Lietuvos moterų rinktinės vyriausiojo trenerio Rūtenio Paulausko išsamiai pakomentavo komandos pasirodymą Europos čempionate, moterų krepšinio padėtį ir trenerio ateitį.
- Treneri, aistros po čempionato aprimo. Kaip dabar vertinate Lietuvos rinktinės pasirodymą?
- Gaila, kad žaidėjos negavo atpildo už savo sunkų ir gerą darbą, vargus. Mūsų padėtis buvo tikrai sunki, buvo abejonių dėl daugelio krepšininkių sveikatos. Sandros Valužytės padėtis buvo neaiški dėl įsisenėjusios nugaros traumos. Daktarai jai buvo uždraudę sportuoti, 10 dienų Sandra tik vaikščiojo į procedūras, vyko reabilitacija.
Eglė Staknevičienė kentė kojos skausmą. Ir dar prieš pat išvyką skausmai užpuolė Dainą Staugaitienę. Buvo neaiški jos kojos būklė, tik paskutinę dieną medikai pasakė, kad lūžio nėra. Daina kentė skausmą, tačiau žaisti vis dėlto galėjo ir žaidė. Suformavome kolektyvą, ėjome per skausmus, negailėjome savęs. Rodos, nedaug pritrūko.
Dar pernai per atrankos varžybas pamatėme, kad komanda reikia stiprinti 2 aspektais: rengtis mačams pagal konkrečius varžovus ir ieškoti lyderio, kuris imtųsi iniciatyvos. Net žaisdami su ne pačiomis stipriausiomis varžovėmis patirdavome daug sunkumų. Dirbome ir tai nebuvo veltui.
Šiemet žaidėjos susirinko į treniruočių stovyklą techniškai, taktiškai ir psichologiškai gerai pasirengusios. Turėjome mažai laiko, reikėjo iš karto kibti į darbą. Tos 3 savaitės buvo kaip 1 diena, per kurią riekia viską sudėlioti.
Buvome numatę, kad Aurimė Rinkevičiūtė nevažiuos į jaunimo čempionatus, žais tik moterų rinktinėje ir bus tas lyderis, kuris imsis iniciatyvos. Turėjo prisidėti Jurgita Štreimikytė-Virbickienė. Tai turėjo mus paversti konkurencingais Europos čempionate.
Niekas nesitikėjo, kad šių žaidėjų vis dėlto nebus komandoje. Niekas nesitikėjo, kad turėdami net 5 aukštas žaidėjas, pritrūksime aukštaūgių. Istoriją su Iveta Šalkauske žinome, Eglė pusę pasirengimo laiko gydėsi traumą, tai turėjo įtakos čempionate. O Giedrė Paugaitė dar nepasirengusi tokio lygio varžyboms, nors ji yra perspektyvi ir nori dirbti.
Nenoriu sakyti, kad pralaimėjome dėl to, kad kai kurios žaidėjos neatvyko į rinktinę. Negaliu kratytis atsakomybės, nes žaidimas buvo, o rezultato - ne. Kaltas treneris. Treneris gal galėjo rinktis kitas žaidėjas. Bet iš ko?
Gynėjų neturėjome iš ko rinktis. Tarp aukštų žaidėjų buvo Diana Razmaitė, Irena Vizbarienė. Tačiau negaliu likus savaitei iki čempionato paskambinti ir kviesti atvažiuoti, nes kažkas dėl kažkokių priežasčių negalės žaisti. Taip nesielgiama.
Čempionate iš karto pajautėme, kad reikia stiprios įžaidėjos, o ne stumdyti krepšininkes iš 2 ar 3 numerio pozicijų. Norėjome nušauti 2 zuikius ir nė į vieną nepataikėme.
Turėjome sunkumų dėl fizinės formos. Mes neišsikvėpdavome, tačiau per rungtynes turėjome vargti daugiau nei kitos komandos. Pasirengimo laikotarpiu turėjome daug sunkumų, daugumos žaidėjų sportinė forma buvo laikina. Pradžioje jos gerai jautėsi, tačiau vėliau ėmė veikti fizinis ir psichologinis krūvis.
Europos čempionate mums reikėjo žaisti su visomis elitinėmis komandomis, manau, C ir D grupės buvo stipresnės už A ir B. Mūsų varžovės turėjo daug pajėgių žaidėjų, o esminis dalykas - be galo stiprias techniškai ir psichologiškai įžaidėjas. Mūsų žaidėjos puikios, sugebėdavo maksimaliai mobilizuotis, nugalėti skausmus, bet sunkiausiais momentais kontrolę prarasdavome. Ieškodavome, kas imtųsi iniciatyvos, bet taip ir neradome.
- Tikriausiai analizavote visas mūsų komandos rungtynes. Ar yra dalykų, kuriuos dabar darytumėte kitaip?
- Trenerių kolektyvas buvo jaunas, bet jau nemažai matęs. Didelių klaidų, dėl kurių reikėtų stipriai graužtis, mano nuomone, nepadarėme. Kažkas apkaltino, kad nebuvo derinių, žaidimas buvo prastas, nenaudojome spaudimo... Buvo padaryta tai, kas šiuo metu buvo įmanoma padaryti. Mes neturime žvaigždžių, kurios domintų stipriausius klubus, tačiau kovojome su visais, žaidimo kokybė nebuvo prasta
Su Turkija gal galėjome žaisti kiek įvairiau. Gal buvo galima dar kažkokių dalykų sugalvoti per rungtynes su Prancūzija, Rusija... Bet esminis dalykas yra komandų meistriškumo, galimybių, pasitikėjimo skirtumas.
Važiuoti į Europos čempionatą be įžaidėjos ir su viena vidurio puolėja yra savižudybė. Tačiau visi įdėjo širdį, dantis sukandę kovojo iš paskutiniųjų. Dar kontrolinės rungtynės parodė, kad esame pavojingi, bet riboti. O daugybė komandų šiais laikais dirba su 2 skautais, stebi kiekvieną žaidėją, turi visų varžovių psichologines charakteristikas, žino, kas jas išmuša iš vėžių.
Varžovai negalėjo mūsų trūkumais nepasinaudoti. Tačiau mes visas rungtynes pradėjome pasirengę, nė viena komanda prieš mus neįmetė į aikštę antro penketo, kovojo, kaip su rimčiausiais varžovais.
- Taip pat sulaukėte kritikos dėl žaidėjų rotacijos. Rima Valentienė per pirmąsias rungtynes aikštėje nepasirodė, o vėliau žaidė gana daug. Milda Sauliūtė tai žaidė starto penkete, tai nepakildavo nuo atsarginių žaidėjų suolo...
- Žinau R. Valentienės sugebėjimus. Iš pradžių jos neleidome į aikštę, per mačą su Rusija pabandėme. Ji pasirodė neblogai, bet manęs nei nustebino, nei nuvylė. Mūsų žaidimui Rimos pasirodymas aikštėje ar likimas ant suolo, didelės įtakos neturėjo.
Prieš kiekvienas rungtynes formavome starto penketą, orientavomės į tai, kad žmogus būtų gerai pasirengęs žaisti. Vėliau prijungdavome dar porą žmonių, kurie pasirodydavo aikštėje po keitimų. Jei M. Sauliūtė gerai įsijungdavo į žaidimą, ją naudojome toliau.
- Vieni sako, kad R. Paulauskas turi atsistatydinti, kiti mano, kad turėtumėte likti. Lauksite birželio 30 dieną vyksiančio LKF vykdomojo komiteto posėdžio, kuriame bus aptariamas rinktinės pasirodymas, rezultatų?
- Jei mano pasitraukimas išspręstų moterų krepšinio problemas, pasitraukčiau tą pačią akimirką. Dirbčiau visai kitus darbus, kurie gal taip pat padėtų moterų krepšiniui. Dirbčiau TEO komandoje, joje yra daug jaunų žaidėjų, rinktinės kandidačių. Man pasitraukti yra lengva. Buvau rinktinės treneris, atsakau už rezultatus, kurie yra.
Bet negaliu atsakyti už tai, kas vyko moterų krepšinyje metų metais, negaliu sugerti visko. Mes - treneriai - išlaikėme egzaminą prieš žaidėjas, komanda žaidė gerai, nebuvo palūžusi, susiskaldžiusi po 5 nesėkmių. Būtų negarbinga pasitraukti, nors būtų lengva. Dirbu ne todėl, kad kažkas girtų ar nekęstų.
Gal neįvertinau, kad padėtis moterų krepšinyje yra tokia sudėtinga, kai prieš 1,5 metų susitikome su LKF prezidentu Vladu Garastu ir generaliniu sekretoriumi Mindaugu Balčiūnu. Manau, rinktinės žaidimas Europos čempionate su visomis be išimčių komandomis buvo geresnis nei šiandieninė padėtis mūsų moterų krepšinyje.
Nuo „auksinių" 1997 metų į rinktinę atėjo vos keletas žaidėjų, kurios tapo jos ramsčiais. Galime jas suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tačiau net ir jos nedomina stipriausių Europos klubų. Turime J. Štreimikytę-Virbickienę, kuri žaidžia jau daug metų, bet vis dar yra reikalinga rinktinei ir geriausiam Europos klubui. Liūdna, kad vis dar niekas nesudaro jai konkurencijos. LMKL ji žaidžia gal 60 proc. savo galimybių ir vis dar yra geriausia.
Norisi, kad į rinktinę ateitų kuo daugiau užgrūdintų žaidėjų, tačiau Lietuvos čempionate TEO nesulaukia konkurencijos. Jaunimui trūksta motyvacijos. Mūsų geriausios žaidėjos per sezoną sužaidžia keliolika rungtynių su aukšto lygio varžovėmis, o kitų šalių krepšininkės nuolat rungtyniauja tokiu lygiu, grūdinasi. Todėl nebijau, kad mūsų klubą gali palikti ir į užsienį išvykti Aušra Bimbaitė ar Gintarė Petronytė. Mes dar nė vienai žaidėjai nesukliudėme išvykti.
Peržiūrėjau jaunimo rinktinių kandidačių sąrašus. Turime būrelį žaidėjų, kurios eina per visas rinktines. Kai kurios krepšininkės būna mūsų klube 2 metus, netobulėja, bet jas vis tiek kviečia į jaunimo rinktines. Padėtis yra liūdna. Nežinau, ką reikėtų galvoti, jei šiandien iš rinktinės pasitrauktų Sandra, Eglė ar Daina. Joms tiesiog nėra pamainos.
Matau kaip tobulėja įvairių šalių - Suomijos, Švedijos, Belgijos, Bulgarijos - komandos. Mums vėl reikės atrankos varžybose kovoti dėl kelialapio į 2011 metų Europos čempionatą, o turime didelių sunkumų. Paprasčiausia būtų pabūti bailiu ir pasitraukti.
Jei vis dėlto reikės palikti rinktinę, noriu pasikalbėti, perduoti patirtį kitiems treneriams. Savo posto nesilaikau, turiu ką veikti gyvenime. 12 vieta - ne mano vieta, skaudu, kad riekia su ja susitaikyti.
Bet matau fundamentalias problemas. Sunku įsivaizduoti, kad universitetą baigęs studentas šiandien nueitų dirbti su mergaitėmis. Tai yra beveik pažeminimas, įžeidimas.
- Nesigailite, kad žengėte į moterų krepšinį? Gal sulaukiate kvietimų grįžti pas vyrus?
- Žingsnis į moterų krepšinį buvo netikėtas man pačiam. Turėjau kitų pasiūlymų, tačiau nėra gailesčio, kad juos atmečiau.
Yra tam tikras susidomėjimas ir dabar, bet nesigundau ir nesidomiu, nes esu įsipareigojęs TEO. Bent kitą sezoną dar tikrai dirbsiu šiame klube. Vyrų krepšinis dabar būtų kaip gurkšnis gaivaus oro, ten yra didelis žaidėjų pasirinkimas, didesni greičiai. Bet galima dirbti ir moterų krepšinyje, yra norinčios mokytis ir tobulėti žaidėjos, jos stengiasi, išklauso, gerbia. Įdomu dirbti, dirbu tikroje komandoje.
