Praėjusį savaitgalį LKF generalinis sekretorius ir kandidatas į prezidentus Mindaugas Balčiūnas pristatė „Lietuvos krepšinio pokyčių įgyvendinimo programą“ ir savo komandos narius.
M. Balčiūno komandoje, jam tapus LKF prezidentu, dirbtų JAV jaunimo rinktinių trenerių tobulinimo specialistas Donas Showalteris, vienas pagrindinių Ispanijos krepšinio metodininkų rengėjas Alejandro Vaquera.
Prie pokyčių įgyvendinimo taip pat prisidėtų ilgametis krepšinio treneris, profesorius Rūtenis Paulauskas, olimpinis čempionas Valdemaras Chomičius, Europos taurės laimėtojas Saulius Kuzminskas, daugkartinė geriausia Lietuvos krepšininkė Gintarė Petronytė, profesorius Albertas Skurvydas, LCC universiteto krepšinio programos direktorius ir moterų komandos vadovas Marius Tamolis, Lietuvos profesionalių krepšininkų asociacijos vadovas Dominykas Domarkas, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotas Justinas Jasiukaitis.
Komercinės plėtos konsultantais pristatomi TV3 kūrybos vadovas Arvydas Rimas, verslininkė A.Adomaitytė ir „Elektrum Lietuva“ vadovas Martynas Giga.
Detalią programą pristatęs M. Balčiūnas išskyrė 6 prioritetus ir sritis, kur pokyčiai yra reikalingiausi.
M. Balčiūno prioritetai
Jaunųjų krepšininkų rengimo sistemos modernizavimas (žaidėjų vystymas)
Lietuvos rinktinių programų efektyvinimas
Fundamentalus Lietuvos krepšinio trenerių rengimo atnaujinimas
Tolimesnis lygų finansinis ir organizacinis stiprinimas
Merginų–moterų krepšinio sistemos tolimesnis stiprinimas
Komercinė plėtra.
Naujienų portalas tv3.lt pakalbino Rūtenį Paulauską, kuris pasidalino savo nuomone apie nuožmiai vykstančią LKF prezidento rinkimų kampaniją.
Tituluotas krepšinio treneris dabar koncentruojasi į sporto mokslą ir jaunųjų krepšininkų rengimą ir yra pasiruošęs savo žiniomis ir patirtimi prisidėti prie pokyčių įgyvendinimo programos.
Konkuruoja ne idėjos, o noras sumenkinti
Kokie jūsų įspūdžiai apie viešoje erdvėje vykstančią LKF prezidento rinkimų kampaniją?, – naujienų portalas tv3.lt paklausė Rūtenio Paulausko.
Viešoji LKF rinkimų pusė yra slogi, nes konkuruoja ne idėjos, o daugiau noras sumenkinti pasitikėjimą oponentu gana primityviais pasisakymais ir taip vadinamais viešaisiais ryšiais. Suprantu, koks visuomenei svarbus yra krepšinis, kad kokioje nors kitoje federacijoje, tokie rinkimai panašaus visuomenės dėmesio nesulauktų, nors iš esmės aistrų ir intrigų visur pakanka.
Norinčių pasisakyti apie gelbėtojus, prarastą šlovę, trūkumus, geriečius, blogiečius, diktatorius, demokratus, priešus ir lojaliuosius, draugus ir gimines, beveik visur ir visada būna. Kokia bebūtų ši kampanija, ji man atrodo kaip turinti bjaurų politinio populizmo skonį ir priešinanti tuos, kurie galėtų būti naudingi Lietuvos krepšiniui. Blogiausia, kad negirdime dalykinės diskusijos.
Jeigu M. Balčiūnas gana daug pasako ir drąsiai eina į eterį, R. Javtokas dažniausiai tyli. Nematome jų bendrose laidose, nematome sėdinčių prie bendro stalo, jie iš šalies atrodo kaip priešai, o jų komandų nariai kaip gynėjai, sudarantys kažkokias apsaugines barikadas.
Kai kurie žmonės atsitraukia arba bijo būti vieši, kad niekas nesužinotų, kurioje jie barikadų pusėje ir ką palaiko. Ir kokia tai yra nesąmonė, aš negaliu atsistebėti. Kuo daugiau žodžių iš oponentų pusės, tuo daugiau antraščių žiniasklaidoje, kurios renka paspaudimus iš neva tai sensacijos, ją aptarinėja, vysto, nes tai yra dopaminas smegenims – daug įdomiau kai kieme mušasi, nei, kad žaidžia šachmatais arba nardais.
Liūdniausia, kad šios kovos baigsis bendru pralaimėjimu. Panašias istorijas kažkada išgyveno tokios krepšinio šalys kaip Kroatija ir Turkija, turintys puikius žaidėjus, bet sutelktai dirbti negali ir iki šiol yra toli nuo tikrojo pasaulio krepšinio elito su savo rinktinėmis.
Kodėl nusprendėte prisijungti prie Mindaugo Balčiūno komandos?
Visų pirma žaviuosi Mindaugo lyderyste, kurią stebiu jau gerus du dešimtmečius. Tai žmogus – idėjų jėgainė, kuris kai užsidega, atiduoda visą save, kad tai įgyvendintų. Antra, prisimenu savo trenerio darbo etapą, kai teko dirbti Lietuvos jaunimo bei moterų rinktinėse, federacijos dėmesys žaidėjams ir treneriams bei darbo sąlygos buvo puikios.
Trečia, manau, pakanka Mindaugui būti pilkuoju kardinolu, atėjo metas būti tikruoju organizacijos vadovu ir imtis pilnos atsakomybės.
Tačiau nesieju savęs su nuolatiniu darbu komandoje, esu daugiau jo neformalus palaikytojas. Esu laisvas nuo bet kokių įsipareigojimų, nes šiuo metu dirbu labai intensyvų ir įdomų akademinį darbą. Prisipažinsiu, kad turiu interesų šioje ir bet kurioje kitoje sporto šakos federacijoje, pasiūlyti sporto mokslo idėjas, kurios būtų naudingos sportininkų rengimui. Juk mokslas be taikomosios funkcijos yra viso labo tik failas, geriausiu atveju patekęs į duomenų bazės archyvą. Aš noriu, kad mokslas būtų patrauklus ir gyvas, tarnaujantis pažangai ir augimui. Taip yra išsivysčiusiose pasaulio valstybėse.
Dėl to ir girdžiu, kai M. Balčiūnas apie tai užsimena, ir pamini tai kaip papildomą naudą krepšinio šakos vystymui. Juk man atrodo nenormalu, kai Lietuvos tyrėjų grupės publikuoja mokslinius straipsnius ir teikia rekomendacijas užsienio partneriams, o mūsų krepšinio treneriams, mes esam nelabai įdomūs ir mažai žinomi.
Kaip ir nenormalu, kad neturim priėjimo prie pajėgiausių šalies jaunimo rinktinių, vyrų, moterų rinktinių žaidėjų, negalime įsivertinti kokie yra mūsų žaidėjų ribiniai fizinės judėjimo veiklos rodikliai, koks yra mūsų elito žaidėjų parengtumo standartas. Todėl manau, kad prie bet kurio federacijos vadovo, bus atsakingi žmonės už žaidėjų testavimą, mokslinį ir metodinį aprūpinimą ir su jais bus galima bendradarbiauti.
Reikia matyti ne tik formą, bet ir turinį
Kur matote esminį kandidatų programų skirtumą? Atrodytų, abi pusės nori žengti moderniu keliu ir taip vystyti Lietuvos krepšinį?
Kad lyginti programas, reikia jas visų pirma turėti ir matyti. M. Balčiūnas kaip generalinis sekretorius ją teikė prieš trejus metus, todėl naujos gal ir nereikia, galima papildyti ir kalbėti apie darbų tęstinumą arba antrą etapą leidžiantį tai įgyvendinti. O, kad jis atėjo su strategija, ar gera ar bloga, mums yra žinoma. Objektyviam veiklos vertinimui reikalingi du kriterijai – turėtas laikas ir pasiekti skaičiai, kurie atspindi tavo darbo tempą, ir dabar to nei sumažinsi, nei padidinsi. Tačiau gali būti ir kokybinis vertinimas, pasitelkiant kitą objektyvią informaciją, kaip kad merginų krepšinio centro sukūrimas Druskininkuose ar darbas su lažybų rizikų prevencija.
Vis dėlto mes dar kartą matome, kad viską apibendrina patekimas ar nepatekimas į Olimpines žaidynes, nors per visą ciklą gali neblogai veikti vyrų ir moterų rinktinės strategija, jaunimo ugdymo strategija, vadybine strategija, socialine strategija ir kt. Todėl keturių metų kadencija yra be galo didelis iššūkis, reikalaujantis finansinių ir žmogiškų resursų, teorinių, praktinių žinių tam, kad federacija taptų tuo tikruoju intelektiniu centru rodančiu konkrečius rezultatus.
Kokios didžiausios konkrečiai jūsų, ir visos M. Balčiūno komandos stiprybės, savybės, kurios leistų užtikrinti sklandų Lietuvos krepšinio vystymąsi?
Balčiūnas savo stiprybes pristatys pats, nesu jo garsiakalbis, norėčiau tik dalimi prisidėti prie krepšinio vystymosi. Tiesa turiu dar vieną interesą, kad mes eitumėm pažangos keliu, kad pamatytumėm kuo stiprios yra Serbijos, Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos krepšinio mokyklos. Bet prieš tai turime įvertinti koks yra tas Lietuvos krepšinio mokyklos identitetas, kokius mums pavyko išgyventi pakilimus ir nuosmukius per paskutinius 30 metų ir su kuo tai susiję.
Kiek ir iš kokių regionų vyko tikrasis talentų augimas per moksleivių lygą, RKL ar kitas lygas. Mes apie tai kartais pakalbam, bet nieko nėra padaryta. Tam reikia rengti tarptautinį projektą, gauti mokslo fondų finansavimą ir aišku reikia mūsų ir kitų federacijų bendradarbiavimo. Pirmaujančių Europos šalių futbolas tą jau seniai atliko, išsigrynino ir milžiniškais žingsniais juda į priekį.
Ką manote apie konkurentų naudojamą naratyvą, kad LKF prezidentu turėtų būti pasauliniu mastu atpažįstamas veidas. Suprask, žinomas krepšininkas.
Krepšinyje pasižymėję lietuviai yra dideli autoritetai visuomenėje. Manau, kad pagrindinius rinktinių žaidėjus visuomenė rinktų į visas tarybas, į Europos parlamentą ar Seimą, o ką jau kalbėti apie krepšinio federaciją. Tačiau čia renka ne visuomenė, o bendruomenė, kuri mato ne tik formą bet ir turinį.
Todėl, kaip bebūtų gaila, žaidėjų kompetencijos aikštelėje, nevirsta vadybinėmis, socialinėmis ar analitinėmis kompetencijomis organizacijose, tuomet kai jie baigia karjeras. Jas reikia įgyti arba turėti didžiulį talentą veikti išmintingai itin ekstremalioms sąlygomis. Čia reikia turėti entuziazmo, optimizmo ir aiškaus analitinio mąstymo.
Bendruomenėje – neapykantos ir pavydo natos
Į LKF vadovybę sugrįžęs Mindaugas Balčiūnas įvedė decentralizacijos modelį – įkūrė atskirus MKL, Moterų lygos ir kitus juridinius vienetus. Sugrįžę oponentai, turbūt, tai vėl pakeistų. Tokie pokyčiai sunaudoja daug žmogiškų resursų ir energijos. Kodėl Lietuvos krepšinio vadovai negali susitarti dėl bendrų, ilgalaikių ir tvarių sprendimų?
Aš negaliu žinoti, kas būtų, jeigu būtų. Tvarūs sprendimai būna tada, kai dirbama bendram labui – tai yra bendram saugumui, bendram populiarumui ir bendram turtingumui. Lietuvos krepšinis, kaip ir bendrai sportas, seniai nėra mūsų visų bendru tikslas ar bendras rūpestis. Dažnai mes mylime save krepšinyje labiau, nei patį krepšinį.
Kurį laiką esu stebėjęs fenomeną, kai po mano pralaimėtų Lietuvos moterų rinktinės rungtynių, kai kuriems mano kolegoms nuotaika tapo daug žvalesnė, o po pergalių – ji subjurdavo. Aš klausdavau, ko tu toks nusiminęs, juk Lietuva laimėjo? Pavydas yra sunkiai valdomas jausmas, mes visi jo mažiau ar daugiau turime, jis yra gyvenimo variklis. Bėda, kai jis tampa neapykantos kurstytojas.
Oponentai dažnai pasitelkia argumentą, kad Robertas Javtokas yra jungiantis žmogus, kuris kviečia diskusijai ir bendriems sprendimams. Tuo metu Mindaugas Balčiūnas bandomas parodyti kaip skaldantis vadovas, kuris viską sprendžia vienas. Kaip galėtumėte pakomentuoti šiuos teiginius?
Robertą labai gerbiu ir prisimenu kaip Lietuvos ryto komandos žaidėją, su kuriuo teko metus dirbti ir kuris turėjo autoritetą tarp žaidėjų bei trenerių, nešvaistė nereikalingų žodžių ir buvo žmogus, kuriuo buvo galima pasitikėti. Tačiau lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie Mindaugą, kuris dirbo su dideliais projektais, sugebėjo rasti sprendimus, atvedusius prie sėkmingo Euro 2011 čempionato organizavimo bei turėjusio didelę asmeninę įtaką „FIBA Europe“ organizacijoje.
Labai skirtingas patirtis turėjo abudu kandidatai ir galimybės atsiskleisti kaip vadovams taip pat buvo skirtingos, todėl ir už nesėkmes kainą jie moka skirtingą. Tiesa, Mindaugui tenka daug priekaištų dėl jo nenoro klausytis krepšinio autoritetų. Bet kodėl niekas apie tai nekalbėjo iki nesėkmės Puerto Rike? Čia gali būti kaip toje pasakoje – mes tau patarėm, o tu neklausei, reiškia esi nevykėlis, mes tau patarėm ir tu paklausei, reiškia be mūsų patarimo irgi esi nevykėlis. Tačiau prie stalo turėti žmogų su kitokia nuomone nėra silpnybė, o stiprybė ir Mindaugas, manau, tai supranta.
Man atrodo, kad klausymasis yra puikus socialinis gebėjimas, bet tai nėra kompetencija. Įmonių ir asociacijų vadovai yra renkami už lyderystės turėjimą, gebėjimą prisiimti atsakomybę už sprendimus, kuriuos jie yra išbandę arba priima pasvėrę rizikas.
Pažvelgus į LKF įstatus, demokratijos įvairiuose sprendimų procesuose tikrai netrūksta. Netgi priešingai, galbūt kitą kartą norėtųsi ryžtingesnių sprendimų, kuriuos galėtų atlikti vadovai. Juk tam ir renkame vadovus, kad būtent jie priimtų svarbiausius sprendimus.
Visi įstatai turi silpnų ir stiprių vietų, nes juos kūrė žmonės. Vieni slepiasi už įstatų, kad neprisiimtų atsakomybė, kitiems įstatai atvirkščiai suteikia daug galimybių veikti. Susidaro įspūdis, kad Mindaugas yra tas, kuris mato galimybes, bet ne kliūtį. Man asmeniškai labai nepatinka kalbėjimas, kai skiriant Lietuvos krepšinio rinktinės trenerį, dangstomasi procedūromis, asociacijomis ar įstatais, nors iš esmės jį paskiria vienas žmogus – LKF prezidentas.
Dirbtinis LKL klubų skaičiaus didinimas grįžo bumerangu
Roberto Javtoko komandoje klubinio krepšinio sritį kuruotų Remigijus Milašius. Žinant faktą, kad praėjusį sezoną LKL čempionate kas trečias žaidėjas buvo legionierius, ar jums tai nekelia nerimo?
Atvirai pasakius nekelia tai nerimo, nes lygas reikia ne kuruoti, o jose reikia dirbti drauge su strategiją įgyvendinančiais žmonėmis, personalu, komandų vadovais, treneriais ir žaidėjais. Visų jų ištekliai yra riboti. Milašius yra puikus verslininkas ir LKL vadovas. Jis fiziškai negali apimti visų lygų, nes pačios LKL resursai nėra beribiai.
Kartais aplankydavo liūdesys, kai stebėdavau Jonavos ir Mažeikių rungtynėse tik po vieną lietuvį aikštelėje abiejose komandose. Netgi juokavom su kolegom, kad seniau LKL klubai ieškojo poros gerų legionierių, kad pasistiprintų ir pridėtų intrigos, dabar ieško poros geresnių lietuvių, kad pridėtų solidumo.
Kyla klausimas, o tai kokia tokių klubų sportinė ir marketingo politika, poveikis regioniniam krepšiniui? Investuoti į silpną užsienietį savivaldybių pinigus, kuris atvyko čia keliems mėnesiams, po to išvyko ir ieškoma naujo? Todėl ir žiūrovus ir rėmėjus yra sunku pritraukti. Dirbtinai padidintas komandų skaičius, mažas sportinis susidomėjimas grįžo bumerangu. Per tris metus sunyko keturios komandos – Pasvalys, Gargždai, Prienai, Alytus.
Laimei, atsirado stiprus rėmėjas sukūręs komandą Vilniuje. Todėl kai savivaldybės nustoja remti, daugumai LKL klubų ir beveik visoms NKL ir RKL komandų savarankiškai sunku, o gal ir neįmanoma išgyventi. Norėtųsi sakyti, kad RKL ir NKL klubai, bet tai viso labo yra komandos, neturinčios klubinės struktūros, kurioje yra visos piramidės pakopos.
Kaip atremtumėte oponentų argumentus dėl NKL čempionato perėmimo?
Aš manau, kad visus argumentus Balčiūnas atrėmė, šis reikalas yra jo darbo dalis, negirdėjau, kad NKL komandų vadovai viešai skųstųsi dėl sąlygų žaisti pablogėjimo, tačiau visai normalu jog ši korta yra naudojama rinkimų retorikoje iš jo oponentų.
Nežinau, kiek norėsite komentuoti, bet vis dėlto. Bankrutuoja jau antra Roberto Javtoko vadovaujama baldų įmonė. Ar tai gali siųst tam tikras indikacijas dėl jo tinkamumo eiti LKF vadovo pareigas?
Nenoriu komentuoti to, ko nežinau.
Koks jūsų palinkėjimas Lietuvos krepšinio bendruomenei, kuri jau rugsėjo 17 d. dalyvaus LKF prezidento rinkimuose?
Analizuokite situaciją vedini ne pykčio ar meilės, bet suvokimo, kad pokyčiai greitai nevyksta, federacijos vadovai nėra stebukladariai ir greitų sprendimų visiems ir ypač sau nesitikėkite. Nežiūrėkime į situaciją pro rožinius arba pro labai tamsius akinius, nes situacija nėra kritinė ir yra labai panaši į tą, kuri buvo prieš praėjusius rinkimus, be to, labai tinkama pradėti naujus darbus.
Naujasis federacijos vadovas nepakels atlyginimų treneriams, nepastatys naujų salių, neužaugins individualiai stiprių, aukštų ir gerai pataikančių iš tolį krepšininkų, nes tai ne jo funkcija. Jis negali rūpintis jumis po vieną, bet gali kurti tvarią ir skaidrią finansinę - ūkinę bei sporto struktūrą, kuri turi padėti vystytis pajėgioms nacionalinėms komandoms ir būti palanki jums ugdyti krepšininkus. Tačiau apie funkcijas, ryšius, bei jūsų vaidmenį joje, būsimas LKF vadovas turi aiškiai ir suprantamai iškomunikuoti – kaip jis tai darys ir kokius įrankius jis tam turi.
Nesėdėkite užsidarę savo burbuluose, badydamiesi pirštais ir burbėdami, bet siūlykite savo idėjas, savo patirtį, tobulinkite savo klubų, lygų ar organizacijų ar komandų veiklas, auginkite ir tobulinkite save, kad jūsų darbai prisidėtų prie Lietuvos krepšinio pažangos ir taptų bendru pasididžiavimu.
