Rusija turi Europos strategiją, bet Europa neturi Rusijos strategijos – nebent norėtum „Neerzinkite meškos“ pavadinti strategija. Taip pat „Šiek tiek ją paerzinkime“ nėra geriausia valstybės valdymo meno išraiška. Paskutinis pavyzdys yra Gruzija. Po šią vasarą įvykusios Rusijos invazijos, Europos Sąjunga užšaldė derybas dėl naujos ekonominės partnerystės. Tačiau lapkričio 14 d., tik 10 savaičių po to, kai ES ir Rusija apsikabino viršūnių susitikime Nicoje, ši mirtina sankcija buvo panaikinta.
Nereikia būti putinologu, kad suprastum tris pagrindinius Rusijos strategijos elementus: stengimasis įsiteikti Vakarų Europai, Rytų Europos bauginimas ir jų abiejų atskyrimas nuo JAV. „Skaldyk ir valdyk“ yra klasikinė Rusijos politika, o meilikaujant visada koncentruojamasi ties Vokietija – strateginiu žemyno atramos tašku.
Strategijos rezultatai nebuvo blogi. Per rugpjūčio mėnesio krizę Kaukaze, kanclerės Angela Merkel žodžiai skambėjo taip lyg ji ketintų Gruziją ir Ukrainą greitai priimti į NATO. Daugiau nebeketina; buvo sugrįžta prie beveik aiškaus nein labai ilgam laikui. Dabar Berlynas Maskvai siūlo „tokią artimą ir patikimą partnerystę, kokia yra įmanoma.“
Tiek apie meilikavimą. Sėkmingas yra ir Rytų Europos – Baltijos valstybių, Lenkijos, Ukrainos, Čekijos Respublikos – bauginimas. Šiaip ar taip, Ukraina ir Baltijos valstybės kažkada buvo Sovietų Sąjungos dalimi, o kitos valstybės iki Berlyno sienos griūties buvo satrapijos [past. valdoma karinė administracinė provincija]. Nesvarbu tai, kad jos visos, išskyrus Ukrainą, dabar yra tvirtai įsitvirtinusios ES ir NATO; Rusijai jos yra arba „artimas užsienis“, arba tai, ką carai vadindavo Rusijos „įtakos sfera“.
Tam, kad tai parodytų, Kremlius tai atsuka, tai užsuka savo dujų vamzdynus. Tai patraukė Ukrainos, Baltarusijos ir Čekijos Respublikos dėmesį. Siekdama įbauginti Lenkiją, Rusija uždėjo embargą mėsos importui, priešpastatydama piktus lenkus prieš nelabai palaikančius Vakarų kaimynus. Pats naujausias gambitas [past. šachmatų partijos pradžia, kurioje paaukojama figūra arba pėstininkas, kad būtų galima aktyviau pulti] yra grasinimas Kaliningrade ar Baltarusijoje dislokuoti trumpo nuotolio raketas – lyg tos Lenkijoje numatytos dislokuoti 10 amerikietiškų reketų gaudyklių būtų nukreiptos tiesiai į Kremliaus vyrų kambarį. Žinoma, kad jos nėra ten nukreiptos. Jos numatytos kaip skydas nuo Irano branduolinės grėsmės. Ir rusai žino, kad dėl jų nuotolio ir pozicijos šios dvi raketų saujelės nepaliktų jokios žymės jų milžiniškame puolimo potenciale.
Tačiau šis menkas skydas atlieka nuostabaus propagandinio ginklo, kuris Vokietiją ir kitas šalis atgręžia prieš JAV ir Rytų europiečius, vaidmenį. Atminkite, kad taisyklė yra „neerzinkite meškos“ ir todėl, kai tik meška urzgia, į Vakarus nuo Varšuvos ir Prahos, ji būtinai randa ją išklausyti linkusią publiką. Galėjai pagalvoti, kad Rusijos žygis per Gruziją ir Abchazijos bei Pietų Osetijos kvazi-aneksija Berlyne sukels sveiką rusofobijos jausmą ir nukreips jį į Vakarus. Taip pat galėtum pagalvoti, kad Rusijos spaudimas naujesnėms ES ir NATO narėms paaštrins abejones dėl Maskvos pažadų būti „gera piliete.“
Iš esmės, po invazijos į Gruziją sekęs trumpas atšalimas buvo išimtis, kuri patvirtina taisyklę, skambančią taip: „Kai abejoji, bandyk įsiteikti.“ Galima tai vadinti instinktu, galima tai vadinti refleksu – bet faktas tas, kad Europa (išskyrus tuos europiečius, kurie prisimena siaubingus senus laikus po sovietų rimbu) sieks išvengti konfrontacijos. Tai žino rusai ir tai greitai sužinos B. Obama administracija.
Žinoma, noras taikiai gyventi Eurazijos „bendruose namuose“, ypač po dviejų karštų pasaulinių karų ir vieno šaltojo karo, yra visiškai racionalus. Bet noras nėra strategija ir štai čia Europa save nepakankamai vertina. ES gyventojų skaičius maždaug tris kartus viršija Rusijos gyventojų skaičių. Jos BVP 12 kartų didesnis už Rusijos BVP. Ir 27 ES valstybės narės gynybai išleidžia daug daugiau nei Maskva.
Kita vertus Rusija išlieka ištikima buvusio Vokietijos kanclerio šmaikščiai pastabai apie Sovietų Sąjungą: „Aukštutinė Volta su branduoliniais ginklais“. Gerai, šiandien tai ne tik raketos. Kremliaus galia taip pat srovena (tiesą pasakius, daug efektyviau) tais vamzdynais, kurie ant Rusijos naftos ir dujų pagavo Europą. Bet nepaisant visų jos nepaprastų žemės turtų, Rusija išlieka tam tikra Trečiojo pasaulio valstybė – gavybos ekonomika, kurios gerovė ir įtaka svyruoja kartu su naftos kaina. Šiandien nafta atneša trečdalį to, ką ji atnešdavo prieš tai, kai Rusija, užtvindyta pinigais ir įžūlumu, įsiveržė į Gruziją. Jos akcijų rinka nukrito daug labiau nei kitos – daugiau nei 70 proc.
ES yra stipresnė nei ji galvoja, o Rusija yra silpnesnė nei apsimeta. Pastaba A. Merkel ir Nicolas Sarkozy: naudokite savo įtaką ne tam, kad suerzintume Rusiją, bet tam, kad įtrauktumėte ją į atsakingų didžiųjų valstybių bendruomenę. Pasakykite D. Medvedevui, kad nauja ekonominė partnerystė eina kartu su gero elgesio pažadu – tokiu, kad nebus vykdomos invazijos į kaimynines šalis ir joms nebus grasinama raketomis.
Parengta pagal žurnalą „Time“
