Tai buvo 2015 metų sausio mėnuo. Rusijos remiami separatistai perėmė miesto kontrolę prieš devynis mėnesius ir paskelbė jį savo naujosios Donecko liaudies respublikos sostine. Vis dėlto kovos tęsėsi ir tiesa ta, kad kai buvome tame rūsyje, nė vienas nežinojome, kas atsakingas už apšaudymą – Ukrainos kariuomenė buvo išraizgyta miesto pakraštyje, o separatistai šaudė iš mums artimų pozicijų.
Bet mama, kurią mačiau kalbančią su jos berniuku, teigė žinanti, kas atsakingas. Sakydama „fašistai“, ji vėliau man pasakė, kad ji turėjo omenyje Ukrainos vyriausybės pajėgas.
Jei sužinote naujienas iš Rusijos valstybinės televizijos, ką žiūrėjo daugelis žmonių tame daugiausia rusakalbiame mieste, ir apie 90 procentų Vladimiro Putino vidaus auditorijos, nekilo jokių abejonių, kas kaltas – žiūrovams buvo pasakyta, kad dėl konfliko Donecke ir kaimyniniame Luhanske kalta „fašistinė chunta“, užgrobusi valdžią Kijyve, kuri yra Vakarų žvalgybos agentūrų marionetė. Rusijos žiniasklaida paskelbė daugybę istorijų apie tai, kaip šios pajėgos panardino Ukrainą į smurtą ir chaosą.
Prezidento Vladimiro Putino šių metų vasario mėnesio pranešimas apie tai, kad jis įsakė Rusijos kariuomenei Ukrainoje vykdyti „denacifikacijos“ kampaniją, buvo absurdiškas teiginys, turint omenyje, kad Ukrainos lyderis yra žydas ir jo giminaičiai žuvo per Holokaustą. Šiuo melu Rusija naudojasi jau nuo 2014-ųjų. Tada buvau Didžiosios Britanijos „Sky News“ korespondentė Maskvoje. Dabar esu Vašingtone, Kolumbijos apygardoje ir rašau „The New Statesman“, bet tos akimirkos prisiminimas išliko. Klausydamasi V. Putino kalbos jo invazijos rytą, kai jis pareiškė, kad gelbsti nekaltuosius nuo „genocido“ ir lygino savo veiksmus su didvyriška rusų kova Antrojo pasaulinio karo metais, mano pirmoji reakcija buvo netikėjimas. Tada supratau, kad šį argumentą girdėjau anksčiau.
Rusijos prezidentas yra paskutinis iš ilgo diktatorių, kurie manipuliuoja istorija ir kuria priešus, sąrašo, siekdamas suburti gyventojus ir užsitikrinti savo valdžią. Ankstesni sovietų lyderiai rėmėsi tomis pačiomis pagrindinėmis temomis, ir aš mačiau šį žaidimą Kinijoje ir Šiaurės Korėjoje, kur Xi Jinpingas ir Kim Jong Unas tvirtina, kad jie taip pat gina savo tautas nuo užsienio priešų.
Tačiau mes neturime manyti, kad šis autokratinis istorijos perrašymas, kurį daugiausia skatina siekis konsoliduoti valdžią, paliečia tik diktatoriaus šalies gyventojus. Tiesą sakant, šie perpasakojimai yra daug svarbesni, apimantys ekspansyvias teritorines ambicijas ir agresyvią užsienio politiką, keliančią grėsmę kaimyninėms demokratijoms, tokioms kaip Taivanas, Pietų Korėja, Japonija ir Ukraina, ir kurstančios nacionalistinį įkarštį prieš JAV ir jų sąjungininkus.
Kaip šiuo metu demonstruoja V. Putinas, šie abejotini istoriniai pasakojimai tolimose autokratijose yra problema ir demokratijoms.
George'o Orwello romano „1984-ieji“ herojaus Winstono Smitho „perauklėjimo“ metu prašoma pakartoti partijos šūkį apie praeitį. „Kas valdo praeitį, tas valdo ateitį, – klusniai sako jis. – Kas valdo dabartį, valdo praeitį“. Nors jų individualūs požiūriai į praeities kontrolę labai skiriasi, V. Putiną, Xi Jinpingą ir Kim Jong Uną sieja manija, kurią G. Orwellas būtų atpažinęs.
Nuo tada, kai prieš daugiau nei du dešimtmečius pirmą kartą atėjo į valdžią, V. Putinas sovietų pergalės Didžiajame Tėvynės kare (taip Rusijoje vadinamas Antrasis pasaulinis karas) atminimą iškėlė į nacionalinės religijos statusą ir pasiskelbė to palikimo įpėdiniu, nenuilstančiu Rusijos ir rusų gynėju nuo šiuolaikinių grėsmių. Jis vadina Ukrainos vadovybę „fašistais“, kad primintų savo tautiečiams apie priešą, su kuriuo jie susidūrė prieš tai, ir primygtinai teigia, kad jie susiduria su naujai kylančia grėsme.
Tačiau jis netaiko teroro ir nedaro strateginių klaidų, kurias darė šalies karo meto vadovas Josifas Stalinas. Vietoj to, V. Putinas oficialią istorijos versiją įtvirtino priimdamas naujus įstatymus, pagal kuriuos užginčyti valdžios pareiškimus arba suabejoti tikruoju sovietinio didvyriškumo mastu yra baudžiamasis nusikaltimas. Jis taip pat uždarė nepriklausomas organizacijas, kurios siekė išsaugoti sovietmečio žiaurumų atminimą. Jam įdomu prisiminti tik tuos istorijos aspektus, kurie tarnauja jo dabartiniams politiniams poreikiams.
V. Putinas laikosi to paties požiūrio kaip ir Xi Jinpingas. Jie abu aiškiai supranta platesnį Antrojo pasaulinio karo rezonansą ir tai, kaip svarbu išlaikyti tvirtą savo šalių istorijos kontrolę. Xi Jinpingas identifikavo „istorinį nihilizmą“, kuris iš esmės reiškia viską, kas meta iššūkį režimo istorijos versijai, kaip esminį Sovietų Sąjungos žlugimo veiksnį, ir jis aiškiai nurodė, kad norint užtikrinti Kinijos komunistų partijos valdžią, labai svarbu tvirtai kontroliuoti istoriją.
Kaip ir V. Putinas, Xi Jinpingas priėmė naujus įstatymus, kad apsaugotų partijos istorijos versiją ir nutildytų skirtingas nuomones. Jis įvedė naujas atminimo dienas, skirtas Antrajam pasauliniam karui atminti, ir pasekė Rusijos vadovo pavyzdžiu 2015 m., surengdamas įspūdingą Pergalės dienos karinį paradą, skirtą karo pabaigos metinėms paminėti. Pirmą kartą toks renginys buvo surengtas Pekine, į kurį buvo pakviestas ir V. Putinas kaip garbės svečias. Jis taip pat pratęsė karo trukmę, perkeldamas pradžios datą į 1931 m., kad įtrauktų tai, kas anksčiau buvo traktuojama kaip atskiras regioninis konfliktas su Japonija. Nors pokytis turi patikimą istorinį pagrindą, ilgesnis laikotarpis taip pat atlieka naudingą politinę funkciją, įtraukdamas ankstesnį laikotarpį, kai komunistų kariuomenė vaidino aktyvesnį vaidmenį kovose.
Kaip dabar pasakoja Xi Jinpingas, Kinija kariavo pirmoji ir ilgiausiai iš visų sąjungininkių kare. Remiantis šia istorijos versija, Mao Zedongas ir jo komunistai revoliucionieriai yra tie, kurie subūrė gyventojus kovoti su užsienio agresoriais ir parodė, kodėl partija visada turi būti valdžioje ir kodėl Kinija turi stiprinti savo karinę jėgą.
Šį istorijos pavertimą ginklu pamačiau asmeniškai, 2018-ųjų kovą viešėdama Kinijoje. Apsilankiau vidurinės mokyklos, esančios rytinėje Kinijos Anhui provincijoje, istorijos pamokoje, kurioje 16-metė Yang Yuzhe – viena iš daugelio mąstančių, nuoširdžiai emocingų paauglių – papasakojo, ką mananti: „Kinija visada buvo labai stipri šalis, bet aš nežinojau naujausios istorijos“. Tačiau dabar, išmokusi šiuolaikinę Kinijos istoriją, Yang Yuzhe tęsė: „Nuo tada aš supratau, kad Kinija vėl turi būti stipri“. Tokią nuomonę galime aptikti ir šiandien daugelyje Kinijos socialinių tinklų stiprėjant šalies konkurencijai su JAV, o lyderiams įtvirtinant mintį, kad šiuolaikinė Kinija turi vėl būti pasirengusi kovoti su savo priešais.
Kinijos istorijos versija yra bent jau patikima, nors ir pritaikyta komunistų partijos poreikiams tenkinti. Šiaurės Korėjos vadovo Kim Jong Uno režimas remiasi absurdiška fikcija ir atviru melu. Tris ketvirtadalius amžiaus Šiaurės Korėja kalba apie pergalę dviejuose didžiuosiuose karuose, tvirtindama, kad pirmasis Kinijos prezidentas Kim Il Sungas – dabartinio lyderio Kim Jong Uno senelis – „išvadavo“ šalį iš Japonijos kolonijinės valdžios Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai iš tikrųjų jis tuo metu buvo Sovietų Sąjungoje. Tuomet Šiaurės Korėja bandė užsitikrino vėlesnę „didžią pergalę“ prieš Jungtines Valstijas Korėjos kare 1953 metais, kurį, pagal šią praeities versiją, pradėjo JAV ir Pietų Korėja.
Kim Jong Uno šeimos prasimanymai dominuoja kasdieniame Šiaurės Korėjos gyvenime. 2016 metais žurnalistinės kelionės metu pamačiau didžiulę „Triumfo arką“, pastatytą sostinės širdyje, ant kurios užrašyta data „1945“, skirta pirmosios Kim Il-sung pergalės prieš Japoniją atminimui. Jo anūko aukščiausi pareigūnai važinėja blizgančiais juodais mersedesais su skaičiais „727“ ant valstybinių numerių, pažymėdami tariamą pergalę prieš JAV 1953 m. liepos 27 d., kai buvo pasirašytos Korėjos karo paliaubos. Nors daugelis jo piliečių nuolat badauja skurdžioje ir izoliuotoje šalyje, Kim Jong Unas investavo daug išteklių į šalies karo muziejų atstatymą ir išplėtimą. Išsaugoti režimo praeities versiją akivaizdžiai svarbiau nei patenkinti būtiniausius gyventojų poreikius.
„Bet kaip galite neleisti žmonėms prisiminti dalykų?, – klausia Winstonas romane „1984-ieji“. – Kaip galite valdyti atmintį?“. Tą patį klausimą galima užduoti V. Putinui, Xi Jinpingui ir Kim Jong Unui dėl jų pačių pastangų kontroliuoti praeitį. Jie negali nustatyti, ką pavieniai piliečiai galvoja ar prisimena, tačiau gali nuspręsti, kas pateikiama vakaro žiniose ir internete prieinamoje informacijoje, todėl gali būti pavojinga viešai užginčyti oficialią poziciją.
Dabar Rusijoje karą Ukrainoje vadinti karu yra neteisėta. Rusų moksleiviai mokomi, kad jų kariai yra „taikos gynėjai“, „išvaduojantys“ dėkingus civilius. V. Putinas cituoja Bibliją ir remiasi Didžiuoju Tėvynės karu, kad pabrėžtų savo teisumą, nes jis tvirtina, kad kovoja „už pasaulį be nacizmo“. Yra įrodymų, kad šis metodas veikia.
Ukrainos miesto Melitopolio meras papasakojo, kaip kovo mėnesį jį pagrobė Rusijos kariai, kurie jam pasakė, kad atvyko „išvaduoti Ukrainos nuo nacių“. Rusijos kareiviai užrašė šiuos žodžius vaikams ant raketos, kuri pataikė į Rytų Ukrainos miestą Kramatorską. Niūri ironija, nes būtent per šios raketos sukeltą smūgį žuvo vaikai ir kiti žmonės, kurie laukė traukinio. Xi Jinpingas ir Kim Jong Unas tikriausiai jaučiasi padrąsinti matydami, kaip gerai atlaikė parama V. Putinui ir propaganda. Ir tai gali sukurti labai pavojingą precedentą ne tik žmonėms, kurie gyvena tokiose visuomenėse, bet ir tiems, kurie patiria šių šalių agresyvios politikos padarinius – žmonėms, gyvenantiems Taivane, Pietų Korėjoje, Japonijoje ir Kinijos jūros šalyse.
Impulsas perrašyti istoriją ir apeliuoti į šlovingus mitus, taip suburiant visuomenės paramą, neapsiriboja autokratais. Tačiau tikrasis pavojus kyla, kai oficiali propaganda tampa vienintele leistina istorijos versija, kaip dabar yra Rusijoje, Kinijoje ir Šiaurės Korėjoje. Nors šių režimų lyderių požiūris į praeitį skiriasi, visi trys tvirtina, kad būtent jų tautai gresia pavojus ir kad jie turi stiprinti savo karinius pajėgumus ir sustiprinti politinę kontrolę, kad apgintų savo piliečius.
„Viskas, ką partija laiko tiesa, yra tiesa“, – sakoma Winstonui G. Orwello romane. Rusijos, Kinijos ir Šiaurės Korėjos lyderiai laikosi panašios nuomonės, ir tai turi pasekmių mums visiems.
