Rusija atsidūrė kryžkelėje. Vakarai turi įdėmiai ją stebėti atmindami, kad po Veimaro respublikos iškilo Trečiasis reichas.
„Didvyriams gynėjams – dėkingi gyventojai“. Tokiu transparantu Pietų Osetijos sostinėje Cchinvalyje buvo pasitikti rusų muzikantai. Reikia manyti, kad koncertas buvo puikus, tik beveik be publikos, rašo Lenkijos savaitraštis „Wprost“. Po atviru dangumi, tarp daugybės griuvėsių, Šostakovičiaus, Rachmaninovo ir Bethoveno kūriniai turbūt skambėjo absurdiškai. Tokia pati absurdiška ir Rusijos politika. Joje sunku įžvelgti apgalvotą strategiją artimiausiems metams. Tikslas vienas – patenkinti neoimperines ambicijas. Tačiau, pasak savaitraščio, vien tik emocijomis besivadovaujantis Kremlius rizikuoja patirti strateginį pralaimėjimą.
Didysis žaidimas
Zbigniewas Brzezinskis knygoje „Didžioji šachmatų lenta“ pasaulinę politiką lygina su šachmatų partija. Pats stipriausias žaidėjas, turintis daugiausia svarbių figūrų – tai Jungtinės Valstijos. Šiame žaidime taip pat dalyvauja Kinija, Indija ir Rusija. Daug metų Rusija nuovokiai žaidė savo partiją, kurios strateginis tikslas – stiprinti savo įtaką. Kremlius suprato, kad mūsų dienomis pati svarbiausia yra ekonominė įtaka, rašo „Wprost“. Naudodamasis aukštomis energijos šaltinių kainomis, jis kūrė Rusijos imperiją. Nuo rusiškų dujų ir naftos priklauso praktiškai visos buvusios Sovietų Sąjungos šalys ir pusė Europos. Tačiau Rusijos valdžia laikėsi pasaulyje priimtų žaidimo taisyklių. Rimbo ir meduolio metodu ji išsireikalavo sau naudingų sąlygų statant Šiaurės ir Pietų Europos dujotiekius. Kremlius palenkė savo pusėn ne tik Vokietiją, bet ir Vengriją bei Bulgariją.
Galima piktintis Europos nevieningumu, dvigubais Vakarų valstybių elito standartais, bet toks jau mūsų pasaulis, rašoma straipsnyje. Tačiau dabar Kremlius apvertė šachmatų lentą. Karas Gruzijoje ir Abchazijos bei Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimas reiškia visų taisyklių atsisakymą. Tai tas pat, jei šachmatininkas staiga pasakytų – „Šachmatai man nusibodo, pereikim prie dziudo.“ Rusija tapo revizionistine, ar, jei kam labiau patinka, plėšikiška valstybe, kuri nori vėl kontroliuoti beveik visą buvusios Sovietų Sąjungos įtakos sferą. Tai reikštų, kad, pavyzdžiui, sprendimas, ar gali Ukraina pasirašyti sutartį su ES dėl asocijuotos narystės, būtų priimamas ne Kijeve, o Maskvoje.
Pasak „Wprost“, iki šiol Rusija norėjo, kad buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje ji būtų laikoma savotiška mažesnių valstybių globėja ir taikdare vietiniuose konfliktuose. Suprantama, dažnai ji pernelyg įsijausdavo į savo vaidmenį ir peržengdavo ribas. Reikia prisiminti, kad Abchazijoje ir Pietų Osetijoje rusų kariškiai buvo dislokuoti kaip taikdariai, tai pripažino tarptautinė bendruomenė. Tačiau dabar, motyvuodama savo piliečių gynimu, Rusija įsibrovė į kitos valstybės, kurios suverenitetą anksčiau buvo pripažinusi, teritoriją.
Įdomu, kad Rusijos veiksmai sukėlė Kremliui nenaudingą šalutinį efektą. Dar niekada per visą naujausių laikų istoriją Rusija nebuvo atsidūrusi tokioje tarptautinėje izoliacijoje, net ir posovietinėje erdvėje. Prorusiškos „partijos“ Europoje praktiškai nebėra. Bandymai pateisinti Vladimiro Putino politiką tampa net tokių iki šiol jai draugiškų valstybių, kaip Vokietija ar Italija, reputacijos dėmėmis. „Naujoji Rusijos politika“ nebuvo paremta net artimiausių Kremliaus sąjungininkų, rašo „Wprost“. Pekiną apėmė baimė. Juk Kinija turi savų problemų su uigūrų separatistais ir tibetiečiais. Vis labiau nuo Rusijos gręžiasi ir Aleksandras Lukašenka. Ir – dar svarbiau – po Osetijos ir Abchazijos precedento bet kuri valstybė dabar gali pripažinti Čečėnijos nepriklausomybę. Nepasiektas net taktinis tikslas – prezidento Saakašvilio nušalinimas nuo valdžios.
Sovietinio pasaulio pabaiga
Kam Kremliui buvo reikalingas karas Pietų Osetijoje, kurios dydis – beveik kaip Rusijos administracinio rajono? „Gal ten yra slaptų naftos laukų, o Abchazijoje – urano klodų?“ – klausė žymus rusų humoristas Genadijus Chazanovas. Nei Pietų Osetija, nei Abchazija, pagaliau Gruzija čia niekuo dėta, pastebi savaitraštis. Svarbiausias dalykas – kad Rusija vėl būtų didi valstybė, kad jos vėl bijotų. Karas Gruzijoje – natūrali Putino politikos pasekmė, jis įsiplieskė dėl to, kad Kremlius bijojo įgyti silpnos valstybės reputaciją.
Rusų mąstyme įsivyrauja Veimaro respublikos sindromas, teigiama straipsnyje. Tai neteisybės ir pažeminimo jausmas, įtarumas dėl Vakarų sąmokslo, dėl kurio kadais didžią šalį šiandien drasko vidiniai prieštaravimai. Plėšikiška privatizacija, nusikalstamumo didėjimas, gyvenimo lygio smukimas – dėl šių priežasčių rusai taip ir nepriėmė demokratija vadinamos politinės sistemos. Ir štai atsiranda žmogus, kuris „pakelia Rusiją nuo kelių“ – Putinas. Atlyginimai ir pensijos buvo pradėti mokėti laiku, atsirado daugiau tvarkos. Dar daugiau, Rusija vėl kelia pagarbą. Po Sovietų Sąjungos žlugimo nė viena bent kiek žymesnė politinė jėga Rusijoje neparengė jokios kitos valstybinės doktrinos, išskyrus imperinę.
Kremliaus šizofrenija
Rusijos valdžią tarsi apėmusi šizofrenija, rašo „Wprost“. Viena vertus, ji ruošiasi karui su Vakarais, kita vertus, ji nuo tų pačių Vakarų yra priklausoma. Sunku įsivaizduoti, kad iš Maskvos parduotuvių pradings Europoje arba JAV gaminamos prekės. Partiniai lyderiai priekaištauja, kad Vakarai taikosi į gardžiausius Rusijos kąsnelius, o tuo tarpu jų žmonos važinėja apsipirkinėti į Paryžių, vaikai siunčiami į Londono mokyklas, o jie patys perkasi vilas Žydrajame krante. Rusija ir intelektualiai, ir ekonomiškai priklausoma nuo Vakarų. Todėl baisiausia sankcija, su kuria gali susidurti jos elitas – jų sąskaitų Šveicarijos bankuose įšaldymas. Neverta abejoti, kad po karo Gruzijoje Rusijoje ir toliau bus ribojama ir šiaip jau tik formali demokratija. Karo metu veikia karinės padėties įstatymai ir normos. Juk viską galima paaiškinti priešų keliama grėsme. Cchinvalio užėmimas – karinė pergalė, beje, ne itin didelė – vaizduojama beveik kaip Stalingrado išvadavimas.
Jei Vakarai įvestų Rusijai ekonomines sankcijas, parama Putino vykdomai politikai gali pasibaigti. Itin didelę reikšmę turi saugumo garantijų suteikimas kaip įmanoma platesniam buvusių sovietinių respublikų ratui. Reikia priversti Rusiją pakeisti nuomonę, kad Nepriklausomų valstybių sandrauga yra išskirtinė jos įtakos sfera. Ukraina ir Gruzija vis labiau artėja prie NATO. Tad Rusija dabar atsidūrė kryžkelėje. Vakarai turi įdėmiai stebėti, kas ten vyksta, prisimindami, kad po Veimaro respublikos atsirado Trečiasis reichas. Šiandien Rusija yra kaip tik tokios būklės, kai tampa įmanomi įvairiausi scenarijai, teigia „Wprost“.
