Po Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto rusų žurnalistų laukia sunkūs laikai. Tiesą pasakius, ir ankščiau – nuo pat Putino eros pradžios – laikai jiems buvo ne patys geriausi. Galima konstatuoti, jog spaudos ir žodžio laisvė Rusijoje yra smarkiai suvaržyta, o ramiai ir sočiai gali gyventi tik oficialiai propagandai ir jos interesams dirbantys žmonės, vadintini ne žurnalistais, o greičiau viešųjų ryšių specialistais, įgyvendinančiais globalius valdžios projektus. Tačiau, atrodo, jog po konflikto Gruzijoje nepriklausomų žurnalistų padėtis gali dar pablogėti.
Visada mėgau žiūrėti radijo „Echo Moskvy“ laidų vaizdo transliacijas per kabelinę RTVi televiziją. Šios radijo stoties laidose galima buvo išgirsti labai įvairias nuomones, eteris būdavo suteikiamas ir radikaliems „patriotams“ – rašytojui Aleksandrui Prochanovui, filosofui Aleksandrui Duginui, žurnalistui Maksimui Ševčenkai, ir prisiekusiems liberalams – satyrikui Viktorui Šenderovičiui, žurnalistui Leonidui Radzichovskiui, disidentei Valerijai Novodvorskajai. Iš tikrųjų, čia tik menkas sąrašas žmonių, kurie „Echo Moskvy“ eteryje galėjo išsakyti savo nuomonę. Tačiau pastaruoju metu redakcinė šio radijo politika šiek tiek pasikeitė.
Galvojau, kad gal tik man atrodo, jog „Echo Moskvy“ laidos pasikeitė – jose pasirodė nukrypimas „generalinės politinės linijos“ link. Tačiau, deja, neklydau, o tokių pokyčių paaiškinimas pasirodė net greičiau, negu galima buvo tikėtis. Amerikiečių žurnalas „New Yorker“ atskleidė, jog rugpjūčio 29 dieną Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas, susitikdamas su įvairių žiniasklaidos priemonių vadovais, griežtai išbarė „Echo Moskvy“ vyriausiąjį redaktorių Aleksandrą Venediktovą dėl to, kaip jo radijas pateikė Rusijos ir Gruzijos konfliktą. Kaip pranešama, po šio pokalbio, grįžęs į Maskvą, A. Venediktovas patarė savo žurnalistams atidžiau parinkinėti į eterį patenkančią informaciją, rimčiau tikrinti faktus ir labiau atspindėti šalies valdžios poziciją. Be to, jis paskelbė, jog iki naujųjų metų nekvies į eterį V. Novodvorskajos, nes ji pavadino čečėnų kovotoją Šamilį Basajevą demokratu (iš tikrųjų V. Novodvorskaja tik paviešino jai žinomą faktą, jog 1991 metų rugpjūtį Š. Basajevas buvo tarp žmonių, gynusių Parlamentą Maskvoje, tačiau ji gana aiškiai pasmerkė vėlesnius teroristinius šio kovotojo darbus).
Rusijos ir Gruzijos konflikto „auka“ tapo ir istorikas Borisas Sokolovas, dažnai rašantis politinio ir istorinio pobūdžio komentarus rusų liberaliajam portalui Grani.ru. Jis sulaukė nemalonumų po savo komentaro apie rugpjūčio karinį konfliktą laikraščiui „Gazeta“. Kaip pasakoja pats B. Sokolovas, pirmiausiai po skambučio iš Rusijos prezidento administracijos buvo pakeistas „Gazeta“ vyriausiasis redaktorius, o vėliau, po tokio pat skambučio, Rusijos valstybinio socialinio universiteto vadovybė pasiūlė ir jam pačiam atsisakyti savo pareigų universiteto Socialinės antropologijos katedroje. B. Sokolovo manymu, tai byloja apie šalies grįžimą į pačius gūdžiausius sovietinius laikus, kai kitokia nei oficialiai aprobuota nuomonė tapdavo nusikaltimu.
Konflikto Gruzijoje pasekmės Rusijai yra gana aiškios – Maskva demonstratyviai konfrontuoja su Vakarais, atsisako „vaidinti demokratiją“, dar labiau spaudžia žiniasklaidą, nors ir ankščiau tas spaudimas buvo labai rimtas. Pačioje Rusijoje lieka vis mažiau žmonių. sugebančių pasipriešinti valdančiajam režimui. A. Venediktovo – prisiekusio liberalo – demaršas ir pataikavimas valdžiai nuvylė labai daug žmonių, tačiau „Echo Moskvy“ vadovą irgi galima suprasti. Pirmiausiai, jis bando išsaugoti radijo stotį, kurią, A. Venediktovo vertinimu, V. Putinas gali sužlugdyti vienu savo skambučiu (nors pasikeitimai redakcinėje politikoje irgi gali atbaidyti dalį „Echo Moskvy“ klausytojų). Kartu negalima reikalauti iš A. Venediktovo pasiaukojančios drąsos, kuria pasižymėjo Ana Politkovskaja (tai jai kainavo gyvybę).
V. Putinas gali džiaugtis – per jo valdymo metus (kurie, tiesą pasakius, dar tęsiasi) jam pavyko sukurti Rusijoje sovietinio saugumiečio širdžiai mielą totalios baimės atmosferą. Labiausiai tai susiję su žurnalistais, kuriems tiesiogine to žodžio prasme tenka rinktis tarp „gyvybės ir dešros“ (dar vienas naujas Putino aforizmas, tiesa, pavartotas kitame kontekste). Liberali žiniasklaida ir taip jau išstumta į savotišką „informacinį getą“, tačiau artimiausiu metu gali būti siekiama dar labiau sumažinti jos gyvavimo erdvę. Rusija, susipykusi su Vakarais dėl Gruzijos ir atskleidusi savo tikrąjį veidą, dabar nebeturi poreikio toleruoti opozicines visuomenės informavimo priemones net „dėl vaizdo“. Atsargios rusų inteligentijos, kuriai galima priskirti ir žurnalistus, svajonės apie naująjį šalies prezidentą Dmitrijų Medvedevą kaip „reformatorių“ ir „liberalą“ nepasiteisino, o Rusijos visuomenei leista nedviprasmiškai suprasti: jokio „atšilimo“ nebus, net atvirkščiai – prasideda politinės šalnos.
Viktor Denisenko
