Nepaisant visiems pabodusių Rusijos valdžios pažadų modernizuoti ekonomiką, šalies analitikai tvirtina, kad priklausomybė nuo žaliavų eksporto pasieks naujus rekordus. Vakarų investuotojai teigia, kad verslo klimatas šalyje, geriausiu atveju, vis dar toks pat nepalankus užsienio kapitalui.
Valdiškas optimizmas
Neseniai Rusijos Energetikos ministerija ir Ekonominės plėtros ministerija paskelbė savo prognozes šalies ekonomikai. Kaip ir reikėjo tikėtis, jose atsispindi Kremliaus norai matyti augančią ir modernėjančią Rusijos ekonomiką, bet nematyti tikroviškų pasiūlymų, aip šį augimą pasiekti.
Štai, pavyzdžiui, Energetikos ministerija pasiūlė didinti naftos produktų paklausą vidaus rinkoje. Ministerijos ekspertų nuomone, per artimiausius 5 metus rusai turėtų pradėti vartoti maždaug 3,1 proc. daugiau kuro. Idėja pagirtina, bet labai jau drąsi, atsižvelgiant į tai, kad per pastaruosius 10 metų šis rodiklis nėra pasiekęs net 1 proc. augimo.
Taip pat kyla klausimas, kaip planuojama didinti kuro pardavimą, jei neplanuojama (bent jau artimiausiems keletui metų) didinti naftos produktų gamybos? Bendras Rusijos naftos perdirbimo gamyklų susidėvėjimo lygis yra 65 proc. Apie šių gamyklų renovacijos arba bent jau elementaraus remonto planus Rusijos žiniasklaidoje nėra nė žodžio. Na, gal rusai žino, kaip didinti gamybą sugriuvusiose gamyklose ir atidžiai saugo šią paslaptį nuo likusio pasaulio.
Ekonominės plėtros ministerija pasielgė dar išmintngiau: perkėlė „šviesaus rytojaus“ datą iš 2020 m. į 2030 m. Žodžiu, viskas bus gerai, tik ne taip greitai, kaip iki šiol manyta. Ministerijos ekspertų nuomone, biudžeto priklausomybė nuo naftos eksporto ims mažėti 2025 m., o po to jau viskas eis, kaip sviestu patepta. Tiesa, komercinių struktūrų analitikai pastebi, kad kol kas visi požymiai rodo į tai, kad priklausomybė tik didės.
Naftinė narkomanija
Visą pastarąjį dešimtmetį, kiekvienais mielais metais (net po keletą kartų per metus) su malonumu buvo galima klausytis Vladimiro Putino kalbų apie tai, kad Rusija nebebus pasaulio „žaliavų sandėliu“, kad jos ekonomika modernizuosis, plėsis gamyba ir apskritai, ekonominėje Rusijos ateityje bus daug tokių stebuklingų terminų, kaip „high-tech“, „know-how“, „nanotechnologijos“ ir pan.
Vieno iš rusų bankininkystės lyderių – „Alfa Bank“ analitikai greičiausiai yra nesusipažinę su V.Putino prognozėmis, todėl šiemet pateikė visiškai šių prognozių neatitinkančią nuomonę. Pasak jų, nuo 2008 m. Rusijos biudžeto priklausomybė nuo naftos eksporto išaugo pusantro karto. Be to, jei biudžeto palaikymui 2008 m. pakako, kad naftos barelis pasaulyje kainuotų 62 USD, tai šiemet minimali kaina turėtų būti 105 USD už barelį.
Pasirodo, kad V.Putino režimas visus šiuos metus taip stengėsi modernizuoti Rusijos ekonomiką, kad biudžeto priklausomybė nuo naftos eksporto ir jos pasaulinė kainos daugiau nei padvigubėjo. 1999 m. naftos dėka buvo surenkama vos 29 proc. biudžeto, 2002 m. – 41 proc. Na, o šiemet V.Putinas „modernizavo“ ekonomiką iki grandiozinių 70 proc.
Kažkodėl neinvestuoja
Šiemt Rusijoje taip pat vyko jau tradiciniu tapęs investuotojų forumas. Finansų ministras Aleksejus Kudrinas pareiškė, kad 2009 m. tiesioginės investicijos į Rusijos ekonomiką sumažėjo nuo 70 mlrd. USD per metus iki 40 mlrd. USD. Tuo pačiu metu metu kapitalo „nutekėjimas“ iš šalies sudarė 52 mlrd. USD per metus.
Situacija akivaizdžiai nepalanki. Didelį susirūpinimą pareiškė ir prezidentas Dmitrijus Medvedevas, uždavęs klausimą, kodėl niekas neinvestuoja į Rusiją, jei šioje šalyje vieni mažiausių mokesčių pasaulyje? Pats tuoj pat į savo klausimą ir atsakė: matyt užsienio investicijoms trukdo prastas visų lygių valdininkijos darbas, problemos teisėtvarkoje, korupcija, ekonominio nusikalstamumo lygis, rinkų monopolizacija bei biurokratiniai barjerai. Atsižvelgiant į tai, kad visas aukščiau minėtas priežastis išvardino pats prezidentas, niekaip nesuprantu, kodėl gi jis užduoda tokius klausimus?
A.Kudrinas taip pat pareiškė, kad Rusijos ekonomika pastaraisiais metais prarado 2 svarbiausius ją skatinančius faktorius: palankias naftos kainas ir užsienio investicijas. Ką daryti? Pasak A.Kudrino reikia skatinti pigesnę gamybą vidaus rinkoje. Žinia, vienintelis būdas, kaip skatinti vidaus rinką – sudaryti kuo daugiau dirbtinių kliūčių užsienio verslininkams. Kitokio būdo per pastaruosius 10 metų Rusijoje neatrasta.
Keletas nuomonių pamąstymui
Forume dalyvavę aukšti Rusijos pareigūnai eilinį kartą pažadėjo, kad visos minėtos kliūtys bus šalinamos. Tik kad tokie pažadai be jokių pasekmių skambėjo jau dešimtis, jei ne šimtus kartų.
Tuo tarpu tarptautinis Rusijos verslo klimato reitingas vėl buvo sumažintas: Rusija pernai smuko iš 118-os į 120-ą poziciją (iš 183-ų galimų). Išties garbinga vieta. Forumo dalyviai su liūdesiu pažymėjo, kad ir investicinė Rusijos geografija vis labiau spaudžiasi apie Maskvą ir Sankt Peterburgą. Kitur į gamybą investuoti nėra prasmės, nes provincijos gyventojų perkamoji galia yra arti nulio. Netgi daug vilčių kažkada teikę Tolimieji Rytai jau tapo tik žaliavų šaltinių Kinijai (tai pripažįsta netgi Rusijos ekspertai).
Investuotojų forume dalyvavę ilgalaikiai Rusijos rinkos žaidėjai taip pat išsakė gan skeptiškas nuomones. Niujorko bendrovės „Firebird Fund“ (investuojančios Rusijoje) atstovas Ianas Hague‘as apie Rusijos modernizacijos planus atsiliepė maždaug taip: „Nėra ilgalaikių investicijų net į nemodernias ekonomikos šakas. Niekaip nesuprantu, kodėl jie galvoja, kad sugebės atliktį inovacinį šuolį?“.
„Wermuth Asset Management“ vadovas Jochenas Wermuthas situaciją apibūdino taip: „nuomonės (apie Rusijos investicinį klimatą, - aut. past.) yra 10 kartų blogesnės, nei tikrovė, o pati tikrovė yra 10 kartų blogesnė, nei turėtų būti“.
Nežinomu panorėjęs likti forumo dalyvis, britų spaudai Rusijos investicinį patrauklumą komentavo taip: „1991 m. jie patyrė krachą, 1995 m. jie restruktūrizavo ekonomiką, o 1998 m. vėl patyrė karchą. Tada jie atėmė turtą iš „Jukos“, „Shell“ ir „British Petroleum“. Jei skundiesi – tave išveja iš šalies, o jei nenustoji skųstis – gali netikėtai mirti Londone dėl apsinuodijimo radijoaktyviomis medžiagomis, arba mirti belaukiant teismo Rusijoje. Pasakykite man, kodėl turėčiau investuoti Rusijoje“.
Taigi, nuomonės, švelniai tariant, ne kokios. Bet galbūt taip tvirtina tik visokie amerikiečiai ir britai, kurie rusų tiesiog nesupranta. Jūsų nuolankiam tarnui ne kartą yra tekę girdėti lietuvių verslininkų nuomonę, kad su rusais galima „sugerti“, „susitarti“, „kur reikia – kyšiu patepti“, ir verslas eisis be kliūčių. Taip yra todėl, kad mūsiškiai geriau supranta „tikrąjį“ verslumą, nei visokie naivūs vakariečiai (žinoma, negi dabar save prie jų priskirsime). O visokios kliūtys Rusijos rinkose atsiranda ne todėl, kad Rusija taiko preferencines sąlygas savo įmonėms ir uja užsieniečius, o todėl, kad Lietuvos politika Maskvos atžvilgiu yra neprotinga. Na, teko girdėti, kad dabar ta politika bus kur kas protingesnė, geresnė ir netgi pragmatiška. Pažiūrėsim, kiek nuo to palengvės verslas Rusijoje.
