Balandžio mėnesį visuomenei pristatytos Šiaurės ministrų tarybos biuro inicijuoto ir TNS LT įgyvendinto kokybinio jaunimo medijų vartojimo įpročių tyrimo išvados. Pagrindinis tyrimo pjūvis – įvairių šalies tautinių bendrijų jaunimo elgsena. Vilniuje, Klaipėdoje, Šalčininkuose ir Radviliškyje vykusių grupinių diskusijų su 18-29 metų skirtingų tautybių atstovais metu išryškėjo paradoksali situacija: kai kuriose vietovėse į Rusijos informacijos šaltinių lauką patekę jaunuoliai deklaravo radikalų netikėjimą žiniasklaidos objektyvumu, tačiau ne visada buvo linkę kritiškai įvertinti šališką ar melagingą informaciją. Tokie tyrimo rezultatai iliustruoja ilgalaikės ir nuoseklios žiniasklaidos raštingumo ugdymo programos poreikį Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose.
Ankstesnių Lietuvoje vykdytų kiekybinių apklausų duomenys liudija, jog šalies tautinių bendrijų gyventojų informacijos lauką intensyviausiai formuoja žiniasklaida rusų kalba, ypač – Rusijos televizija. Vis tik atliktas kokybinis tyrimas atskleidė, jog tautinių bendrijų jaunimo medijų vartojimo įpročiai skiriasi nuo vyresnės kartos atstovų: pagrindinis kalbintų jaunuolių informacijos šaltinis buvo lietuviškas internetas. Be to, tyrime dalyvavę nelietuviai Vilniuje medijas vartojo iš esmės taip pat, kaip ir lietuviai: gaunamos informacijos pobūdį lėmė „Facebook“ srautas ir lietuviški interneto portalai.
Nepaisant to, Klaipėdos ir Šalčininkų jaunimas (rusai ir lenkai) kur kas dažniau nei lietuviai įvairias informacines priemones vartojo rusų kalba. Pagrindinis vartojamų rusiškų medijų šaltinis – televizija (pavyzdžiui, rusiškos pramoginės, humoro laidos, serialai), internetas (Yandex.ru paieškos sistema), rusiški socialiniai tinklai (tokie kaip VKontakte). Svarbu ir tai, kad lenkų tautinės mažumos atstovai (visų pirma Šalčininkuose) teigė beveik nevartojantys nei Lenkijos, nei vietinių medijų lenkų kalba, o jų vietą užėmė visų pirma rusiški šaltiniai. Taigi rusiškų medijų vartojimas išlieka aktualus kalbant apie šalies tautinių bendrijų jaunimo žiniasklaidos vartojimo įpročius, ypač – regionuose.
Tad kokią įtaką Rusijos medijos gali turėti jos vartotojams? Pirmas svarbus aspektas – pačios žiniasklaidos veiklos ir patikimumo vertinimas. Tyrime dalyvavusių nelietuvių jaunimas (visų pirma Šalčininkuose ir Klaipėdoje) neretai deklaruodavo netikėjimą ir nepasitikėjimą niekuo, ką skelbia žiniasklaidos priemonės, ir medijose pateikiamos informacijos objektyvumą vertinto daug negatyviau nei tyrime dalyvavę lietuvių kilmės jaunuoliai. Reikšta nuostata, kad patikimos informacijos nėra, o jos patikrinti – neįmanoma. Grįsdami negatyvų žiniasklaidos vertinimą, respondentai referavo į informacijos pateikimo skirtumus rusiškoje ir nerusiškoje žiniasklaidoje.
Rusijos medijas nagrinėjantis ekspertas Peteris Pomerantsevas pabrėžia postmodernią Rusijos žiniasklaidos funkcionavimo logiką, kurios vienas iš veikimo mechanizmų – „bombarduoti“ auditoriją prieštaringų žinučių srautu ir tokiu būdu nukreipti dėmesį nuo objektyvios tiesos paieškų. Turint tai omenyje, nenuostabu, kad Rusijos žiniasklaidos įtaką regionuose patiriantys jaunuoliai nustoja tikėti žiniasklaidos objektyvumu ir ima vadovautis teze, jog „tiesa yra kažkur per vidurį“. Be to, grupinės diskusijos parodė, jog jaunimui svarbus naujienų patikimumo rodiklis yra informacijos sutapimas skirtinguose informacijos šaltiniuose. Gaunamoms žinutėms nesutampant, išsakoma radikali abejonė tuo, kas pateikiama viešojoje erdvėje. Anksčiau vykdytų kiekybinių apklausų duomenimis, Lietuvoje lietuviška žiniasklaida nepasitiki apie 60 procentų tautinių bendrijų atstovų – šis skaičius gerokai viršija tarp lietuvių fiksuojamą nepasitikėjimą. Atrodo, kad panašios tendencijos gali atsispindėti ir jaunimo nuostatose.
Antras reikšmingas medijų vartojimo aspektas – sąsajos tarp vartojamų žiniasklaidos šaltinių ir išsakomų nuomonių aktualiais, viešojoje erdvėje aptarinėjamais klausimais. Tyrimo metu išryškėjo iš pažiūros prieštaringas fenomenas: galima teigti, kad neigiamas žiniasklaidos padėties vertinimas nesudaro prielaidų kritiškai vertinti vartojamą informaciją. Būtent žiniasklaidos objektyvumu labiausiai abejojantys jaunuoliai aptardami žiniasklaidos turinį išsakydavo gana kategoriškas nuomones, primenančias Rusijos medijų generuojamus pranešimus. Tai tapdavo akivaizdu kalbant apie dabartines geopolitines aktualijas ar sovietinės Lietuvos praeities vertinimą.
Kyla klausimas, kodėl racionaliai deklaruojamas principas, jog „vienos tiesos nėra“, galiausiai nesutampa su fiksuojamu tyrimo dalyvių pasaulėvaizdžiu ir išsakomais požiūriais į politines aktualijas? Viena vertus, šiuo atveju didelį vaidmenį vaidina jaunuolių socializacijos terpė, vyresnių artimųjų požiūrių įtaka: pačių tyrimo dalyvių teigimu, vyresni namiškiai žymiai dažniau vartoja rusiškas medijas ir yra linkę atkartoti tai, kas kalbama per Rusijos televizijas. Be to, ir patys jaunuoliai su Rusijos žiniasklaida dažniausiai susidurdavo būtent namų aplinkoje.
Antra vertus, atsiskleidžia jaunimo informacinio raštingumo stoka, gebėjimo kritiškai (o ne vien negatyviai) vertinti informacijos patikimumą trūkumas. Taigi kaip sustiprinti Lietuvos jaunimo žiniasklaidos kompetencijas, atsparumą manipuliacijoms žiniasklaidoje? Šis klausimas aktualus mums visiems, nes kalba apie patį Lietuvos politinės tautos audinio tvirtumą. Kontrpropogandos strategija greičiausiai būtų sudėtingas ir neveiksmingas kelias siekiant kelti šalies jaunuolių sąmoningumo lygį: kyla pavojus, jog įklimpsime mums iš šalies primetamuose pasakojimuose ir viso labo reaguosime į mums nepriimtiną kalbėjimą. Šiuo atveju kur kas efektyvesnė politika galėtų būti medijų raštingumo ugdymas. Jaunimo žiniasklaidos patikimumo vertinimo kriterijus turėtų apibrėžti ne tik minėtas informacijos sutapimas skirtinguose šaltiniuose, bet visų pirma vartojamos žiniasklaidos kokybė. Turime siekti, kad jaunimas įžvelgtų kokybinius įvairių medijų turinio skirtumus.
Be to, svarbu, kad jaunuoliai pradėtų kreiptį dėmesį į žiniasklaidos priemonių kontekstą, jų galimai atstovaujamus interesus. Pavyzdžiui, grupinių diskusijų rezultatai leidžia teigti, kad Rusijos žiniasklaidos priemonės anglų kalba (tokios kaip „RT“) lietuvių jaunimui gali atrodyti patrauklios ir objektyvios nepaisant akivaizdžiai šališko jų turinio. Tai – pavyzdys, kodėl taip svarbu ugdyti jaunimo medijų raštingumą visose mokyklose. Suomiai medijų raštingumo pamokas integruoja į tradicinių dalykų turinį, o tarp įvairių temų nagrinėjama ir medijų politika: žiniasklaidos verslo interesai, ideologinis medijų turinys ir pan. Kaip rodo kokybinis tyrimas, tokia praktika yra aktuali ir mūsų šaliai.
Komentaras parengtas bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu
