„Aš jau anksčiau siūliau, kad NATO užpuolus Siriją, mums reikia įvesti kariuomenę į Užkaukazę. Tačiau dabar situacija pasikeitė. Iš vienos pusės, Armėnija akivaizdžiai suartėjo su Vakarais ir nusprendė būti patikimu sąjungininku. Šalies elgesys naujos pasaulinės krizės akivaizdoje tapo neprognozuojamas. Iš kitos pusės, Azerbaidžanas suartėjo su Rusija. Ir Alijevas (Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, - red.), davė V. Putinui garantijas, kad Azerbaidžano teritorija nebus pateikta Vakarams placdarmu operacijoms prieš Iraną ir Rusiją. Tokiomis sąlygomis Rusijos ir Irano komunikacija po Kaspija (Kaspijos jūra, - red.) neatsidurs pavojuje ir Azerbaidžaną galima palikti ramybėje“, - dėsto mintis Michailas Aleksandrovas.
„Tačiau Rusija privalo duot aiškų atsaką Vakarams, kad dėl agresijos prieš Siriją jiems priklausys sumokėti aukštą kainą. Tuo pačiu Rusija turi paspausti ten, kur mes turime aiškią strateginę viršenybę, t. y. - Pabaltijyje. Taip pat kaip Karibų krizės metu Rusija turi Vakarams palikti tvarkytis su dilema: jūs atakuojate Siriją pažeisdami tarptautinę teisę, mes tokiu atveju užimam Pabaltijį. (Tada, 1962-ais, SSRS prigrasino užimti Vakarų Berlyną ir užimti Juodosios jūros sąsiaurių zoną. Manau, kad Rusijos kariuomenės įvedimas į Pabaltijį apsieitų su minimaliais nuostoliais, o galbūt ir visiškai be jokių nuostolių. Tačiau, jeigu, kažkas netyčia iš kvailumo po tanku palįstų, kaip buvo 1991-ais šalia Baltųjų rūmų. Dar daugiau, manau, kad pusė Latvijos ir Estijos žmonių Rusijos kariuomenę sutiktų su gėlėmis, kaip buvo 1940-aisiais“, - rašo politologijos daktaras.
