Didėjantis priešiškumas tarp Rusijos ir Vakarų paskatino Kremlių sukurti naują idėjų sistemą, kuria prezidentas V. Putinas galėtų pagrįsti savo priešiškumą Vakarams ir vaizduoti save kaip kovotoją už tradicines vertybes. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeika tai vadina naujuoju socialiniu konservatizmu.
2013 metų gruodžio mėnesį kreipdamasis į Rusijos Federalinį susirinkimą V. Putinas aiškiai išdėstė savo konservatyvią poziciją, kuri tapo pagrindu naujajai Rusijos režimo ideologijai. Pasak G. Mažeikos, iki tol oficialia valstybės ideologija buvo vadinamoji suvereni demokratija. Šiame pranešime Rusijos lyderis teigė, kad daugelyje pasaulio šalių moralinės ir dorovės normos yra peržiūrimos, nyksta nacionalinės tradicijos, kultūrų ir tautų skirtumai, o iš visuomenės reikalaujama ne tik pripažinti kiekvieno teisę į sąžinės laisvę, politinius požiūrius ir privatų gyvenimą, bet ir būtinai, kad ir kaip tai būtų keista, pripažinti gėrio ir blogio, tai yra priešingų pagal prasmę sąvokų, lygiavertiškumą. Pasak V. Putino, toks tradicinių vertybių griovimas iš viršaus ne tik sukuria negatyvias pasekmes visuomenėms, bet ir iš esmės yra antidemokratiškas, nes yra įgyvendinamas remiantis abstrakčiomis, atitrūkusiomis idėjomis prieš liaudies daugumos valią, kuri nepripažįsta vykstančių reformų ir vykdomos revizijos. Todėl reziumuodamas Rusijos Federacijos prezidentas teigia: „mes žinome, kad pasaulyje vis daugiau žmonių, kurie palaiko mūsų nuostatą ginti tas tradicines vertybes, kurios tūkstantmečius buvo dvasinis, moralinis civilizacijos, kiekvienos tautos pagrindas“.
Kokią reakciją ši kalba sukėlė Vakarų valstybėse? Dar 2013 metų birželį Rusija iš Vakarų sulaukė daug kritikos dėl įstatymo, kuriuo draudžiama „netradicinių santykių propaganda“ nepilnamečiams ir kuris, pasak gėjų teisių gynimo grupių, atvėrė kelią seksualinių mažumų puldinėjimui ir bauginimui. Šis įstatymas paskatino seksualinių mažumų aktyvistus visame pasaulyje reikalauti boikotuoti žiemos olimpiadą, vasario mėnesį vykusią Sočyje. Tačiau iš Rusijos „ekspertų“ lūpų pasigirdo minčių, kad būtent V. Putino konservatizmas taps teigiamo Rusijos įvaizdžio užsienyje pagrindu: Rusijos politologas ir publicistas, Nacionalinės strategijos instituto prezidentas Michailas Remizovas teigė, kad „Putinas gina tradicines Europos vertybes. Noriu pabrėžti – tradicines Europos vertybes“. Pasak jo, tokia Putino laikysena gerina jo įvaizdį užsienyje.
2013-ųjų Rusijos prezidento metinis pranešimas Jungtinėse Amerikos Valstijose paaštrino senus nesutarimus tarp konservatorių. V. Putino kvietimas grįžti prie tradicinių vertybių ir niekinimas tų, kurie tyčia skatina „abortus, homoseksualias santuokas, pornografiją, paleistuvystę ir t. t.“, privertė žymų JAV konservatyvių pažiūrų politiką ir komentatorių Patą Bukhananą garsiai pasvarstyti: ar V. Putinas yra „vienas iš mūsų“? Leidinio „The American Conservative“ straipsnyje konservatorius Williamas Lindasteigė, kad „Amerikos konservatoriai turi dėkoti už konservatizmo atgimimą Rusijoje“.
Prancūzų rašytojas, politologas, Prancūzijos politinės partijos „Nacionalinis frontas“ narys Aymericas Chauprade, pasmerkęs spalvotąsias revoliucijas, gėjų santuokų legalizavimą savo tėvynėje, Ukrainos feminisčių grupuotę „Femen“, teigė, kad dabar pasaulio patriotai turi nukreipti savo dėmesį į Maskvą. Taigi, V. Putino deklaruojamas konservatyvių vertybių aukštinimas ne tik sulaukė dėmesio pačioje Rusijoje, bet ir sukėlė ant kojų Vakarų konservatyviosios minties atstovus ir ėmė savotiškai kiršinti pasaulio bendruomenę.
Sociologinių tyrimų duomenys rodo, kad šios Kremliaus deklaracijos apie moralų konservatizmą tapo Rusijos žmonių valios išraiška ir pasiekė vieną iš savo tikslų – nuteikti Rusijos visuomenę prieš „supuvusius“ Vakarus. Šių metų vasario 9 d. paskelbti nevalstybinės sociologinių ir rinkos tyrimų organizacijos „Levada centras“ duomenys rodo, kad rusų priešiškumas Vakarams ir JAV labai padidėjo. Centro direktorius Levas Gudkovas agentūrai AFP teigė, kad tokio priešiškumo Vakarams nėra buvę nuo pat centro vykdomų apklausų pradžios. Tiesa, L. Gudkovas pabrėžė, jog yra įsitikinęs, kad priešiškumo Vakarams banga atslūgs, jei konfliktas toliau neaštrės ir Rusija neįsitrauks į karą su kaimyninėmis šalimis.
Pažvelgus į tai, kaip šios konservatyvios vertybės įgyvendinamos realiame, o ne idėjų, lygmenyje, matoma prieštara. Kaip pavyzdį galima pateikti 2013 metų birželį tarptautinės politinių, ekonominių ir socialinių tyrimų kompanijos „Ipsos MORI Global Trends Survey“ 20-yje pasaulio šalių atliktos apklausos rezultatus, kurie parodė, kad 79 proc. Rusijos vyrų ir 67 proc. moterų mano, jog moters vieta ir pareiga visuomenėje yra šeima ir vyras. 2012 metų kovą Rusijos viešosios nuomonės apklausos centro VCIOM tyrimas atskleidė, kad net 93 proc. rusų mano, jog jų pagrindinis tikslas yra sukurti šeimą ir auginti vaikus. Tuo pačiu metu JAV įsikūrusios visuomeninių ir politinių tyrimų organizacijos „Pew Reasarch Center“ paskelbtuose apklausos duomenyse teigiama, kad apie du trečdalius rusų mano, jog homoseksualumas ir santykiai iki vedybų yra amoralu.
Vis dėlto, nepaisant nuoširdžių rusų pareiškimų, griežtas tradicinių vertybių laikymasis yra daugiau propaganda nei socialinė realybė. Pavyzdžiui, Rusija pagal skyrybų skaičių yra viena pirmaujančių šalių pasaulyje – vargu ar tai patvirtina jos kaip tradicinių vertybių gynėjos vaidmenį. Abortų skaičiaus tūkstančiui moterų Rusijoje rodiklis taip pat vienas aukščiausių pasaulyje. Taigi – realybė yra mažai panaši į valdžios propaguojamą ir puoselėjamą idealą. Tiesa, gali būti, kad patys rusai save tikrai laiko dorais, tačiau Rusija, kaip sakė W. Churchillis, išlieka paradoksų šalimi.
Manytina, kad tuometinis V. Putino atsigręžimas į konservatyviąsias vertybes, kurio propaganda šiuo metu yra atslūgusi, buvo tik gudrus politinis žingsnis, davęs norimų rezultatų. Pirma, Kremlius atrado puikią nišą – prisidengus „tradicinių vertybių gynėjo“ įvaizdžiu daryti įtaką konservatyvesniems pasaulio šalių visuomenės sluoksniams. Deja, šiuo atžvilgiu Vakarai tik „padėjo“ Maskvai, palikdami V. Putino manipuliacijoms atakas prieš krikščioniškąją tradiciją, kuri yra vienas iš pagrindinių Europos kultūros ramsčių, ir laikydamiesi nuostatos, kad kai kurie šios tradicijos reikalavimai nebeatitinka laiko dvasios.
Antra, priešprieša, kurią, atsigręždamas į konservatizmą, iškėlė V. Putinas, iš dalies padėjo nukreipti dėmesį nuo karinių veiksmų ir perkelti visa tai į tariamą vertybių kovos lygmenį. Tai vis didesnei daliai žmonių kėlė mintį, kad Vakarų ir Rusijos nesusikalbėjimą lemia skirtingos pamatinės vertybės. Vis dėlto manytina, kad tai buvo tik Rusijos priemonė siekiant nesikalbėti ir nesusikalbėti.
Trečia, naujai skiepyta naujojo socialinio konservatizmo ideologija, kaip V. Putino režimo ramstis, suvaidino neįtikėtinai svarbų vaidmenį V. Putino kulto Rusijoje stiprėjimui ir visuomenės konsolidacijai šalies viduje. Tapo aišku, kad kuo didesni idėjiniai ir politiniai Rusijos nesutarimai su Vakarais – tuo labiau rusai lenkiasi Putinui. Šią mintį puikiai iliustruoja 62-ojo Rusijos prezidento gimtadienio minėjimas.
Šiuo metu iš Rusijos lyderio lūpų konservatyvios idėjos pasigirsta vis rečiau, nors savo kalbose jis apie jas užsimena. Tačiau tai nereiškia, kad šios idėjos užmirštamos.
