Vilniuje – vien savižudžiai, bedarbiai, o jeigu ir turi darbą bei dar nenusižudė – kažkur pasislėpę, nes gatvės yra tuščios. Tokį įspūdį galima susidaryti skaitant V. Gavrilenkos straipsnį.
Ir dar nepamiršta paminėti D. Grybauskaitė, kurios pasisakymai apie Rusijos agresiją ir keliamą pavojų pateikiami kartu su kruasanų bei apsilankymo picerijoje aprašymais.
Portale ši naujiena visą dieną buvo laikoma pagrindinėje pozicijoje.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad 2014-ųjų pabaigoje šią redakciją buvo priversta palikti vyr. redaktorė Galina Timčenka ir dar 20 žurnalistų. Priežastis – V. Putinui artimo savininko spaudimas ir kišimasis į redakcinę veiklą. Vėliau jų pagrindu Rygoje buvo įkurtas portalas meduza.io.
„Mirties miestas“
Skaitant tekstą, atrodo, visko pasitaiko, kad žmogui tiesiog kelionė nepatiko. Tikėjosi „gintaro, Baltijos jūros ir pliažo“, o atvyko vėlyvą rudenį į Vilnių. Visiems gali pasitaikyti, o neigiamas ar slogus įvertinimas nėra kažkuo ypatingas. Tačiau tekste svarbiausi akcentai sudėlioti taip, kad atitiktų pagrindinius Kremliaus naudojamos propagandos naratyvus: lietuviai skursta, yra nelaimingi, o valdžia yra nusiteikusi karingai rusų atžvilgiu.
Pavadinimas – „Kovoja visi, kaip gali“ yra autorės citata, kuri tekste atsirado priminus Arūno Sakalausko 2015-aisiais surengtą akciją „Šmėklą“. Tuomet 700 žmonių sugulė Katedros aikštėje, siekiant atkreipti dėmesį į savižudybių problemą Lietuvoje. V. Gavrilenka rašo, kad tai buvo „neseniai“, o ant grindinio gulėsi 300 žmonių.
Taip pat „neseniai“ titulinėje nuotraukoje sužaloto vyro nuotrauka. Tai fotografo Mindaugo Kulbio 2009-ųjų nuotrauka, kurioje užfiksuotas sužalotam vyrui padedantis pareigūnas riaušių prie Seimo metu. Greitai dešimtmetį galėsiančio minėti įvykio nuotrauka panaudota aprašant žurnalistės kelionę su draugu į Vilnių. Tiesa, netrukus titulinė nuotrauka buvo pakeista į kitą – joje žmonės yra su tautiniais drabužiais.
Pačiame tekste yra tokių epitetų kaip „mirties miestas“, kalbant apie savižudybių statistiką, ar „nuolatinio nerimo ir tuštumos jausmo“ – paremto pasivaikščiojimu mieste.
Pavalgyti svečiai iš Rusijos parašė, kad ėjo „bet kur“ ir kartą nuėję į piceriją patiekalus gavo atšalusius. Kitą sykį apsilankė kitame populiariame lietuviško maisto restorane ir negavo „šviežios duonos“.
Atvykusieji į kažkurią maitinimo užeigą nepateko dėl milžiniškos eilės, o kai pateko, nurodė, tai ten buvo „tuščios salės“.
Užklydę į vieną iš senamiesčio gatvelių jie išvydo „gaują girtų paauglių“, o straipsnio autorė pabrėžė, kad „galvojo, kad juos čia užmuš“. Tačiau nieko nenutiko.
Skaitant straipsnį nuolat neapleidžia įspūdis, kad rašomas romanas „aštriadančių lietuvių su beisbolo lazdomis“ motyvais, o ne kelionės įspūdžiai.
Sunku patikėti, tačiau tekste sugebėta atkartoti visus jau daugelį metų kartojamus Rusijos propagandos motyvus: emigravę, besižudantys, geriantys, nelaimingi žmonės, kariauti nusiteikusi D. Grybauskaitė, rusų užuojautos jausmas lietuviams ir „nepaisant visko, jie vis tiek mūsiškiai, nes dar moka rusiškai“.
