1913-ais metais Rusijos leidinyje „Šiuolaikinis pasaulis“ buvo publikuotas skandalingas laiškas, šokiravęs tuometinę visuomenę. Literatūros kritiko Nikolajaus Strachovo tekste buvo rašoma, kad Rusijos literatūros patriarchas Fiodoras Dostojevskis buvo kaltas dėl tos pačios nuodėmės, kaip ir kai kurių jo romanų veikėjai. Paprastai tariant, N. Strachovas rašytoją apkaltino pedofilija. Tai vienas iš didžiausių skandalų Rusijos literatūros istorijoje.
Pats laiškas buvo parašytas dar 1883, tačiau visuomenę jis pasiekė tik praėjus trims dešimtmečiams. Portale „History Time“ pažymima, kad laiško paviešinimo metu visi susiję veikėjai jau buvo mirę. F. Dostojevskis mirė 1881 metais, N. Strachovas 1896-aisiais, o 1910-ais neliko ir L. Tolstojaus.
Viskas dėl laiško
N. Strachovo laiške, skirtame kitam literatūros kritikui L. Tolstojui, buvo aptiktas toks sakinys: „Jis buvo piktas, pavydus, iškrypęs, ir jis visą gyvenimą blaškėsi tokiuose verpetuose, kurie vertė jį atrodyti apgailėtinu, ir paverstų juokingu, jeigu jis tuo pat metu nebūtų piktas ir toks protingas.“
Pažymima, kad N. Strachovas buvo gana artimas F. Dostojevskio pažįstamas. Jo žmonos, Anos Snitkinos, teigimu, literatūros kritikas ne vieną dešimtmetį buvo laukiamas svečias Dostojevskių namuose ir visuomet atrodė esantis niekšybės negalintis iškrėsti draugas.
N. Strachovas šia itin jautraus pobūdžio skandalingas informacija dalijosi asmeninio susirašinėjimo su kitu rašytoju L. Tolstojumi metu ir mažiausiai galėjo tikėtis, kad po 30 metų juos skaitys visa šalis. Todėl galima būtų atmesti norą išgarsėti, pasinaudojus F. Dostojevskio žvaigždės statusu. Maža to, ir patys laiškai paviešinti ne paties N. Strachovo pageidavimu, o jau gerokai po jo mirties. Todėl dėl literatūros kritiko ketinimų abejoti nėra prasmės, šiuo atveju lieka klausimas, ar patikima buvo jo turima informacija.
Daugiausiai klausimų sukėlė kitas N. Strachovo teiginys, dėl kurio vieningos nuomonės literatūros istorikai neturi iki šiol.
„Jį (Dostojevskį) traukė prie niekšybių ir jomis gyrėsi. Viskovatovui pasakojo, kaip jis girdavosi, kad pirtyje ištvirkavo su maža mergaite, kurią jam atvedė guvernantė“, – cituojamas literatūros kritikas. Žymus Rusijos literatūros istorikas Pavelas Viskovatovas, skyręs didelę savo gyvenimo dalį M. Lermontovo gyvenimo palikimo studijoms ir Dostojevskis buvo pažįstami ir netgi buvo laikomi draugais, todėl tokio pobūdžio pokalbis galėjo įvykti.
„Dostojevskis amžinai blaškėsi tarp įspūdingų gūsių ir purvino ištvirkavimo (išprievartauta mergaitė dalyvaujant guvernantei pirtyje). Ir tuo pat metu siaubinga atgaila ir pasiregimas kankinio žygdarbiams. Milžiniškas altruizmas ir menkas pavydas (Turgenevui Maskvoje, kur aš gyvenau su Dostojevskiu viename numeryje). Ne veltui jis sakė: „Manyje sėdi visi trys Karamazovai.“
A. Dostojevskaja: pedofilija – tik turtingiesiems
Savaime suprantama, tokio atviro laiško publikavimas iššaukė milžinišką rezonansą visuomenėje. Žurnalo tiražas buvo išpirktas akimirksniu, paskutinius vienetus žmonės tikrąja to žodžio prasme plėšė iš rankų. Asmeniškai F. Dostojevskį pažinojusi žmonių grupė, kuriai asmeniškai vadovavo jo žmona Ana, skubiai puolė gintis literatūros šedevrų autoriaus. Pati A. Dostojevskaja, ir kiti pasipiktinę visuomenė veikėjai, parašė protesto laišką, kuriame N. Strachovo kaltinimus pavadino tuščiakalbyste ir neturinčiais pagrindo.
Ana šiai temai netgi skyrė visą skyrių savo biografijoje apie vyrą, kurį pavadino „Atsakas Strachovui“. Tiesa, jos pačios argumentai, kodėl taip negalėjo nutikti, taip pat atrodo nelabai tvirtai. „Toks ištvirkavimas reikalauja didelių pastangų ir yra prieinamas tik labai turtingiems žmonėms, o mano vyras visą gyvenimą stokojo lėšų“, – aiškina savo memuaruose moteris.
Antras liudijimas
Taip pat yra žinoma, kad Fiodoras Michailovičius apie šį „niekingą ištvirkavimą“ pasakojo ir Ivanui Turgenevui, su kuriuo vienu laiko tarpu artimai draugavo. Išgirdęs panašaus pobūdžio istoriją, I. Turgenevas sureagavo itin negatyviai į savo draugo paistalus.
Kuomet F. Dostojevskis suprato, kad iš I. Turgenevo pagyrų nesulauks, jis atsiėmė savo žodžius ir apsimetė, kad buvo sugalvojęs pakvailioti ir istoriją išsigalvojo. Šis pajuokavimas rašytojui iki šiol kainuoja dėmę reputacijoje.
Nepilnamečių tvirkinimas F. Dostojevskio romanuose yra nuolatinis motyvas. Skaitydami „Nusikaltimas ir bausmė“ moksleiviai vargu ar pastebi, kad Sonečka Marmeladova buvo nepilnametė, o Svidrigailovas – prievartautojas ir pedofilas, rašoma „Life“. Jau vėliau skaitytojai gali lengvai praleisti Grušenkos iš „Brolių Karamozovų“ atviravimus, kuriuose ji pasakoja, kaip ją keturiolikos išprievartavo baronas. Ir jau tik visai autoriaus gerbėjai-literatūrologai susiras iš „Demonų“ išimtą skyrių „Pas Tichoną“, kuriame Stvaroginas pasakoja, kaip suviliojo kaimynų mergaitę, kuri vėliau pasikorė.
Šiuo atveju sunku pasakyti, ar rašytojo sukurtiems personažams pavyko tokiu būdu permesti pedofilijos šešėlį ant savo kūrėjo, ar jis savo vidinius demonus perkėlė savo knygų herojams.
„Jie viską išsigalvojo“
Vienos iš rašytojo pažįstamos anūkė, Z. Trubeckaja vėliau aiškino, kad F. Dostojevskis nuolat pasakojo visai kitą istoriją, kurią pikti liežuviai pavertė į prisipažinimą dėl potraukio į pedofiliją.
Moters teigimu, F. Dostojevkis vaikystėje tapo siaubingo įvykio liudininku. Mažasis Fedia draugavo su devynmete mergaite, kuri jam atrodė visa ko tauriausio ir trapiausio įsikūnijimu. Ir sykį šią mergaitę išprievartavo girtas niekšas: mergaitė vėliau mirė nuo vidinio kraujavimo. Ši tragiška istorija taip stipriai šokiravo būsimąjį rašytoją, kad jį visą gyvenimą persekiojo siaubingi prisiminimai apie šią tragediją, kuriai nėra ir negali būti jokio atleidimo.
F. Dostojevskis pasakojo, kad būtent todėl „apdovanodavo“ šiuo šlykščiu polinkiu pagrindinius savo kūrinių blogiukus: juk pedofilijos negalima įtraukti į tų nuodėmių sąrašą, kurias galima būtų pateisinti.
Vargu ar kada nors iš tiesų paaiškės, kaip ten buvo iš tiesų. Ar N. Strachovas iš tiesų turėjo pagrindo kaltinti F. Dostojevskį tokiais siaubingais dalykais. Aišku tik viena, kad Rusijoje sukurtas F. Dostojevskio kultas, prie kurio daug prisidėjo jo žmona Ana, turėtų būti peržiūrimas iš esmės, juk spintų be skeletų nėra, rašoma „History Times“.
