Kažkaip pro žiniasklaidos akis tyliai praslydo šiaip jau svarbus įvykis Rusijos regionų valdyme – spalio 12-osios vietos valdžios organų rinkimai, vadinamoji Visuotinė balsavimo diena. Lietuvoje juos, žinoma, nustelbė Seimo rinkimai, kuriuos Vakarų spauda pavadino aiškia dešiniojo centro jėgų pergale. O balsavimas, įvykęs 77-iuose Rusijos subjektuose (respublikose, autonomijose, srityse, miestuose), vargu ar įspraudžiamas į kokius nors aiškios politinės orientacijos rėmus.
Kaip pažabota savivalė?
Nors šiaip jau visur pergalę švenčia „proputiniška“ partija „Vieningoji Rusija“, kai kur, pavyzdžiui, Sachalino, Užbaikalės, Kemerovo srityse, daug balsų gavo komunistai, liberaldemokratai ir partijos „Teisingoji Rusija“ kandidatai. Nors šios sritys ar apygardos dažnai savo teritorija prilygsta didžiausioms Europos valstybėms, jų vietos valdžios organai yra nedideli. Antai Kemerovo srities taryboje posėdžiauja 36 deputatai, o štai Prancūzijai prilygstanti Čiukčių autonominė apygarda disponuoja vos 12 deputatų mandatų.
Šiaip jau federalinė valdžia daro lemiamą įtaką Rusijos regionams ir juose renkamai valdžiai. 2000 m. iš Boriso Jelcino paveldėjęs postą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas netruko parodyti, kas yra tikrasis šalies šeimininkas, ir, nepraėjus nė mėnesiui po savo inauguracijos, suskirstė 89 šalies regionus į 7 federalines apygardas, paskirdamas jiems vadovauti savo žmones. Matyt, Kremlius tam įžvelgė priežastis.
Žlugus SSRS, Rusijos regionai tapo kone valstybėmis valstybėje, juos valdė vietos gyventojų renkami, tačiau dažnai savo įgaliojimus viršijantys gubernatoriai. Daugelio šalies sričių vadovai gali diktatoriškai kontroliuoti mokesčius, miliciją, žiniasklaidą ir vietos gamtos išteklius. Puikus tokio savarankiškumo pavyzdys yra Tatarstanas. Ši Pavolgio respublika, kuri savo teritorija ir gyventojų skaičiumi kiek didesnė negu Lietuva, yra viena labiausiai išsivysčiusių Rusijos Federacijoje. Tatarstane išgaunama apie 32 mln. tonų naftos per metus. Čia gaminama galingi sunkvežimiai KAMAZ, kurie užima 52 proc. sunkiųjų mašinų rinkos Rusijoje, ir beveik 18 proc. visų krovininių automobilių. Kazanėje taip pat gaminama apie 24 proc. visų Rusijos traktorių, maždaug trečdalis polietileno, sintetinio kaučiuko gaminių ir padangų. Didžiuma lėšų, gautų iš žemės išteklių ir gaminamos produkcijos pardavimo, lieka autonominės respublikos ižde. 17 metų jai vadovaujantis prezidentas Mantimeras Šaimijevas daugeliu klausimu visiškai nepaklūsta Maskvai.
Valdžios reforma regionuose girgžda
Teisinė valdžia daugeliu atvejų taip pat pavaldi vietos administracijai. Maskvos politologijos instituto „Fond Politika“ ekspertų nuomone, apie 40 proc. Rusijos regioninių įstatymų prieštarauja federalinės valdžios sprendimams. Kartais sritys net nusprendžia, kad gali tiesiogiai, ne per Maskvą, dalyvauti tarptautinėse sutartyse, kaip tai padarė Baškirijos (Baškortostano) autonominė respublika.
Regioninė valdžia yra įgaliota rinkti mokesčius į federalinį biudžetą, tačiau kai kurios sritys atsisako juos pervesti į Maskvą. Rusijos generalinis prokuroras nurodė regionams per mėnesį suderinti visus regioninius įstatymus su federaliniais teisės aktais, tačiau šis įpareigojimas vykdomas vangiai.
Štai 2004-ųjų spalio pabaigoje Rusijos žemuosiuose parlamento rūmuose – Valstybės Dūmoje vykusio prezidento pasiūlytos rinkimų reformos svarstymo išvakarėse kelių regionų vadovai sukritikavo valdžios decentralizavimo planą, sukėlusį Vakaruose daug būgštavimų dėl demokratijos Rusijoje. Regionų elito atstovai pateikė Kremliui nemažai argumentų ginče su oponentais, manančiais, kad Rusijos Federacijos prezidento administracija slopina pliuralizmą. Pavyzdžiui, Totorija ir Čiuvašija bei už septynių laiko juostų nutolusi nuo Maskvos Sachalino sala atsisakė suteikti Kremliui teisę paleisti nesutinkančius su jo nuomone vietos įstatymų leidėjus.
Po tragiško įkaitų pagrobimo ir daugiau kaip 300 žmonių žūties Šiaurės Osetijos Beslano mieste rugsėjį V. Putinas pareiškė, kad būtina valdžios sistemos reforma, kuri padės jai geriau kovoti su terorizmu. Vis dėlto 2004-ųjų rudenį pagal V. Putino idėją regionų vietos organams tapo privaloma patvirtinti Maskvos pasiūlytą gubernatoriaus arba respublikos prezidento kandidatūrą.
Ekonominė našta vis sunkesnė...
Šiuose vietos valdžios rinkimuose užsienio stebėtojų, žinoma, nebuvo arba jie buvo atsiųsti tik iš NVS šalių ir kaimyninių regionų. Tad savivalės ir nedemokratiškumo apraiškų juose pasitaikė daug. Vien ką reiškia Čečėnijos prezidento Ramzano Kadyrovo rinkimų į respublikos parlamentą išvakarėse parodytas optimizmas. Jis naujienų agentūrai „RIA Novosti“ pareiškė tikįs, kad „prie urnų sekmadienį ateis 100 ir daugiau procentų rinkėjų“. Čečėnijoje ir tai įmanoma: juk čia balso teisę turi dislokuotų Rusijos karinių pajėgų kareiviai, kurių Kaukaze vis daugėja... Čečėnijoje taip pat laimėjo V. Putino partija „Vieningoji Rusija“. Ji pasiekė visų laikų rekordą: respublikos parlamente jos deputatai gaus 88 proc. mandatų.
Apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad naujai išrinktai regionų valdžiai teks rimtai paplušėti. Dėl pasaulinės finansų krizės ir neefektyvios federalinės politikos jie praranda milijardus. Vien per pastaruosius du mėnesius iš Rusijos „išėjo“ 33 milijardai dolerių (o per pirmąjį šių metų pusmetį – vos 22 milijardai). Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas kaltino ir pasaulinių naftos kainų smukimą, dėl kurio Rusijos aukso rezervų vertė nukrito 40 mlrd. dolerių. Prognozuojama, kad šiemet kainos išaugs 13,5 proc., padidės nedarbas. Ypač nukentės finansų sferos darbuotojai, rašo savaitraštis „Smart Money“. Rusijos pramonininkų ir darbdavių sąjunga kreipėsi į Vyriausybę, siūlydama kompanijoms nemokėti atleidžiamiems darbuotojams dviejų mėnesių atlyginimo dydžio išeitinių pašalpų. O vien tik per praėjusią savaitę, kaip praneša interneto svetainė „SuperJob.ru“, finansų sferoje laisvų darbuotojų padaugėjo 60-čia procentų. Po 1998 m. rugpjūčio finansų krizės tai didžiausias nuosmukis Rusijoje.
Atrodo, kad nemaža šios krizės našta teks vietos valdžios organams. Jos banga, nuo JAV per pasaulį atsiritusi iki Rusijos, neabejotinai palies ir regionus. Kita vertus, kuo regiono politika labiau autonominė, tai yra nepriklausoma nuo „stipraus centro“, tuo pasauliniams sukrėtimams tas regionas atsparesnis. Vadinasi, Rusijos federalizmas gali atsigręžti skaudžiu smūgiu regionams, kad ir kokiai „centrinei“ partijai jų valdžia bepriklausytų.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
