Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė ir Vyriausybei svarstyti pateikė Darbo kodekso pataisų paketą. Paketas itin „storas“, jame keičiami net 32 straipsniai, reglamentuojantys atleidimo iš darbo, terminuotų sutarčių sudarymo sąlygas, kasmetinių, papildomų ir nemokamų atostogų nustatymą ir kompensacijas už nepanaudotas atostogas bei darbo laiką. Siūloma mažinti biurokratiją darbo santykiuose, atsisakant darbo sutarčių registravimo žurnalų, privalomų atsiskaitymo lapelių ir darbuotojo pažymėjimų.
Ši Darbo kodekso revizija, jei Seimas ją palaimintų, įeis į istoriją, kaip svarbus žingsnis mažinant nedarbą ir išvaduojant darbo santykių dalyvius iš gelžbetoninių Darbo kodekso gniaužtų. Ne mokesčių kėlimas, o toks ir dar išsamesnis Darbo kodekso išvalymas nuo laikmečio neatitinkančių reguliavimų turėjo būti šios Vyriausybės prioritetas mažinant krizės padarinius. Tiesa, žmonės ir be valdžios, savaip, išsprendė darbo santykių nelankstumo klausimą – jie tiesiog nesilaikė jo abipusiu darbdavio ir darbuotojo susitarimu. Beje, tai vyko ne tik privačiame, bet ir viešajame sektoriuje.
Kai per krizę girdėjome, kad valstybės tarnautojai, taupydami lėšas, masiškai ėjo neapmokamų atostogų, kyla klausimas, kuriuo iš aštuonių Darbo kodekso šioms atostogoms numatytų pagrindų jie vadovavosi? Ar jie tuokėsi, slaugė sergančius artimuosius, laidojo šeimos narius, o gal pasinaudojo neįgaliųjų ir turinčių mažamečių vaikų privilegija į neapmokamas atostogas? Personalo skyriai greičiausiai turėjo pasitelkti visą savo išradingumą ir fantaziją, kad teisingai įformintų nemokamas atostogas. Nors nemokamas atostogas kartais norima pateikti kaip žiauraus taupymo pavyzdį, pripažinkime, būtent jos krizės metu daug kam tapo galimybe išsaugoti darbą ir verslą. Siūlomi Darbo kodekso pakeitimai leis šalims susitarti dėl nemokamų atostogų.
Kitas menkai paisomas Darbo kodekso reikalavimas yra dėl maksimalios 8 valandų darbo dienos ir viršvalandžių. Ne tik žemės ūkyje, apskritai daugeliui veiklų būdingas sezoniškumas. Savo darbštųjį sezoną turi maisto, chemijos pramonė, turizmas, kelininkai, auditoriai ir net pati valdžia. Tuo metu tenka daugiau padirbėti, kartais netgi uždirbti visų metų pajamas. Ne sezono metu darbo mažiau, darbuotojai dirba trumpiau, gaudami tą pačią mėnesio algą. Tokia yra gyvenimo realybė, bet ne galiojančio kodekso nuostatos. Tiesa, siūlomi pakeitimai leidžia išlyginti darbo laiką ne per metus, o tik per savaitę, bet tai byloja bent jau tai, kad ministerija suprato, koks didelis atotrūkis yra tarp darbo ir Darbo kodekso.
Labai svarbu, kad siūloma leisti sudaryti terminuotas darbo sutartis visiems darbams. Būtent tokiu keliu nuėjo Estija, bene geriausiai susitvarkiusi su nedarbo problema. Juk darbo ieškančiam žmogui pasirinkimas dažnai yra ne tarp laikino ir nuolatinio darbo, o tarp darbo ir nedarbo. Terminuota darbo sutartis reiškia lengvesnį darbuotojo atleidimą, bet tuo pačiu ji leidžia jam lengviau įsidarbinti. Ir žmogui tampa palankiau nuolatos ar su pertraukomis pagal terminuotą sutartį dirbti, nei nuolatos nedirbti.
Už ministerijos parengtus Darbo kodekso pakeitimus šį kartą labiausiai dėkingi turėtų būti ne darbdaviai, o darbuotojai ir tie, kurie tikisi susirasti darbą. Kiekvienas Darbo kodekso straipsnis, kai ne sutartimi, o valdžios dekretu nustatomas darbo režimas, mažina dirbančiojo algą ir bedarbio galimybę įsidarbinti. Ar Vyriausybė ir Seimas savo kadencijos baigimo proga priartins Darbo kodeksą arčiau žmogaus ir jo gyvenimo realybės, ar ir toliau pataikaus populistiškai nusiteikusioms profsąjungoms ir ignoruos tikrovę, turėtų paaiškėti dar pavasario Seimo sesijoje.
Rūta Vainienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialioji ekspertė
