Didžiausiu vilniečio Juzefo Mackevičiaus kūriniu laikomas romanas „Nereikia garsiai kalbėti...“, kuriame autorius nuodugniai analizuoja Lenkijos politiką tiek pirmaisiais nepriklausomybės metais, tiek karo metu. Jo politinis užtaisas toks reikšmingas ir svarbus, kad jį taip pat reikėtų laikyti savitos reikšmės politiniu traktatu. Mackevičius rašo, jog visos nelaimės, kokių susilaukdavo Lenkija Antrojo pasaulinio karo metu ir vėliau, prasideda nuo gimtosios nuodėmės, kokia buvo Pilsudskio bolševizmo pavojaus nepaisymas (Adam Pragieš „Wiadomości“, Londonas, 1969, Nr. 43 (1230).
Jame taip pat aptariama Vilniaus tematika, AK (Armijos Krajovos) veikla, kuri savo veiksmais ne tik sudarė palankias sąlygas sovietų kariuomenei okupuoti Vilnių ir Lietuvą, bet ir faktiškai išdavė į sovietų rankas – į lagerius, sušaudymui ir ištrėmimui vertingiausią šio krašto jaunimą. Bet apie tai nereikia garsiai kalbėti...
Taip pat pateikiama daug kitų istorijos epizodų, kurie iki šiol yra tautos tabu ir pasmerkia visuomenę gyventi neatvirai ir veidmainiškai, klaidingai galvojant, kad buvimas tokioje būklėje suteikia jėgų.
Taigi tai yra, kaip matyti iš kūrinio pavadinimo, ne tik didysis politinis traktatas, bet ir bandymas nugalėti tautines fobijas ir primestus stereotipus, nuo kurių tariamai negali nukrypti atskiri visuomenės vienetai, jei nenori būti apšaukti atskalūnais ir išdavikais.
Apie klaidingus įvertinimus sukeliančių istorinių stereotipų ir fobijų mechanizmus bei daugelį kitų nepaprastai aktualių temų minėtas autorius taipogi rašo kūrinyje „Jei bučiau chanas...“, kuris vertas dėmesio kiekvieno lietuvio pagal kilmę ar pagal pilietybę.
Be tautinių fobijų istoriniams veikėjams ir įvykiams, kuriuos tariamai galima vertinti tiktai taip, o ne kitaip, per pastaruosius keliolika metų mums prisidėjo dabartiniai įvykiai ir žmonės, kurie turi vadinamąjį „istorinį imunitetą“ ir kurie dėl to atsidūrė už kritikos, liustracijos ribų, yra tariamai pavyzdinis etalonas būsimoms kartoms sekti ir apie kurių iškrypimus taip pat nereikia garsiai kalbėti.
Paskutiniu metu tylos dėl „istorinių imunitetų“ sąmokslą palaužė du lenkų istorikai Sławomir Cenckiewicz ir Piotr Gontarczyk, išleidę didelį veikalą – dokumentą „SB ir Lechas Valensa“ (SB – sovietų KGB lenkų filialas), kuriame parodomas Lecho Walęsos (pseudonimas „Bolek“) kelias nuo deklaracijos dėl bendradarbiavimo su SB pasirašymo, per slaptus savo kolegų įskundimus ir pinigų ėmimą už įskundimus, iki priklausomumo ir faktiškos išdavystės, įtakojusios ir įvykius Lietuvoje.
Deja, „imunitetų“, pakilusių virš Konstitucijos, teisės ir visuomenės vertinimo, rato plitimo procesas greitina tempą. Prieš kelias dienas į tokią tendenciją atkreipė dėmesį Kęstutis Čilinskas savo publikacijoje „Viską perkama ir parduodama iki paskutinio sąžinės lašo“ (Atgimimas, 2008-09-18), iš kurios, deja, matyti, kad kriminalinis Seimas, Vyriausybė ir prokuratūra kartu su virš jų stovinčiais oligarchais sudaro konglomeratą, kuris neleidžia progresuoti kuriant pilietinę, teisingumo principais paremtą valstybę, vystytis ūkiui rinkos ekonomikos pagrindu bei formuoti pastovų nacionalinio saugumo mechanizmą.
Dar daugiau, tų, kurie negali būti kritikuojami ir viešai vertinami ir apie kurių netgi nusikalstamus veiksmus negalima garsiai kalbėti, ratas jau pasiekė tam tikrus partijų ir savivaldybių veikėjus bei jų šeimas, kurie per ryšius su nusikalstamu pasauliu ir propagandą už visuomenės lėšas tampa neliečiami ir nebaudžiami, skleidžiant vietos aplinkoje baimę ir beviltiškumą susilaukti demokratinių permainų. Tai ypač būdinga Vilniaus kraštui, kur kalbėti tiesą yra labai nepopuliaru ir kur vidinė lenkų bendruomenės okupacija, turinti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, o faktiškai jos lyderio, jo šeimos bei artimiausios aplinkos vykdomo remiantis postsovietinėmis struktūromis ir susitarimais teroro bruožų, pasiekė ne tik Lietuvoje nematytą lygį.
Nacionalizmai – propagandos ir provokacijų būdas
Siekiant išlaikyti tokią padėtį ir neleisti įvykti pokyčiams šioje teritorijoje, yra tyčia intensyviai eksploatuojamos lietuvių ir lenkų neapykantos, šiandien aiškiai naudojamos laikyti nesusivokiančius gyventojus nežinioje ir neužtikrintus dėl rytojaus, gilinti izoliaciją ir vidinę okupaciją, nepaisant tradicijų, tikėjimo ir sveiko proto, tiesiai iš sovietinių tarnybų arsenalo perimtais metodais. Ir tam, kas mėgina tokią padėtį kritikuoti, klijuojama arba antilenko, arba antilietuvio etiketė, priklausomai nuo kritikos objekto.
Iš tikrųjų, laikui bėgant vis sunkiau slėpti, kad už šių patriotinių šukių nėra jokių darbų, kad viskam yra melas ir korupcija iki pat paskutinio sąžinės lašo, kad per keliolika Akcijos valdymo metų Vilniaus kraštas vis labiau negatyviai išsiskiria tarp kitų Lietuvos dalių, ir kad už piktnaudžiavimus vykdant žemės reformą ir grąžinant žemę bei stabdymą priimant generalinį rajono planą yra atsakinga Rinkimų akcija.
Prieš keletą dienų žiniasklaidoje pasirodė informacija, jog „Vilnija“ reikalauja paleisti Rinkimų akciją, o kaip pagrindinę priežastį nurodo tariamai prieš kelis mėnesius Lietuvoje įvykusius legionininkų apranga vilkinčių raitelių pasirodymus, kuriuos surengė Lenkijos raitelių klubas. Šis „Vilnijos“ laiškas dėl būtinumo paleisti Akciją vertas pagyrimo kaip propagandos ir provokacijos šedevras. Pirma – tiksliai parinktas momentas prieš prasidedant rinkimams, kuriuos Rinkimų akcija kas metai veda „apgultos tvirtovės“ gynimo nuo priešo principu, ir toks paviešintas „Vilnijos“ laiškas buvo jai skubiai reikalingas. Antra, pakanka pagrindinio išsilavinimo suprasti, jog Lenkijos raiteliai, vilkintys legionininkų apranga, neturi nieko bendra su partijos paleidimo įstatymo reikalavimais. Trečia, nėra jokia paslaptis, jog pagrindinis Akcijos elektoratas yra vyresnė karta, kuri nesiorientuoja permainų laikotarpio sudėtingume ir kuriai legionininkai, arkliai ir tautinė apranga yra šventi dalykai, kylantys iš jaunystės prisiminimų. O juk žinoma, kad šventus dalykus reikia minia ginti nuo „Vilnijos“ pinklių, kurios veikla ir vaizdas šiandien, deja, siejami su kiekvienu ir visais lietuviais.
Taigi, atrodo, kad neva tarpusavyje kovojančios Rinkimų akcija ir „Vilnijos“ draugija vadovaujami iš to paties centro. Šiandien tai ypač akivaizdžiai krenta į akis.
Š.m. rugpjūtį nuo 1940 m. Londone leidžiamame dienraštyje „Dziennik Polski“ pasirodė interviu su M. Płażynski, dabartiniu draugijos „Wspólnota“, vykdančios užsienio lenkų aplinkų ir organizacijų dezintegraciją jų gyvenimo šalyse, nepaisydama skelbiamų šukių ir Europos Sąjungos politikos, pirmininku. Šiame interviu jis išimtinai negatyvioje šviesoje pirmiausia parodo Lietuvą. O tarp interviu eilučių tolimajame Londone aiškiausiai įskaitomi Rinkimų akcijos ir „Vilnijos“ brėžiami darbai, provokacijos ir vaizdai. Ir apie tai matyt reikia atvirai ir garsiai kalbėti.
Šiandien, mūsų nuomone, iš tikro Vilniaus krašte reikalinga visuomeninė regioninė pilietinė iniciatyva, kuri pradėtų analizuoti bei padėtų pamatus taisant jau amžiaus – tarpukario, sovietmečio ir LLRA okupacijos laikotarpių – spragas ūkio padėties, socialinių sąlygų ir visuomenės santykių srityje. Tiktai „Vilnija“ tam tinka mažiausiai.
Š.m. rugsėjo 8 d. portale delfi.lt pasirodė didelė Alvydo Butkaus publikacija „Slavakalbis Baltijos šalių pilietis“, kurioje autorius, besispecializuojantis latvių tematikoje, pažymi įtikinamą tapatumą tarp Latvijos rusų ir Lietuvos Rinkimų akcijos veikėjų elgesio, lyg būtų vadovaujami iš to paties centro, matyt nežinodamas, kad Lenkijoje liustracija neįvyko, kad ten liko dešimtys tūkstančių nuo sovietų tarnybų priklausančių žmonių, ir kad šiandien, esant dabartinėms galimybėms, „pagalba“ per Varšuvą atrodo labiau tikėtina ir tinkama. Kita vertus, autorius, mūsų nuomone, nepagrįstai Akcijos veiksmus priskiria visiems lenkams, daugiausia teikdamas problemai emocinius, negu racionalius argumentus. Nes manome, kad išsilavinusios Lietuvos mažumų grupės gali būti šalies pranašumas, taip pat atremiant įvairias kaimyninių šalių intervencijas į Lietuvos reikalus. Ir kad ne kalba, kurią vartoja mažumos, kelia grėsmę, o jų požiūris į Lietuvą, jų dezintegracija ir pasidavimas kitų šalių tarnybų įtakai.
Įdomu, kad, nors ir bėgant laikui, niekas iš politologų nesiėmė analizuoti 2004 metų pavasario įvykių Vilniuje, kai Rinkimų akcijos sumaniai paruoštas ir visiškai netikėtai į koaliciją, kuri turėjo būti buvusios kadencijos kartojimu, nutaikytas smūgis destabilizavo padėtį Vilniuje ir valstybėje, o Vilnius prarado plėtros dinamiką ir iki šiol negali išspręsti valdžios stabilumo problemos, nors už kelių mėnesių turėtų tapti viena iš Europos kultūros sostinių. Tada patyrėme ir iki šiol patyriame įspūdį, kad tai buvo kažkieno pavykęs eksperimentas, kaip per mažą partiją, į kurios veiklą nekreipiama ypatingo dėmesio, galima sukelti nemažą sąmyšį sostinėje ir valstybėje.
Tušti bandymai pakeisti situaciją
Verta pažymėti, jog lenkų mažuma ne kartą bandė pakeisti reikalų padėtį. Ypatingai atkreiptinas dėmesys į 1999-2001 metų laikotarpį, kai 1999 metais Lietuvos lenkų sąjunga savo leidinyje pradėjo diskusiją apie tai, kad lenkai, būdami Lietuvos piliečiai, turi Konstitucijoje įtvirtintą teisę įstoti į visas legalias politines organizacijas ir neprivalo priklausyti išskirtinai Rinkimų akcijai, o Sąjungos vadovybė atsisakė paremti Akcijos rinkiminį sąrašą savivaldybių rinkimuose. Deja, jau po kelių mėnesių Sąjungos ir leidinio redakcijos buveinė buvo visiškai nuniokota ir apvogta, o „nežinomi nusikaltėliai“ iki šiol nesuimti. Matant, kad lenkų aplinkoje gali prasidėti pilietinės visuomenės kūrimo procesas, kad dėl užpuolimo kalti asmenys gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o pasitaikius progai, gali paaiškėti daugiamilijoniniai piktnaudžiavimai statant Lenkų namus Vilniuje – į Vilnių tuojau pat atvyksta A.Stelmachowski, tuometinis Varšuvos organizacijos „Wspólnota“ pirmininkas.
Nors buvo tiktai visuomeninis veikėjas, kuris neva ketino užsodinti Vilniaus apylinkes sodais, buvo priimtas aukščiausiu lygiu, o prieš išvykdamas net neslėpė, kad gavo sutikimą vadovauti iš Varšuvos lenkams – Lietuvos piliečiams, savo asmenine nuožiūra. Netrukus prasidėjo sistematiški, beveik kasdieniai redakcijos ir Lenkų sąjungos buveinės užpuolimai, Akcijos veikėjai organizavo lygiagretų šios visuomeninės organizacijos suvažiavimą, o tokiu būdu paskirtiems asmenims netrukus Lietuvos valdžios atstovai, tarp jų prezidentas, pradėjo siųsti kvietimus ir sveikinimus, nepaisant akivaizdaus šio darinio nelegalumo. Banditų užpuolimo byla buvo nutraukta. Teismo procesai prieš nepaklusniuosius, ginančius konstitucinę teisę į nepriklausomus susibūrimus, žodžio ir pilietinių nuomonių reiškimo laisvę truko net iki 2007 metų.
Tai buvo kokybiškai gilesnių permainų lenkų bendruomenės visuomeniniuose santykiuose pradžios laikotarpis, kai, remiantis Rinkimų akcija, „Radio znad Wilii“ ir Lenkijos finansuojamais postkomunistiniais leidiniais, atsirado pažangai ir demokratinėms permainoms labai nenaudingas susitarimas, išplėtęs savo įtaką Vilniaus miesto, Šalčininkų, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybėse, prezidentūroje ir eilėje vyriausybinių institucijų – vyriausybėje, užsienio reikalų ministerijoje ir tautinių mažumų departamente. Šis vadinamųjų atstovų tinklas, dažniausiai remdamasis šeimų nariais, neleidžia reikšti kokią nors kitą, netinkančią šiai grupuotei, informaciją ar nuomonę, ir dėl to Lietuvos lenkai veikiau suvokiami kaip vienalytė masė, priešiška Lietuvai ir viskam, kas yra lietuviška.
Dar vienas įrodymas, kad Akcijos stumdymasis ir vis gilesnis LLRA epidemijos įsigraužimas į visuomenės kūną vyksta ne be centrinės valdžios žinios, buvo 2007 metų savivaldybių rinkimai. Tuomet Vilniaus ir Šalčininkų rajonų įvairių partijų stebėtojai pateikė Vyriausiajai rinkimų komisijai daug dangaus keršto besišaukiančių įrodymų, liudijančių tai, kad šiuose rajonuose Rinkimų akcija plačiai pažeidinėja rinkiminę teisę, Konstituciją, laisvą piliečių valią. Ir vis dėlto rinkimai buvo pripažinti galiojančiais, joks dėl pažeidimų kaltas asmuo atsakomybėn patrauktas nebuvo. Todėl tikėtina, kad per artėjančius ir vėlesnius rinkimus niekas jokių pastabų nereikš, o nusikalstamas rinkiminės teisės pažeidimas taps šių savivaldybių teritorijose kasdienybe.
..............
Jau ilgą laiką pasaulio dėmesį traukia pasiruošimai JAV prezidento rinkimams. Realiu kandidatu į galingiausios valstybės galvą yra negras Barackas Obama, daugiausia remiamas baltųjų Amerikos gyventojų. Įdomumo dėlei užduokime sau klausimą – ar Lietuvos prezidentu galėtų būti lenkas? Atsakymas gali būti tiktai neigiamas. Kol Lietuvoje veiks Rinkimų akcija, kurios lyderiams būdingas ypatingas primityvizmas, nerodantis jokios pažangos, nuolatinė veidmainystė ir visiškas paskendimas korupcijoje, agresija viskam ir visiems, kas yra kitos nuomonės – Lietuvos lenkai neturi šansų jokiai karjerai, perspektyvai ir pagarbai.
Apie tai taipogi būtina diskutuoti ir garsiai kalbėti.
