kiekviename žodyje mato spąstus, baiminasi, kad kiekvienas jo judesys gali būti klaidingai suprastas, jis ima apsimesti, jog to nesureikšmina, kad tai nėra jam taip svarbu. Štai koks paradoksas. Žmonės suartėja, susilieja į vieną, tačiau netrukus ima kurti įvairias inscenizacijas, griebiasi gudrių strategijų. Noras kontroliuoti savo gyvenimą verčia mus analizuoti viską, įskaitant jausmus.
Jeigu per daug analizuosi, ar nepakirpsi sparnų jausmo polėkiui?
Polinkis į apmąstymus būdingas mūsų epochai. Vedybų, kaip ir švietimo arba vartojimo, srityse mes nebesutinkame būti valdomi jausmo. Mes viską norime kontroliuoti ir svajodami gyventi kartu, ir bijodami, kad mūsų asmenybė ištirps kitame žmoguje. Pirmasis rytas – esminis šių latentinių abejonių momentas.
Anksčiau, jei žmogų aplankydavo laimė patirti meilę iš pirmo žvilgsnio (ir dar abipusę), jis visiškai atsiduodavo jausmui laikydamasis griežto ritualo: sužadėtuvės, vedybos. Visuomenės institutai nukirsdavo visas galimybes atsitraukti po sužadėtuvių. Todėl žmonės nekankindavo savęs nereikalingais klausimais.
Šiandien mes norime kontroliuoti savo gyvenimą ir bandome išanalizuoti viską, taip pat ir jausmus.
Taigi pirmąjį rytą sprendimas dėl tolesnių santykių nepriimamas?
Pirmasis rytas – tai nepertraukiamas blaškymasis tarp samprotavimų ir jausmų. Kiekvieną sekundę svarstyklės nusvyra vis į kitą pusę. Kito žmogaus elgesys suteikia informacijos apie jo kultūrą, jo gyvenimo būdą. Nė vienas nežino, kas bus toliau, viskas miglota, bet slapta sugretinate save kaip porą – ir tai jus arba traukia, arba atstumia. Kortos jau atverstos, bet asmenybės susidvejinimas viską maišo. Senojo „Aš“ samprotavimai nori susigrąžinti senąsias pozicijas, bet, laimei, naujasis „Aš“ pajėgus viską priimti. Jis pastebi tai, kas jam nepatinka, bet nugrūda tai kuo toliau, į „snaudžiančią“ atmintį.
Šį labai trumpą periodą, žaidžiant jausmams ir vykstant vidiniam dialogui, asmenybė mainosi. Neįveikiamos kliūtys gali būti įveiktos, net jeigu žmogus neįtarė, jog šitaip sugeba. Tokiais momentais mes pamirštame savo nepriklausomybę, skonį ir polinkius.
Tai reiškia įsimylėjimą?
Iš tiesų tik įsimylėjęs žmogus gali atmesti viską, kas jį erzina, visiškai suvokdamas, jog vėliau susierzinimas gali grįžti jau sutvirtintas naujomis nuoskaudomis. Tačiau emocijos gali būti tokios intensyvios, kad prilygsta antram gimimui – kartais net sulaukus 50 metų! Žmogus išties pasikeičia, kad įžengtų į naują pasaulį ir taptų jo dalimi.
