V. Dumbliauskas
Prieš dvi savaites komentare klausiau, kiek toli eis agresyvumo pasauliui neslepiantis Vladimiro Putino režimas.
Paminėjau dvi viešojoje erdvėje sklandančias versijas. Pagal pirmąją Ukrainos užimti Kremlius neketina, Donbasas jam reikalingas tik kaip priemonė versti Ukrainos valdžią elgtis paklusniai. Pagal antrąją versiją Ukraina yra tik pradžia, Kremlius sieks susigrąžinti įtaką visoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, o po to skelbs karą visam anglosaksiškam pasauliui.
Per šias dvi savaites išgirdau dar vieną versiją – žinomas rusų politologas Stanislovas Belkovskis teigia, kad dabartiniais agresyviais veiksmais V. Putinas siekia priversti B. Obamą sėsti prie derybų stalo ir derėtis dėl pasaulio perdalijimo, tačiau Amerikos prezidentas į tai nereaguoja, nes nelaiko Rusijos prezidento lygiaverčiu oponentu.
Vadinamosios paliaubos Donbase kaip ir patvirtina pirmąją versiją. Suprasdamas, kad su Rusijos kariuomene kautis nepajėgs, P. Porošenko sutiko derėtis su teroristais, atidėjo sutarties su Europos Sąjunga įgyvendinimą. V. Putinas pasiekė tai, ko norėjo – Rusija toliau kontroliuoja Ukrainos valstybės raidą. Ar tinkamai elgiasi Ukrainos valdžia? Gal reikėjo atiduoti Donecko ir Luhansko sritis, taip išlaikant visos Ukrainos valstybės raidos savarankiškumą? Kaip sureaguos ukrainiečių visuomenė, pamačiusi, kad jų valdžia tampa Kremliaus marionete?
Tačiau reikia bandyti suprasti ir Kijevo politikus. Kariauti su daug stipresne Rusijos armija – reiškia siųsti į mirtį tūkstančius jaunų ukrainiečių. Nuolaidos agresoriui dabar šias gyvybes išsaugo, atokvėpį turinti Ukrainos kariuomenė, kurios prieš pusmetį beveik nebuvo, turi galimybę stiprėti toliau. Šalia to, Ukraina ruošiasi parlamento rinkimams, nes su senąja Verchovna Rada, kuri buvo išrinkta V. Janukovyčiaus valdžiai sustiprinti, vargu ar buvo galima atlikti būtinas reformas.
Tolesniam Ukrainos likimui labai svarbu, kokie procesai vyksta pačioje Rusijoje.
Kremliaus propaganda šį pavasarį puikiai sugebėjo apkvailinti didelę rusų visuomenės dalį, patikėjusią, kad Kijeve valdžią užgrobė Amerikos remiami ukrainiečių fašistai. Dabar jau randasi požymių, kad rusai po truputį atsipeikėja nuo šito begėdiško melo.
Internete pasirodė žinutės, kad Rusijos elitinių desantinių divizijų kariai atsisako kariauti Donbase, nes negali šaudyti į tokius pat kaip jie rusus, ginančius savo valstybę – Ukrainą. Rusų visuomenės priešiškumas ukrainiečiams turėtų silpti ir toliau, nes be meluojančių rusiškų televizijos kanalų yra juk ir telefonai, internetas, kurių pagalba sklinda ne propaganda, o normali informacija.
Nedidelės vilties pokyčiams suteikia ir pats Kremlius. Šiuo metu Rusijos viešoji nuomonė sujudusi dėl to, kad oligarchui Vladimirui Evtušenkovui paskirtas namų areštas, jam iškelta baudžiamoji byla. Beveik vienbalsiai sutariama, kad tai „Jukos“ istorijos pakartojimas, nes šis oligarchas taip pat turi naftos kompaniją „Bašneft“, kurios nenori parduoti kompanijai „Rosneft“, valdomai artimo V.Putino draugo Igorio Sečino.
Rusų analitikai spėja, kad „Bašneft“ bus tiesiog atimta, nes mažėja Kremliaus valdovų pajamos už naftą ir reikia kaip nors jas kompensuoti.
Taigi V.Putino režimas pradėjo kėsintis į oligarchų turtą. Vienas klausimas, kaip oligarchai reaguos – bandys priešintis ar klusniai kaip ėriukai eis į skerdyklą? Kitas klausimas – ar režimas apsiribos oligarchais?
Rusų rašytojas Dmitrijus Bykovas mano, kad oligarcho areštas – tik pradžia. Valdžia pradeda nuo turtuolių, kurių visuomenė nemėgsta, ir taip pratins žmones prie represijų, kurios apims vis didesnę ir didesnę visuomenės dalį. Vienas jau pabėgęs į Vakarus rusų verslininkas neatmeta tikimybės, kad pritrūkęs pinigų V.Putino režimas valiutinius žmonių indėlius bankuose pavers rubliniais.
Agresija prieš Ukrainą jau ima rodyti savo kainą. Rusijos internetinėje erdvėje sklando anekdotas, kuriuo Kremliaus propagandos nepaveikti rusai aiškina savo valdžios veiksmus. Vaikai kreipiasi į tėvą: „Tėveli, degtinė pabrango, gal mažiau gersi?“ Šis atsako: „Ne, vaikučiai, tai jūs mažiau valgysite“.
