Baletmeisteris aplietas rūgštimi, baleto artistės, nuogąstaudamos dėl savo gyvybės, bėga į užsienį, direktorius gąsdina Putinu, o gangsteriai užkulisyje uždirba didžiulius pinigus. Tokie Rusijos kultūros šventovės – Didžiojo teatro (Bolšoj teatr) – nūdiena, rašo Michal Kacewicz leidinyje „Newsweek Polska“.
Sergejus Filinas pasaulį mato kaip pro rūką – jam sužalotos akys. Bet tą sausio 17 dienos vakarą ir žmogų, kuris jį suluošino, puikiai prisimena. S. Filinas artinosi prie savo namo Maskvoje ir išgirdo, kaip kažkas jį pašaukė. Atsigręžęs pamatė per metrą prisiartinusį vyrą, kuris išsitraukė kažkokį butelį, iškošė pro dantis „sveikas, Sergejau“ ir šliūkštelėjo skystį jam ant veido. Didžiojo teatro meno vadovas ir vyriausiasis choreografas daugiau nieko nebeprisimena. Jis apalpo iš skausmo, kai sieros rūgštis ėmė ėsti veidą, kurį vėliau pavyko išgelbėti, atlikus kelias operacijas. Maskvos daktarai kovojo, stengdamiesi išgelbėti ir akis, bet, galų gale, pasidavė. S. Filinas išvyko pas specialistus į Vokietiją: asmeninį lėktuvą jam anonimiškai pasiūlė vienas iš oligarchų, baleto mėgėjas. Nuo S. Filino užpuolimo momento Maskvoje visi gyvena, galvodami vien tik apie skandalą Didžiajame teatre. Tyrėjai sukėlė ant kojų visą sostinės policiją, apklausta pusantro tūkstančio žmonių. Kažkas išdrįso išniekinti rusų kultūros šventovę. Teatro direkcija kalba be užuolankų, kad pasikėsinimą organizavo kažkas iš kolektyvo narių ir įtaria nuskriaustą „žvaigždę“ – Nikolajų Ciskaridzę. Bet tai tik pradžia, tad pasikėsinimas atvėrė Pandoros skrynią. Į paviršių išplaukė skandalai, kurie daug metų buvo slepiami už Didžiojo teatro sienų.
Rusijos baleto pasaulyje vis dar gyva legenda apie dviejų kompozitorių: Mocarto ir Saljierio konkuravimą. Aleksandras Puškinas apie juos parašė dramą, o Nikolajus Rimskis-Korsakovas pagal ją sukūrė operą. Tačiau Maskvos baleto „žvaigždžių“ tarpusavio priešiškumas greičiau primena mafiozinių klanų karą dėl įtakos sferų. Anastasija Voločkova pasakojo, kad balerinos konkurentėms į puantus (kietanosius baleto batelius – balsas.lt) slapčiomis prikaišiodavo skutimosi peiliukų ir perpjaudavo kostiumų juostas. „Kova dėl vaidmenų ir direktoriaus prielankumo buvo nepakenčiama, iš šalies žiūrint padorios baleto artistės ir artistai kartais būdavo pasirengę vienas kitą nužudyti“, - pasakojo A. Voločkova.
Kada S. Filinas buvo šokėjas, jis konkuravo su N. Ciskaridze. Vyrai naudodavosi vienu grimo kambariu, bet nesikalbėdavo ir keletą metų bendravo, rašinėdami vienas kitam raštelius. Tokioje atmosferoje atlaikydavo ne visi. 2008 metais išėjo Aleksejus Ratmanskis – baleto trupės meno vadovas, sukonfliktavęs su teatro direktoriumi. Prieš metus teatrą paliko muzikinės dalies vadovas Aleksandras Vedernikovas, kurį erzino teatro biurokratinė sistema. Pernai rugpjūtį į Kanadą išvažiavo balerina Svetlana Lukina. Ji sako, kad negrįš į Rusiją, nes bijo: kažkas grasino jai elektroniniu paštu atsiųstame laiške ir dergė internete. 2011 metais su teatru teko atsisveikinti S. Filino pirmtakui Genadijui Janinui. Kažkas įkėlė į internetą kompromituojančias nuotraukas, kuriose jis užfiksuotas sekso pozose su vyrais. Nors visiems žinoma, kad toje aplinkoje homoseksualizmas nėra kažkoks išskirtinis reiškinys, tokių dalykų paviešinimas Rusijoje susilaukia neigiamos reakcijos.
Stora balerina
Kada 2003 metais iš Didžiojo teatro afišų dingo pagrindinės žvaigždės – Anastasijos Voločkovos pavardė, teatro direktorius Aleksandras Iksanovas aiškino, kad „Nastia per sunki, šokėjai negali jos pakelti“. A. Voločkova buvo ne šiaip sau balerina: Rusija audringai aptarinėdavo jos romanus, vakarėlius ir naujus puošnius rūbus. Šokėja reikalavo, kad jos pavardė afišose būtų rašoma didžiosiomis raidėmis, o kitų trupės narių – mažosiomis. Todėl baleto grupuotės surengė prieš ją sąmokslą, apkaltinusios baleriną turint antsvorio. Įsižeidusi žvaigždė paliko teatrą. „Baleto pasaulis suprato, kad regzti intrigas apsimoka“, - sako kritikas Raymondas Stults.
Teatro padangėje pradėjo kauptis juodi debesys. A. Voločkova, kaltinta tuo, kad buvo oligarchų išlaikytinė, pati pakilo į ataką. „Didysis teatras – tai eskorto paslaugų agentūra“, - pareiškė ji 2005 metais. Žiniasklaidoje ėmė plisti skandalingi straipsniai apie banketus, kuriuos rengdavo oligarchai ir žymūs politikai. Didžiojo teatro artistai ir artistės į šiuos renginius būdavo kviečiami kaip gyvi papuošalai. A. Voločkova tvirtino, kad teatro direkcija grasino jaunoms balerinoms: arba eini į verslininkų vakarėlį, arba tavo karjerai bus galas. „Teatras virto gerai parduodamu žaisliuku. Direkcija, kuriai maža milžiniškų kultūros ministerijos dotacijų, nužemintai atkiša ranką oligarchams, o tie mėgsta pasišildyti didžios kultūros spinduliuose“, - kalbėjo N. Ciskaridzė.
Mafija su puantais
Dviejų šimtų metų istorija galintis pasigirti teatras, esantis pačiame Maskvos centre, tarp Lubiankos ir Raudonosios aikštės, turėjo tapti viena iš Putino Rusijos vizitinių kortelių. 2005 metais ten buvo pradėtas didelis kapitalinis remontas. Iš senojo pastato liko vien sienos. Remonto darbai atsiėjo beveik milijardą dolerių, ir nors jie truko beveik šešerius metus, patenkintų rezultatais neatsirado. Šokėjos skundėsi, kad repeticijų salėse vietoje medinių grindų paklojo koklius, o tai kelia pavojų artistų sveikatai. Pasirodė, kad pagrindinė scena yra su daugybe skylių, o žiūrovai atkreipė dėmesį į labai prastą akustiką.
„Didysis teatras tapo turistine įžymybe provincialams ir užsieniečiams“, - įsitikinęs Leonidas Parfionovas, kultūros žinovas ir buvęs rusiškojo „Newsweek“ vyriausiasis redaktorius. Maskvos elitas ir inteligentija teatrą aplenkia – ten brangu ir nieko ypatingo. Tačiau bilieto pirkimas - kone stebuklas. Bilietus į pačias geriausias vietas „su pristatymu į namus“ pardavinėja specialūs „dileriai“, o kainos prasideda nuo penkiolikos tūkstančių rublių (apie 1290 Lt).
Bilietų juodosios rinkos problema nėra nauja. Sovietiniais laikais Maskvos milicija turėjo specialų skyrių, kuris užsiiminėjo tik Didžiuoju teatru ir kova su bilietų spekuliacija. Po komunizmo kracho šio skyriaus milicininkai patys įsiliejo į pelningą verslą. Dabar tai yra gerai organizuota nusikalstama grupuotė, ji turi savus žmones teatre, internetines svetaines ir firmas užsienyje.
Tiriant S. Filino užpuolimą, į šią grupuotę veda vienas iš pėdsakų. Neseniai teatro administracija nusprendė įvesti tvarką parduodant bilietus ir atidarė internetinę kasą. Pagal vieną iš teorijų, užpuolimas buvo perspėjimas, kad direkcija liautųsi dariusi tvarką su bilietų pardavimu.
Diktatūra teatre
Sovietiniais laikais Didįjį teatrą kuravo specialus KGB skyrius. Sovietų valdžia didžiavosi baleto meistrais ir akylai sekė, kad jie nepabėgtų gastrolių užsienyje metu. 30 metų kaprizingas žvaigždes kietai rankose laikė vyriausiasis baletmeisteris Jurijus Grigorovičius. Jis paliko teatrą praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje, bet iki šiol jo žodis teatre yra svarus, formaliai jis yra vienas iš choreografų. Grupuotės, kovojančios tarpusavyje dėl direktoriaus prielankumo įgijimo, teatre atsirado dar jam dirbant vyriausiuoju baletmeisteriu.
2001 metais Didžiojo teatro direktoriumi buvo paskirtas Anatolijus Iksanovas – valdininkas iš kultūros ministerijos, neturintis supratimo apie baletą. Į jį su panieka žiūri senoji gvardija, jo nemėgsta „žvaigždės“. A. Iksanovas sudėjo viltis į ambicingąjį Sergejų Filiną, kuris tapo baleto meno vadovu. Taip baleto olimpe prasidėjo tikras karas. S. Filinas mėgo eksperimentuoti, ir jeigu kam nors nepatikdavo jo pastabos, jis susierzindavo ir išprašydavo nepatenkintą artistą už durų, kaip mokinį. N. Ciskaridzė, S. Filino konkurentas, paliko teatrą ir pradėjo aršiai kritikuoti jo vadovybę. Jis kaltina A. Iksanovą despotiškumu ir biurokratišku požiūriu į artistus.
„Aš ateinu pas jį su pastabomis, kaip nusipelnęs artistas aš galiu turėti kokią nors savąją nuomonę, - skundėsi N. Ciskaridzė. – O jis mane išveja ir gąsdina, kad jeigu svarbūs žmonės Kremliuje sužinos apie skandalus teatre, jie jį uždarys. Jis mane gąsdina Putinu!“. A. Iksanovas neliko skolingas ir davė suprasti, kad S. Filino užpuolimą galėjo organizuoti pats N. Ciskaridzė.
„Didysis teatras buvo mūsų prekės ženklas pasaulyje, bet, deja, jis sugedo ir, kaip ir viskas mūsų šalyje, virto supuvusiu Faberge kiaušiniu: iš viršaus auksas ir briliantai, iš vidaus – puvėsiai“, - su širdgėla sako kompozitorius Vladimiras Martynovas.
