Gaudavo realybės atsaką į kaktą, ir tuo viskas pasibaigdavo. Ir gyvenimas toliau eidavo savo vaga. Netobulas, bet įprastas. Nepasitenkinimas apsiribodavo tuo, kad ir „vėl nieko naujo“. Kas norėjo mažiau valdžios, dejavo, kad jos per daug, kad mokesčiai per dideli, kad reguliavimai per griežti. Kas norėjo daugiau valdžios tėviško rūpesčio – skundėsi, kad jais nesirūpinama, ir vaistai brangūs, ir vaiko pinigų nėra, ir prekybininkai plėšikauja, valdžia, gelbėk.
Tai štai, panašu – prisiprašėme. Prisišaukėme tokius pokyčių šauklius, kokių dar nebuvo. Panašu, užmojais aplenks net naktinius mokesčių reformatorius. Pokyčių vyriausybė tuoj parūpins tiek pokyčių visose srityse, ne tik mokesčių - kad nespėsime guzų skaičiuoti. Pokyčiai jau įgauna kontūrus, kai vienas po kito skelbiami planai: kaip jungs aukštąsias mokyklas, kaip mažins alkoholio prieinamumą, kaip mažins vaistų kainas, kaip mažins šešėlį, kaip visus apmokestins be jokių lengvatų, kaip toliau naikins pensijų kaupimą ir taip toliau. Daugumą šių pasiūlymų vienijantis bruožas – šūviai pro šalį, nepataikant į problemą.
Vaistų kainų mažinimo planai ne mažins visų vaistų kainas, o sukurs kai kurių vaistų deficitą. Mokesčių reforma ne sukurs palankias sąlygas uždirbti – o dideles paskatas slėpti mokesčius. Šešėlio mažinimas per grynųjų ribojimą nusitaiko ne į šešėlio didmeną, o iš patrankų šaudo į žvirblius. Alkoholio prieinamumo ribojimas visa savo aprėptimi nusitaiko į saikingus vartotojus. O sergančių žmonių problematika – ir toliau užribyje - filmuokite juos nefilmavę, visas 24 valandas. Perlenkimai nustelbia bet kokias geras iniciatyvas, kurių tikrai yra, ir visa veikla bus vertinama ne pagal jas.
Žiniasklaida, socialiniai tinklai ūžia kritika, pasipiktinimu – ir kalba ne kokie minedo personažai ar garsiausi Lietuvos bedarbiai. Kurianti, dirbanti visuomenės dalis, daug žmonių atvirai sako – tai riba, už jos – tik emigracija. Nebūtinai toji, kuri pigiomis oro linijomis. Vienam – verslo perkėlimas, antram – apsipirkimo, trečiam – laisvalaikio, o dažnam – tiesiog dvasinis atsiribojimas nuo to, kas vyksta čia ir dabar. Pati baisiausia emigracija į save. Ir tai nėra vien pagąsdinimas, pagrūmojimas. Ir jau nėra taip, kad šuo kariamas pripras.
Normalūs ministrai ir kiti politikai iki tokio visuotinio demotyvacijos lygio nenusiristų. O jei nusiristų – kaip galėdami greičiau taisytų savo klaidas, tiek dalykines, tiek – komunikacijos. Bet šie ministrai, o ir kai kurie Seimo nariai, bent jau kol kas nereaguoja į aplinką. Ir tai – ne atkaklumas, tai – jau tam tikro lygio fanatizmas. Nes priemonės tai nepateisina tikslo. O gal tikslas yra kitoks? Pagal tai, koks greičiausiai bus rezultatas, susidaro įspūdis, kad ministrai turi kokias neskelbiamas kvotas, kiek dar žmonių jie pastūmės iš Lietuvos? Ir stengiasi išsijuosę. Ir jiems - sekasi.
