Kol kas girdime tik numatomų pokyčių eskizus, idėjų atplaišas, o neaiškumas ir neapibrėžtumas artėjančių metų išvakarėse yra nemaža problema visų pirma verslui. Ir nors būsimoji vyriausybė jau spėjo pagarsėti, kaip numatanti itin daug kilnojimų, kai kurie kilnojimai yra visiškai prasmingi.
Štai, kad ir Seimo rinkimų datos nukėlimas pavasariui. Žinoma, naujoji valdžia jau negali apsaugoti žmonių nuo pačios savęs, bet padarytų gerą darbą ateičiai, ir tai progai, jei būtų išrinkti tokie patys mažai prognozuojami politikai. Iki naujojo darbo kodekso įsigaliojimo liko mėnuo ir savaitė, o dar neaišku, ar jis įsigalios, ar bus atidėtas, ir kokiam laikui. Kadangi įstatymai gana dažnai įsigalioja nuo Naujųjų metų, įmonių biudžetai sutampa su kalendoriniais metais, o ir valstybės biudžetas atitinka kalendorinius metus, tikrai prasminga rinkimus nukelti pavasariui.
Dar vienas naujosios valdžios pažadėtas prasmingas žingsnis – visą socialinio draudimo moką perkelti darbuotojui. Nebevaidinti, kad yra kažkokia tai mistinė darbdavio dalis, kuri darbuotojui nieko nekainuoja. Beje, ši tema labai ilgai buvo savotiškas tabu, ir prieš kokį dešimtmetį apie tai garsiai kalbėti tegalėjo tik drąsuolis liberalas. Prieš ketverius metus jį jau kartojo nemažai ekspertų, ir štai – pagaliau - politikai nebebijo šį sprendimą įvardinti kaip vien pagrindinių!
Pasiūlymas suvienodinti darbo pajamų apmokestinimo bazę, ir Sodros tarifą (kartu su šaltiniu jį mokėti) perkelti darbuotojui raštišką pavidalą įgavo pastarosios vyriausybės vienoje iš gausių darbo grupių. Bet ji nebuvo realizuota vien dėlto, kad šis pasiūlymas apnuogintų darbo santykių esmę. Niekas už darbuotoją jokių įmokų nemoka. Tiesiog dalis darbuotojo uždirbtų pajamų paverčiama darbdavio įmoka. Apjungus įmokas, visa vaizduojamoji solidarumo idėja subyrėtų į šipulius.
Naujoji vyriausybė neįvertina tik to, kad Sodros įmokos dydis nuo darbuotojo slepiamas ne veltui ir ne šiaip sau. Tai daroma gana tikslingai - tam, kad žmogus nematytų, kad Sodrai sumoka tiek daug įmokų, o gaus tiek mažai pensijos. Ne juk tada, kai neva tai moki ne tu, o tariamai darbdavys - tau vienodai, kiek jis už tave sumoka. Dovanotam arkliui juk niekas į dantis nežiūri.
Ir štai, žodis – ne žvirblis, išlėkė į eterį, išsižadėti bus sunku. Naujasis premjeras šiaip ne taip sukūrė istoriją apie aukas, kodėl finansų ministru nebebus siūlomas visą laiką buvęs vienintelis kandidatas S. Jakeliūnas, kodėl iš ministrų kandidatų sąrašų dingo D. Šakalienė. Nekantriai lauksime Vyriausybės programos projekto, kuriame bus kilnojamos Sodros įmokos, o ne duoti pažadai. Nes dar viena kita „auka“, ir bus paaukota reputacija.
