Miestų centrai – ypač svarbūs urbanistiniai dariniai, dėl nesiliaujančios miestų plėtros žadinantys ypatingą investuotojų apetitą ir turintys specifinių bėdų. Jau kelis dešimtmečius net ir klestintys Vakarų miestai kovoja su savo centrų persipildymo problemomis ir apmirimu po „darbo valandų”, stengdamiesi juos padaryti patrauklius visuomenei.
Vilnius seniai rengia projektus, kurie formuojamą naująjį centrą dešiniajame Neries krante padėtų įtraukti į miesto struktūrą, padidintų jo patrauklumą. Kad teritorija tarp naujojo centro ir Neries turi tapti rekreacine ir visuomenine zona, patvirtinta dar prieš 3 dešimtmečius parengtame teritorijos išvystymo projekte (arch. A.Nasvytis). Šiandien šiai zonai tenka ne vienas naujas uždavinys – ji turi tapti ne tik miestiečių traukos tašku, bet ir jungtimi tarp miesto, naujojo administracinio centro ir upės, prisidėti prie sostinės reprezentavimo.
Neseniai dar vieną raktą į šios teritorijos patrauklumą pasiūlė garsios norvegų architektūrinės firmos “Snohetta“ ir R.Paleko architektūrinės studijos tandemas, miesto savivaldybėje pristatęs teritorijos tarp Žaliojo ir Geležinio Vilko tiltų dešiniajame Neries krante išvystymo koncepciją.
Anot autorių, projektas gimė gan atsitiktinai. Jau kuris laikas kalbant, kad Vilniui reikia tarptautinio kongresų centro, šio reikalo ėmėsi “Lietuvos“ viešbučio, esančio dešiniajame Neries krante, šeimininkai. Ketindama plėsti viešbutį, jo valdytoja Norvegijos bendrovė “Linstow“ pasiūlė Vilniaus savivaldybei pastarosios sklype ant Baltojo tilto ašies kurti kongresų centrą, kuris kartu su viešbučiu sudarytų vieną kompleksą.
Miestui susidomėjus kompleksu, projektuoti buvo pakviesta norvegų “Snohetta“ (arch. K.T.Thorsen, A.R.van Veen, R.Greenwood, E.Heier, K.Bjorgum) ir prieš keletą metų “Lietuvos“ viešbučio rekonstrukciją rengusio architekto Rolando Paleko studija.
Nagrinėdami viešbučio plėtros galimybes, architektai objekto sklypo ribomis neapsiribojo. Galiausiai jie ne tik atsižvelgė į platų kontekstą, bet ir pasiūlė visiškai naują jo urbanistinio išvystymo koncepciją.
Kaip žinia, teritorija, ribojama Konstitucijos prospekto, Neries upės, Žaliojo ir Geležinio Vilko tiltų, nagrinėta ir jos vystymo galimybės siūlytos ne kartą. Prieš porą metų vyko urbanistiniai konkursai, kuriuose ieškota Neries įjungimo į miesto struktūrą bei Šnipiškių rajono išvystymo sprendimų, patvirtinta Šnipiškių rajono raidos programa. Parengtas netgi teritorijoje esančio parko detalusis planas (A.Nasvytis, I.Alistratovaitė, 2001 m.), pagal kurį žemutinėje terasoje ketinta vystyti rekreacinę-komercinę zoną su kanalu, baseinais, vasaros amfiteatru.
PRASIKEIČIANČIŲ PLEIŠTŲ MISIJOS
Vis dėlto teritorija kol kas liko laukti, o parkas kartu su krantine tebėra izoliuotas nuo naujojo miesto centro. Išnagrinėję miesto ir upės, rekreacinės teritorijos ryšius, architektai pasiūlė juos sustiprinti ir padaryti tolygų perėjimą tarp Konstitucijos prospekto urbanistinės masės ir Neries, o galop sukurti visuomenės traukos židinį – centrinį miesto parką, itin savitą tiesioginiu ryšiu su upe.
Paskyrus šiai teritorijai Vilniaus jungties su Nerimi funkciją, architektai ją suraikė prasikeičiančiais „pleištais”, besitęsiančiais nuo Konstitucijos prospekto iki vandens. Žaliosios juostos, atsiremiančios į Šnipiškių gatveles bei tiltus per Nerį, jungtų naująjį centrą su senuoju, taptų pėsčiųjų srautų magistralėmis.
Pasak R.Paleko, šiose promenadose galėtų būti kavinės, paviljonai, sporto įranga, meninės instaliacijos, apžvalgos aikštelės ir kt. Plotuose tarp „pleištų” išliktų natūralios, per potvynius net užliejamos pievos. Šiose erdvėse siūloma rengti įvairias šventes, piknikus, visuomeninius renginius.
Kad perėjimas tarp gausiai apstatytos ir gamtinės teritorijos būtų tolygus, upės krantas išilgai sudalintas į 3 skirtingo urbanizacijos laipsnio zonas. Žaliąją, neužstatytą parko teritoriją su urbanizuota naujojo centro zona jungia tarpinė juosta. Joje, ribojamoje Konstitucijos prospekto ir Upės gat-vės, numatyta sujungti parko ir miesto elementus – čia pusė erdvės būtų urbanizuota, kita pusė palikta rekreacinėms reikmėms. Anot R.Paleko, pastatai – esami ir numatomi, tarp kurių būtų ir “Lietuvos“ viešbučio plėtros statiniai – turėtų būti dėstomi laisvo planavimo principu. Pastatų aukštis, ties Baltuoju tiltu galintis siekti 12–16 aukštų, į šonus žemėtų.
TAŠKINIS UŽSTATYMAS GERBIA PANORAMĄ
Kaip leidiniui “Statybų pilotas“ teigė architektas Algimantas Nasvytis, ši koncepcija atitinka ir anksčiau numatytą teritorijos vystymo kryptį. Anot jo, taškinis, laisvo planavimo užstatymas ne tik geriau pritaptų prie parko, nesudarytų griežtos ribos tarp upės ir miesto, bet ir padėtų išsaugoti vizualinius ryšius tarp Senamiesčio ir Konstitucijos prospekto bei Šeškinės kalvų. Upės slėnyje sukurta urbanistinė naujojo centro kalva iš abiejų pusių būtų įrėminta žaliosiomis kalvomis (Šeškinės, Karoliniškių – iš vienos, Gedimino, Trijų Kryžių kalno – iš kitos pusės), kurios sudaro unikalų centrinės dalies panoramų foną.
Pasak A.Nasvyčio, formuojant perimetrinį pietinės Konstitucijos prospekto pusės užstatymą ar ne vietoje pastačius vos vieną aukštesnį pastatą, šie trapūs ryšiai būtų suardyti.
Anot R.Paleko, trečiojoje, natūraliojoje zonoje prie vandens, žaliųjų “pleištų“ galuose iškilsiantys statinukai (kavinės, paviljonai, priėjimai prie vandens) turėtų būti nedideli, nedominuojantys kraštovaizdyje. Prie pat vandens numatyta įrengti krantinę pėstiesiems.
Urbanistinių darinių ir natūralaus parko reljefo jungtį naujojo centro panoramose turėtų sušvelninti giraitės, kuriomis architektai siūlo apželdinti šioje teritorijoje esančių pastatų stilobatus.
GATVĘ SUVINGIUOTI, TILTĄ – IŠTIESINTI
Naujų sprendimų pasiūlyta ir dėl transporto srautų, einančių per šią teritoriją. Pasak R.Paleko, tiesi, „greita” Upės gatvė atkerta upės parko teritoriją nuo naujojo centro. Kad sumažintų neigiamą eismo poveikį, projekto autoriai suvingiavo gatvės trasą. Nuo to, pasak jų, čia važinės mažiau ir lėčiau. Prioritetas natūraliai atiteks dviratininkams ir pėstiesiems.
Be to, siūloma atsisakyti ir kreivojo tilto-estakados, kuriuo iki šiol ketinama ties Nacionaline dailės galerija sujungti J.Tumo-Vaižganto gatvę su Konstitucijos prospektu. Anot architektų, panoramose didžiąją žemutinės terasos dalį užstojantis Kernavės tiltas būtų pernelyg aktyvus elementas. Tiesus tiltas nuo Mečetės gatvės iki Nacionalinės galerijos geriau tiktų prie urbanistinės kompozicijos, būtų paprasčiau ir pigiau įrengiamas.
Šalia naujojo tilto ir galerijos architektai siūlo įkurti dar vieną kultūrinį objektą – aukštos klasės koncertų salę.
KONGRESAI TILPTŲ PO ŽEME
Kaip “Statybų pilotui“ teigė naujosios koncepcijos autoriai, dešiniojo Neries kranto vystymo idėjos paveikė ir “Lietuvos“ viešbučio plėtros projekto sprendinius. Dabartinį kompleksą papildys 3 segmentai: 6.000 m² ploto viešbučio blokas, 6.130 m² ploto kongresų centras su 2.200 m² ploto sale ir 5.000 m² ploto biurų pastatas. Parkingas numatytas giraitėje šalia “Lietuvos“ viešbučio.
Baltojo tilto ašyje suplanuotą kongresų centrą, siekdami išlaikyti žaliosios, ištisai neužstatytos teritorijos idėją, architektai pakišo po žeme. Įėjimą, numatytą nuo upės pusės, pabrėžtų įgilinta vidinio kiemelio erdvė, o iš jos pro įstiklintas “paradinio“ fasado sienas į centrą patektų šviesa. Konferencijų salė būtų apšviečiama iš viršaus, kilstelėjus apželdinto stogo dalį. Pasak R.Paleko, kongresų centras, suprojektuotas pagal Užsienio reikalų ministerijos paruoštą programą, atitiktų tarptautinius reikalavimus, tarp jų – ir didžiausio saugumo.
Viešbutis ir kongresų centras gali veikti ir kartu, ir atskirai (lankytojų ir aptarnavimo srautai nesikerta). Didelių kongresų metu esama ir būsima konferencijų salės būtų sujungiamos, o naujasis viešbučio korpusas panaudojamas 28 delegacijų buveinėms įkurti.
Naujus pastatus architektai išdėliojo laisvai abipus kongresų centro. 16–18 aukštų biurų pastatas atkartoja “Lietuvos“ viešbučio vertikalės orientaciją, o 11–12 aukštų viešbučio numerių korpusas pasuktas įstrižai.
Deja, tokiai kompozicijai pritrūko tęstinumo ir kontekstualumo. “Lietuvos“ viešbutį projektavę architektai A. ir V. Nasvyčiai buvo numatę jį sujungti su dabartine Europos aikšte – planuota suformuoti nenutrūkstantį pėsčiųjų pasažą nuo pat Baltojo tilto iki požeminės perėjos po Konstitucijos prospektu.
KLIUVO IR „HANSABANKO“ STILOBATUI
Mažokai projekte paisyta ir to, kad šioje teritorijoje netrukus pradės kilti “Hansabanko“ administracinis pastatas (arch. A.Ambrasas, V.Adomonytė). R.Paleko teigimu, aukštuminė banko dalis bendrai kompozicijai neprieštarautų, o žemutinę dalį pakaktų “paslėpti“ reljefe ir apželdinti. Tačiau, pasak Audriaus Ambraso, stilobatas turėtų likti atidengtas, nes jis į vieną urbanistinę kompoziciją sujungtų “Lietuvos“ viešbutį, prekybos centrą ir Šv. Rapolo bažnyčią su vienuolynu. Be to, taip susiformuotų ne tik išorinės, bet ir vidinės viešosios, pasažų erdvės.
Architekto A.Nasvyčio teigimu, cokolinės “Hansabanko“ dalies leitmotyvas turėtų išlikti, nes ir naujuose, ir istoriniuose pastatuose tarp Upės gatvės ir Konstitucijos prospekto stilobatų reikšmė akivaizdi.
Pasak A.Ambraso, “Hansabanko“ pastatas projektuotas pagal kitokią dešiniojo kranto vystymo koncepciją – jos prioritetas ne želdynams ir reljefo formoms, o urbanistiniam kontekstui ir jo papildymui. Anot architekto, pagal dabartines dešiniojo kranto vystymo tendencijas urbanizuota juosta sudarytų pietinę Konstitucijos prospekto išklotinę iki pat Pedagoginio universiteto žiedo, kur iškilęs centras “Forum Palace“ (beje, šioje zonoje ruošiamasi dar tankesniam užstatymui).
Taigi pastatų juostą nutrauktų tik Nacionalinės galerijos erdvė, skendinti želdiniuose ir „eksponuojanti” galerijos pastatą. Čia žalioji zona nusitęstų iki pat paupio parko, o palei Konstitucijos prospektą ir toliau formuotųsi urbanizuota zona, išliktų pagrindinės srautų ašys – Geležinio Vilko gatvė, Baltasis tiltas, Kalvarijų gatvė.
PARKO LAUKIA URBANISTINIS KONKURSAS
Suprantama, kad toks neįprastas, netikėtas, itin jautrioje sostinės teritorijoje „išdygęs” norvegų ir lietuvių architektų projektas vertas atidesnio nagrinėjimo, debatų ir korektūrų. Pasak savivaldybės įmonės “Vilniaus planas“ vyr. architekto Mindaugo Pakalnio, toks teritorijos vystymo modelis atitinka siekį sujungti senąjį ir naująjį miesto centrus, paskirstyti ir suintensyvinti juose žmonių srautus.
Kaip “Statybų pilotui“ teigė Miesto plėtros departamento direktorius Linas Naujokaitis, projekto sprendiniai bus svarstomi ruošiant detaliuosius planus, taip pat nagrinėjant šios teritorijos vystymą bendrojo plano lygmeniu. O dėl parko teritorijos urbanistinio-landšaftinio sutvarkymo neilgai trukus gali būti paskelbtas tarptautinis konkursas. Spalį Vilniaus savivaldybė turėtų apsispręsti ir dėl kongresų centro vietos. Jo statybai padėjęs gauti lėšų iš ES fondų miestas taptų centro bendrasavininkiu ir daliniu valdytoju. Pasak Vilniaus mero Artūro Zuoko, dar neatmestas ir Sporto rūmų teritorijos variantas (arch. M.Fuksas).
KAUNAS Į UPES ŽIŪRI KITAIP
Kiek šis „Snohettos” ir R.Paleko studijos Vilniui padovanotas projektas bus realizuotas – neaišku, tačiau Vilniaus miesto pozicija dėl urbanistinių prioritetų ir centro formavimo, jo priartinimo prie upės – aiški ir nuosekli. Sujungus miesto centrą su Nerimi, visuomeninės paskirties žaliąja teritorija, sumažinus transporto srautus, apribojus urbanizaciją, galima tikėtis patrauklaus, humaniško ir gyvo darinio.
Deja, antrasis Lietuvos miestas Kaunas, užsiėmęs savo centro pertvarkymu, žengia visai priešinga kryptimi, nors taip pat deklaruoja Nemuno ir Neries svarbą miestui. Krantinėje, greta Laisvės alėjos, vykstančios statybos jau dabar žada upei geležinę uždangą dar intensyvesniu transportu ir daugiaaukščiais parkingais. Prieš keletą metų miestui padovanotas urbanistinis-koncepcinis projektas „Naujas krantas” patrauklią miesto centro plėtrai teritoriją greta santakos, rodos, taip pat turės užleisti eiliniam daugiabučių kvartalui.
Netgi neseniai įvykusio Laisvės alėjos rajono urbanistinio-architektūrinio konkurso sprendiniuose vyravo užstatymo centrinėje dalyje ir krantinėje intensyvinimas – lyg centro gyvavimui būtų svarbiausia kuo daugiau „statybinės masės” ir transporto. Galbūt konkurso dalyviai nepakankamai įsigilino į miesto poreikius. O gal tiesiog pasikliovė Kauno vadovų pozicija ir prioritetais, kurie, kaip ir sostinėje, tampa gana aiškūs. Tik kitokie...
„Statybų pilotas“
