"Mano knyga jau buvo atiduota spausdinti, kai lapkritį poloniu-210 buvo nunuodytas Aleksandras Litvinenka. Bet, skirtingai nei Vakarų visuomenė, aš tuo nesistebėjau, - pažymėjo istorikas. - Daug metų išdirbęs sovietų archyvuose, kurių dauguma šiandien išslaptinti, aš tai įvertinau kaip eilinį valstybinio terorizmo atvejį; Kremlius jį sistemingai praktikavo nuo Lenino laikų savo realiems ir įsivaizduojamiems priešininkams likviduoti".
Pasak A.Vaksbergo, "kaip ir daugelis nesenų atvejų, - verslininko Ivano Kivelidžio, žinomo žurnalisto Jurijaus Ščekočichino ir net Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos nunuodijimai, - A.Litvinenkos žmogžudystė rodo, kad Vladimiro Lenino iniciatyva 1921 metais įkurta ir aukščiausiu lygiu remiama "Nuodų laboratorija" iki šiol funkcionuoja".
"Le Figaro" korespondento paklaustas, ar mano, kad Rusijos valdžia nužudė A.Litvinenką, istorijas atsakė: "Negaliu juridiškai patvirtinti savo spėlionių ir negaliu pasakyti, kas davė įsakymą, - Putinas ar kuris kitas. Bet jei mąstysime logiškai, šis nusikaltimas paženklintas Rusijos specialiųjų tarnybų".
"Nepaisant to, ką visą laiką tvirtina Rusijos televizija, tik šios struktūros gali prieiti prie tokios slaptos medžiagos, kaip polonis-210, kainuojančios dešimtis milijonus dolerių ir gaunamos tik branduolinės reakcijos metu", - sakė jis.
Istorikas priminė, kad praėjusią vasarą Rusijoje buvo priimtas įstatymas, suteikiantis Federalinei saugumo tarnybai įgaliojimus prezidento sprendimu bet kuriame žemės rutulio taške naikinti Rusijos "priešus teroristus".
A.Vaksbergas pabrėžė, kad valdžios naudojami nuodai ilgainiui pamažu kinta, kad būtų sunkiau juos atpažinti, bet esmė lieka ta pati.
Patvirtindamas tai, knygos autorius cituoja priešmirtinį laišką, rastą buvusio "Nuodų laboratorijos" vadovo Mairanovskio archyvuose.
Vildamasis išgelbėti savo gyvybę, Mairanovskis tikina sukūręs "revoliucinius nuodus", nuo kurių mirštama jų įkvėpus. Knygoje rašoma, kad ši technologija buvo taikoma nuo septintojo dešimtmečio pradžios, konkrečiai, rašytojui ir disidentui Aleksandrui Solženicynui, paskui ir kitiems, bet nesėkmingai, pažymi "Le Figaro".
Autorius paaiškina, kad ši technologija dar nebuvo išrasta 1965-aisiais, bet po kelių metų apsinuodiję įkvėptais nuodais mirė keli žmonės, pavyzdžiui, bankininkas Kivelidis, o gal ir paslaptingomis aplinkybėmis iš gyvenimo išėjęs buvęs Sankt Peterburgo meras ir V.Putino mokytojas Anatolijus Sobčakas.
A.Vaksbergas sutiko su "Le Figaro", kad toks metodo tobulinimas nesutrukdė A.Litvinenkos žudikams "palikti pėdsakų visoje Europoje".
"Čia ir yra visas skirtumas. Lubiankos nuodytojai buvo profesionalai, o šiandien susiduriame su diletantais", - konstatavo istorikas.
REKLAMA
