Rusijos karinis smūgis Gruzijai perėjo į intensyvių derybų fazę, įtraukusią Jungtines Valstijas, Europos Sąjungą, Ukrainą ir kai kurias kitas valstybes, išreiškusias paramą Gruzijai.
Rusija atviro palaikymo kol kas nesulaukė: net Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką Rusijos ambasadoriui teko sugėdinti ir paraginti, kad tas išsakytų keletą paramos žodžių. Užsibaigus karinei Rusijos operacijai (ji dar gali parodyti savo spyglius) metas pasvarstyti, kas ką laimėjo ir pralaimėjo. Tiesa, tikrieji laimėjimai ir pralaimėjimai išryškės ateityje, tačiau ir ateitis jau rutuliosis tam tikromis konflikto nustatytomis ir derybų dėl padėties normalizavimo įtvirtinamomis gairėmis.
Apie konflikto ištakas jau teko rašyti, tad šįkart atkreipsiu skaitytojų dėmesį į bendresnius dalykus. Galima drąsiai tvirtinti, jog Rusija tęsia Vladimiro Putino plėtotą jėgos ir šantažo politiką. Esminiai tos politikos tikslai yra stiprinti Rusijos karinę ekonominę galią (atkurti Rusijos didybę), pasitelkiant kai kuriuos stalininės vidaus ir užsienio politikos principus įtvirtinti autoritarinį valdymą ir visais įmanomais būdais neleisti Jungtinėms Valstijos „perimti“ Rusijai svarbius regionus. Jungtinių Valstijų atžvilgiu taikoma mažų erzinančių konfliktų taktika, balansuojant ant rimtesnės politinės priešstovos ašmenų. Valstijos šiuo metu yra įsivėlusios į keletą didelių konfliktų, jos turi savų probleminių regionų, tad naujo konflikto židinys joms nereikalingas. O Gruzija artimiausioje ateityje pareikalaus daug diplomatinių „išteklių“. Prireiks ir didelio ES politinio dėmesio. Tačiau JAV ir ES pozicijas Gruzijos santykių su Rusija atžvilgiu reikės derinti ir derinti – nemenkas laiko ir jėgų švaistymas. Be to, dalis ES politinio elito negeidžia, kad JAV stiprintų savo įtaką Europos reikaluose bei „erzintų“ Rusiją. Gali būti, jog Gruzijos problema kuriam laikui atitrauks Jungtinių Valstijų dėmesį nuo Irano problemos ir leis šiai šaliai kiek atsipūsti.
Kad Rusijos plėtojama jėgos ir šantažo politika yra ilgalaikė, liudija aiškus Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo pareiškimas, jog Pietų Osetijos ir Abchazijos atsiskyrimas bus palaikytas ir paremtas karine jėga, o sykiu Rusijos diplomatų bei aukšto rango politikų išsakyti grasinimai Gruziją palaikančioms Baltijos ir kitoms šalims. Tokie grasinimai kuria tam tikrą nepasitikėjimo ir įtarumo atmosferą bei didina trintį tarp vadinamųjų senųjų ir naujųjų ES narių. Drįstu manyti, jog Rusijos politika kyla ne tik iš dabarties aplinkybių, bet ir iš Rusijos istorinės patirties bei tos patirties išugdyto valdančiųjų mentaliteto. Rusija daugelį šimtmečių stiprėjo ir plėtėsi užgrobdama vis naujas teritorijas, o stalinizmo metais jau atvirai siekė užvaldyti pasaulį. Tokia valstybės kilmė išugdė ir reikiamą mentalitetą – pripažįstama vienvaldystė (caras, Josifas Stalinas ir jo vienokie ar kitokie dabartiniai pavidalai), vergiškas nuolankumas valdžiai, kuris pateisinamas valstybės galia, didybe ir kitoms valstybėms keliama baime, ir kolonizacinis, užgrobimo instinktas, pridengiamas ypatingos civilizacinės misijos jausena.
Gali būti, jog Rusijos istorinė patirtis ir jos teritorijos dydis neleidžia plėtoti vakarietiškos demokratijos principų. Ar demokratinė valdžia pajėgtų tokią teritoriją išlaikyti? Reikia turėti omenyje, jog Rusija visai neseniai balansavo ant valstybinio suirimo slenksčio. Iš tos patirties taip pat kyla kai kurie dabartiniai agresyvios politikos bruožai, net noras atkeršyti. Ar parlamentinė pliuralistinė demokratinė Rusija nesubyrėtų į keletą jau ne demokratinių, o kapitalistinių feodalinių valstybinių darinių? Į šiuos klausimus nėra lengva atsakyti, tačiau aišku viena: dabartinis Rusijos politinis elitas valstybės tvirtinimo pagrindu laiko stiprią autoritarinę vienvaldystę, sąmoningai keliančią grėsmę kaimyninėms valstybėms.
Stipri autoritarinė Rusijos valdžia valstybės teritorijos ribas žmonių sąmonėje įtvirtina kurdama pasienio priešų vaizdinius. Teritorijos riba – „mes“ ir „priešai“ skirtis. Šitai ypač svarbu europinėje dalyje, nes Europa vilioja rusus savo gyvenimo būdais ir laisve. Kuriamas sanitarinis „priešiškų“ Baltijos valstybių kordonas, prie kurio prišliejama ir Ukraina su Gruzija – tad Rusijos pasienyje beveik vieni „priešai“. Lenkija taip pat draugu nelaikoma. Geopolitika aiški – pasienis yra ne kaimynystės, o vis labiau skatinamos konfrontacijos linija. Draugiškos kaimynystės linija, Rusijos politikų akimis, - skatintų įvairialypę difuziją, menkintų valstybinę galią, keltų nemenkų keblumų sutelkti piliečius apie vienvaldį lyderį. Kitas svarbus dalykas tas, kad „priešų“ linija skatina ją peržengti, nukelti toliau – šitaip gaivinamas ir palaikomas agresyvus kolonizacinis instinktas.
Grįžkime prie Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto baigmės. Ką laimėjo ir ko neteko Gruzija? Gruzijai pavyko į savo reikalų svarstymą įtraukti tarptautinę bendriją, kurios akyse Rusija įgavo agresyvios, su savo kaimynių interesais nesiskaitančios ir jų valstybingumo nepaisančios valstybės bruožų. Gruzijos problema tapo pagrindine Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos politikų tema. Gali būti, jog Gruzijos stojimo į NATO vyksmas paspartės, ypač jei JAV prezidento rinkimus laimės Johnas McCainas. Rusijos karių įsiveržimas į Gruziją Vakarų pasaulio politinėje darbotvarkėje iškėlė buvusių sovietinio lagerio šalių, ypač Baltijos valstybių, saugumo klausimą. Rusija pati patvirtino jau senokai kai kurių Baltijos šalių politikų išsakytus nuogąstavimus dėl Rusijos politikos agresyvėjimo kaimynių atžvilgiu. Šiuo atžvelgiu svarbios buvo ir yra Vytauto Landsbergio įžvalgos bei vertinimai. Dabar Baltijos šalių nuogąstavimus ir susirūpinimą savo saugumu ėmė suvokti ne tik didžiųjų šalių vadovai (gal tik išskyrus atvirai meilę buvusiam Rusijos prezidentui reiškiantį Italijos premjerą), bet ir tų šalių piliečiai, ypač amerikiečiai.
Didžiausia Gruzijos netektis – Pietų Osetija ir Abchazija. Šių Gruzijos teritorijų Rusija jau nebeatiduos. Kita vertus, Gruzijos veiksmai apšaudant Cchinvalio gyventojus sukėlė didelį osetinų įsiūtį ir keršydami jie plėšia gruzinų kaimus ir miestus Rusijos karų užimtose vietovėse. Tad Pietų Osetijoje įmanomas tik etninio valymo scenarijus. Vargu ar to nesupranta didžiųjų valstybių politikai, kad ir kaip jie remtų Gruzijos teritorinį vientisumą. Gruzijai sunku bus susitvarkyti ir su abchazais, kurie naudojasi Rusijos karių priedanga ir stengiasi nukelti „sieną“ į Gruzijos teritoriją. Gruzija patyrė didelių karinių ir ekonominių nuostolių, nuniokotas Goris, apie devyniasdešimt tūkstančių pabėgėlių, sunaikintos karinės bazės, infrastruktūra ir amunicija, gruzinai dar ilgai jaus pažeminimą ir baimę – juk Rusijos tankai ir lėktuvai laisvai šeimininkavo šios valstybės teritorijoje. Gruzijos armija ir politiniai lyderiai pasirodė esą visiškai nepasiruošę rimtai ginti savo šalį.
Susitarus dėl ugnies nutraukimo ir Rusijos karių išvedimo (šitai, beje, gali užtrukti), Gruzijai teks derėtis su Rusija jau be tarpininkų, tačiau vargu ar Rusija sutiks kalbėtis su Michailu Saakašviliu, kurį kaltina civilių gyventojų žudymu. Gruzijai teks pripažinti, kad ji „Gradais“ smogė miestui ir jo gyventojams, o taikdariai nukreipė ginklus į Rusijos taikdarius. Rusija stengsis visapusiškai išnaudoti gruzinų užpuolimo faktą – jis bus svarstomas įvairiose tarptautinėse organizacijose. Tad kils klausimas, ar amerikiečiai žinojo apie būsimą operaciją atsiimti Pietų Osetiją ir tos operacijos pobūdį? Šiuo atžvilgiu svarbu, ką ir kaip aiškins M. Saakašvilis. Tačiau kad ir ką jis kalbėtų, ši tema nebus maloni nei gruzinams, ir jų partneriams Vakaruose.
Pažymėtinas tam tikras Rusijos kariniame išpuolyje ir jį pridengiančioje retorikoje glūdintis ironijos grūdas. Rusija Pietų Osetijos ir Abchazijos separatizmą sieja su Kosovo istorija, pasitelkdama vakarietiškai skambančią retoriką. Vakarų ir mūsų šalies politikai aiškina, kad Kosovas negali būti joks precedentas kitų regionų problemoms spręsti, tačiau politikoje reiškia ne „galimumo“ ar „negalimumo“ pagrindimas, o vienaip ar kitaip mananti politinė valia. Jei Rusija mano Kosovą esant precedentu, tai su tokiu manymu ir teks skaitytis, nes jis kuria geopolitinio lygmens politines aplinkybes. Šitai Rusija ir parodė smogdama Gruzijai. Anglijos spaudoje politikos analitikai nurodė, kad smūgis Gruzijai savaip ‚kartoja“ Izraelio smūgį Libanui – miestų ir civilių gyventojų bombardavimas, kasetinės bombos, tankų operacijos, - atsakant į islamistų išpuolį ir kelių izraeliečių karių žūtį. Kadangi pasaulyje niekas netaiko dvigubų standartų, o tik trigubus, keturgubus bei dar įmantresnius, tai tokioje politikoje įgudusiai Rusijai nesunku rodyti Vakarų valstybėms jų pačių politinį nenuoseklumą, dvilypumą ar trilypumą. Tad Rusijos politinis elitas gali manyti karinę operaciją davus daug naudos. Pasikeitęs didžiųjų valstybių lyderių bei tų šalių visuomenių požiūris į Rusiją nelaikomas dideliu nuostoliu, nes to ir buvo siekiama, tikintis, jog padidėjusios tarptautinės įtampos sąlygomis pavyks ir kitos „operacijos“. Rusijos politikai puikiai žino - europiečiai nėra įpratę gyventi didinamos įtampos sąlygomis, tad tikisi, kad politikai bus verčiami ieškoti būdų tenkinti Rusijos interesus. Pamatysime, ar tie Rusijos lūkesčiai pasiteisins. Kaip ten būtų, saugumo jausmo Europoje mažiau. Lietuvos politikų aiškinimai, esą mus apsaugo ir gina narystė ES ir NATO yra visiškai teisingi, tačiau... tušti: jokios narystės neapgins ir neprikels tų tūkstančių gyventojų, kurie taps aukomis pirmojo smūgio, baudžiamosios akcijos bei atsako, po kurio, kaip įprasta, prasidėtų intensyvios derybos dėl konflikto sureguliavimo.
