Kaip Rusijos verslininkų santykių aiškinimasis griauna Vakarų politikų karjeras.
Noksta tarptautinis skandalas
Siekdami pranašumo kovoje dėl nuosavybės, Rusijos verslininkai naudoja visas turimas priemones. 1990 metų pradžioje geras argumentas buvo šarvuotas automobilis „Mercedes“ ir ištikimas automatas „Kalašnikov“, o šiandien verslo problemos sprendžiamos pasitelkiant sunkiąją politinę artileriją.
Praradę viltį susitvarkyti reikalus savarankiškai, Rusijos verslininkai įtraukia į verslo konfliktus Vakarų politikus. Redakcijoje atsidūrė dokumentai, kuriuose rašoma, kaip verslininkai iš Rusijos organizavo JAV Kongreso narių papirkimą. Noksta tarptautinis korupcijos skandalas, kuriame dalyvauja Rusijos pinigai ir Helsinkio komisijos pirmininkas, JAV senatorius Benjaminas Cardinas.
Praėjus 20 metų nuo Sovietų Sąjungos žlugimo, Rusijos ekonomika nuėjo ilgą kelią. Auštant naujajai erai, verslininkų konfliktai galėjo būti išspręsti vien jėga. Imti kontroliuoti vieną ar kitą įmonę, parduotuvę ar turgų galėjo ta grupuotė, kurioje buvo daugiau ginkluotųjų kovotojų. Tačiau laikui bėgant pradedantieji verslininkai suprato, kad pinigai ir valdžia gali padaryti gerokai daugiau nei geriausias ginklas.
Ir nesvarbu, kokio ilgio ginklo vamzdis – reikšmingiau tai, kiek stiprūs tavo ryšiai valdžios institucijoje. Tiesa, iš esmės pakito tik jėgos sąvoka, o ne verslo metodai. Iki šiol nugali stipresnis. Jėga dabar matuojama kitais vienetais.
Esant tokiam požiūriui neišvengiamai ateina momentas, kai nesutariančios pusės vienam ar kitam konflikte pasiekia paritetą. Konkurentai patenka į sudėtingą padėtį, kai paaiškėja, kad abu turi maždaug vienodą sumą pinigų, tokią pat įtaką spaudai, abu turi gerus ryšius valdžios institucijose. Kaip šiuo atveju apginti savo interesus?
Vakarų verslininkui logiškas sprendimas yra siekti kompromiso prie derybų stalo. Abiem pusėms naudingi susitarimai ir strategija („win-win“) – geri dalykai, bet tik ne Rusijoje. Išnaudoję visus išteklius savo šalyje, rusai pradėjo spręsti konfliktus už jos ribų, pasitelkdami į priešpriešą vis naujų dalyvių.
Konfliktas, išlaikytas statinėje
„Ūkio subjektų konfliktas“ – šiuo terminu Rusijoje vadinami ginčai, kylantys tarp vienos bendrovės akcininkų. Šie konfliktai, ypač kai jie susiję su dideliu kapitalu, kerojasi kaip vėžys. Vienos šalies kūne jiems darosi ankšta, todėl jie pradeda skleisti metastazes po pasaulį.
Vienas toks konfliktas įvyko dėl žinomo Rusijos alkoholio gamintojo – Maskvos gamyklos „Kin“. Bendrovė yra konjako gamybos lyderė Rusijoje. Metinė jos apyvarta, oficialiais duomenimis, siekia daugiau nei 200 mln. JAV dolerių. Didžioji dalis jų sumokama į biudžetą kaip mokesčiai.
Daugelį metų gamykla pilstė alkoholinį gėrimą „Moskovskij“. Tarp rusų, kurie pirmenybę teikia konjakui, o ne viskiui ar brendžiui, šis prekės ženklas buvo toks pat populiarus kaip „Jack Daniels“ JAV ar „Chivas“ Europoje. Dėl problemų, susijusių su prekės ženklo turėtojais, gamykla turėjo sustabdyti šio prekės ženklo produkcijos gamybą, tačiau jo įpėdinis, konjakas „Kinovskij“, šalyje tapo ne mažiau populiarus.
Ilgą laiką pagrindinis bendrovės akcininkas buvo verslininkas Armenas Yeganyanas. Iki šiol jis turi kontrolinį bendrovės akcijų paketą – šiek tiek mažiau nei 60 proc. Dar apie 40 proc. akcijų priklausė Maskvos vyriausybei.
Toks santykis tenkino A. Yeganyaną, nes valdininkai buvo linkę nesikišti į jo reikalus. Faktiškai jis buvo visateisis bendrovės savininkas, likdavo tik laiku mokėti mokesčius į biudžetą.
Sandoris ir naujas lūžis
Pasaulinės finansų krizės pradžioje Maskvos vyriausybė pradėjo aktyviai pardavinėti turimas bendrovės akcijas. Buvo parduodamos ir gamyklos „Kin“ akcijos. Gavęs naudingą „Maskvos banko“, kuris tuo metu jau valdė keletą alkoholio bendrovių, siūlymą, valdininkai patvirtino sandorį.
Naujieji akcininkai pirmiausia nusprendė atlikti bendrovės auditą. Tikrinant, kaip dažnai nutinka Rusijoje, pasitelktos įvairios mokesčių institucijos. Vieno tikrinimo metu bendrovėje atskleistas apie 10 mln. JAV dolerių įsiskolinimas. Teisėsaugos institucijos iškėlė keliems darbuotojams baudžiamąsias bylas dėl mokesčių vengimo dideliu mastu.
Kuo daugiau teisėsaugos institucijos studijavo A. Yeganyano verslą, tuo daugiau įdomių faktų jie rasdavo. 2008 metais A. Yeganyanui jo buvęs partneris – verslininkas Michailas Maksimovas pateikė ieškinį.
Ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad 2007 metų rugsėjį A. Yeganyanas dukart pardavė bendrovę „Usovskio vyno ir konjako rūsiai“, priklausančią grupei „Kin“. Iš pradžių bendrovės akcijų dalis buvo parduota M. Maksimovui už 4 mln. eurų, o vėliau tos pačios akcijos buvo parduotos kitam pirkėjui.
Pagal sutartis M. Maksimovas turėjo gauti daugiau nei 80 proc. bendrovės akcijų, bet iš tikrųjų negavo nieko, prarado investuotus į sandorį pinigus. Tyrėjai įžvelgė sukčiavimo stambiu mastu požymių, iškėlė baudžiamąją bylą A. Yeganyanui ir jį suėmė. Netrukus verslininkas buvo paleistas už 500 tūkst. JAV dolerių užstatą, tačiau baudžiamosios bylos tyrimas tęsiasi iki šiol.
Paramos – į Vakarus
Pajutęs, kad naujieji savininkai neketina pro pirštus žiūrėti į tai, kas vyksta dėl bendrovės „Kin“, kaip tą anksčiau darydavo Maskvos vyriausybė, A. Yeganyanas nusprendė lokalų konfliktą paversti tarptautiniu.
Padaryti tai buvo gana paprasta. Paaiškėjo, kad A. Yeganyano baudžiamąja byla užsiima tyrėjai, turėję netiesioginį ryšį su liūdnai pagarsėjusio advokato Sergejaus Magnitskio byla. Pastarasis tragiškai žuvo tardymo izoliatoriuje.
Realiai šį ryšį sudėtinga atsekti (tyrėjo, dirbusio su A. Yeganyano byla, ir tyrėjo, dirbusio su S. Magnitskio byla, viršininkas buvo tas pats žmogus), tačiau šio kabliuko pakako tam, kad visa istorija pritrauktų Vakarų žiniasklaidos dėmesį.
Tam, kad būtų galima organizuoti plačią viešųjų ryšių kampaniją, kurios tikslas – nutiesti paralelę tarp A. Yeganiano ir S. Magnitskio bylų, reikėjo svaraus informacinio pagrindo. Faktas, kad šių bylų tyrėjų vadovas yra tas pats žmogus, dar nieko nesako. Juk šie žmonės tiria šimtus skirtingų bylų ir nebūtinai galvoja, kaip pakenkti įtariamiesiems.
Siekiant, kad gamyklos „Kin“ istorija taptų reikšminga, į ją turėjo atkreipti dėmesį įtakingi asmenys. Vienas tokių tapo JAV Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje komisijos (Helsinkio komisija) pirmininkas senatorius B. Cardinas.
Vieno kyšininkavimo istorija
Redakcija rado A. Yeganyano susirašinėjimą elektroniniu paštu su jo samdytais viešųjų ryšių ekspertais. Iš šio susirašinėjimo matyti, kad A. Yeganyanui pasiūlyta papirkti JAV senatorių ir artimus jam žmones, kad užtikrintų bendrovės „Kin“ bylos svarstymą Helsinkio komisijoje.
Juk būtent ši komisija svarstė S. Magnitskio bylą ir paskelbė juodąjį sąrašą asmenų, susijusių su teisininko mirtimi. Todėl, A. Yeganyano ir jo partnerių sprendimu, bendrovės „Kin“ bylos svarstymas savaime prilygintų S. Yeganianą S. Magnitskiui, pavertus jį tikruoju kankiniu, kenčiančiu nuo nesąžiningos valdysenos.
Sprendžiant iš prie laiško pridėtų dokumentų, tarpininkų ir pačios komisijos, tokios paslaugos buvo gana gerai įvertintos. Laiško ir medžiagos senatoriui B. Cardinui parengimas A. Yeganyanui kainavo 10 tūkst. JAV dolerių, reakcijos į Helsinkio komisijos atsovo kreipimąsi užtikrinimas – 75 tūkst. JAV dolerių, o šio įvykio nušvietimas pirmaujančių Vakarų naujienų agentūroms atsiėjo dar 15 tūkst. JAV dolerių.
Verslininkui pasiūlyta atlikti plataus masto viešųjų ryšių kampaniją Rusijoje, kurios išlaidos sudarė dar apie 400 tūkst. JAV dolerių.
Kaip parodė vėlesni įvykiai, šis darbas atliktas iki galo. Pernai vasarą dokumentai buvo išsiųsti į Helsinkio komisiją, o jos atstovė Shelley Khan patvirtino skundo gavimo faktą. „Komisija ketina toliau veikti šia kryptimi iki galo“, – pareiškė ji naujienų agentūroms ir taip išpildė vieną sutarties punktų.
Didžiausiose Rusijos žiniasklaidos priemonėse pasirodė straipsnių, kuriuose aptariamas šis įvykis ir konfliktas dėl gamyklos „Kin“. Visose publikacijose A. Yeganyanas buvo pristatytas neteisėto persekiojimo auka, o naujieji bendrovės akcininkai pavadinti reideriais.
Mūsų turimuose dokumentuose nurodoma, kad už šį darbą buvo visiškai atsiskaityta – pinigai pervesti į dokumentuose nurodytas sąskaitas.
Jūsų žodis, senatoriau
Remiantis susirašinėjimu, tuo kampanija nesibaigė. Galutinis akordas joje turėtų būti bendrovės „Kin“ bylos svarstymas Helsinkio komisijoje. „Kin“ bylos svarstymą JAV Kongreso Helsinkio komisijoje, advokato kvietimą dalyvauti bylos nagrinėjime ir oficalaus komisijos sprendimo šioje byloje pateikimą tarpininkai įvertino 90 tūkst. JAV dolerių.
Dar kelių šimtų tūkstančių dolerių jie prašo tam, kad galėtų organizuoti informacinį šio proceso apipavidalinimą. Manoma, kad proceso medžiaga turėtų pasirodyti Vakarų verslo leidiniuose, taip pat Rusijos žiniasklaidos priemonėse. Kaip juda šio etapo darbai, susirašinėjime nepranešama.
Taip pasitelkiant pinigus, uždirbtus prekiaujant alkoholiu, nedidelis Rusijos bendrovės akcininkų konfliktas gali peraugti į tarptautinį politinį skandalą. Ir vargu ar verta tuo kaltinti tik rusus, kurie, kaip sakoma vienoje jų patarlėje, viešai skalbia nešvarius skalbinius.
Rusijos verslininkams toks konfliktų sprendimo būdas yra laikomas norma, todėl suprantama, kad pradėdami spręsti problemas Vakaruose, jie taiko tuos pat metodus kaip tėvynėje. Klausimas – ar galės Vakarai atsispirti korupcijos bangai iš Rytų, ar jie tam pasirengę.
Matyt, nėra pasiruošę. Jeigu nesąžiningi Vakarų politikai ir toliau padės Rusijos verslininkams spręsti asmenines problemas, padėtis tik blogės. Ir išgirtas „teisingumas“, kurio ieško Europoje ir JAV nelaimingų šalių gyventojai, taps legenda.
