Rusijos gynybos ministerija dar užpernai paskelbė sąrašą lietuvių, prieš 20 metų dalyvavusių koviniuose veiksmuose Afganistane, bet taip ir neatsiėmusių jiems už tai skirtų apdovanojimų.
Dalis medalių per Rusijos ambasadą Lietuvoje jau pasiekė adresatus, o šilutiškiui pedagogui Rimvydui LUKOŠIUI medalis „Už narsą“ įteiktas gegužės 6 d. Rusijos konsulate Klaipėdoje. Jį įteikė Rusijos generalinis konsulas Anatolij Ivanovič Krotov. Kartu įteiktas Rusijos prezidento Vladimir Putin pasirašytas medalio pažymėjimas.
Tai jau antras toks šio šilutiškio įvertinimas - pirmąjį medalį jis gavo tik atlikęs tarnybą ir grįžęs namo.Apdovanojimas buvo įteiktas Šilutės kariniame komisariate.
Nekyla abejonių, kad iš 136 šiemet apdovanojimui pristatytų asmenų sąrašo visoje šalyje bus ir tokių, kurie nepanorės atsiimti jiems sovietmečiu skirto apdovanojimo...
Sunkiausiai karius surasti
Karo Afganistane invalidų Lietuvos labdaros fondo pirmininkas Aleksandras Litvinenka rūpinasi, kad Rusijos archyvuose gulintys ordinai ir medaliai pasiektų jų nusipelniusius žmones. Lietuvos „afganams“ pastaruoju metu jau įteikti 4 Raudonosios žvaigždės ordinai, 12 medalių „Už kovinius nuopelnus“ ir 6 – „Už narsą“.
Rusijos gynybos ministerijos apdovanojimai nepasiekė laiku tų žmonių, kurie Afganistane buvo 1988-1989 metais, t. y. prieš pat sovietinei armijai išvedant savo dalinius iš tos šalies.
Pasak A.Litvinenkos, labiausiai įteikimą apsunkina ne susisiekimas su Rusijos valdžios organais ar ilga apdovanojimų kelionė į Lietuvą. Sunkiausia po 20 metų surasti kovinių veiksmų Afganistane dalyvius, nes jie yra pakeitę gyvenamąsias vietas, išvykę iš Lietuvos ar mirę.
Grąžino apdovanojimus
Šilutėje Afganistano karo dalyvių draugijos steigiamasis susirinkimas įvyko šiemet vasario 15 dieną. Simboliška data - tądien suėjo 19 metų po karo baigties. Draugija šiuo metu vienija 15 narių, bet jos pirmininkas žurnalistas Orestas Lidžius tiki, kad ateityje narių daugės. Per 10 Afganistano karo metų toje šalyje atlikti “pareigą tėvynei” buvo pašaukta apie pusantro šimto tuometinio Šilutės rajono (kartu su Pagėgių savivaldybe) gyventojų.
O.Lidžius tvirtina nepažįstantis tokių „afganų“, kurie būtų nepriėmę arba grąžinę jiems suteiktus medalius, nors Lietuvoje tokių esama. Jis žino, jog vien tam, kad prisiektų savo lojalumą Nepriklausomai Lietuvai, dalis Afganistano karo dalyvių 1990 -1991 m. grąžino Rusijos ambasadai gautus sovietinius apdovanojimus, nors į juos su pagarba žvelgė net aukšto rango karininkai.
Yra užsidariusių
Tačiau ir Šilutėje yra uždarų, nenorinčių prisiminti nei tarnybos Afganistane, nei kartu ten buvusių draugų, nenorinčių su jais bendrauti vyrų. Tiesiog taip jie stengiasi atsiriboti nuo slogių praeities prisiminimų. Ne paslaptis, kad daugelį kamuoja ir fizinės, ir psichologinės traumos.
Draugijos pirmininkas nemano, kad teisinga kiekvieną savo nuopolį pateisinti dalyvavimu Afganistano kare, nors ir tokių pasiteisinimų girdima. „Niekas neneigia, kad psichologinių traumų pakako, tačiau norint visada galima rasti pateisinimą bet kokiam savo poelgiui“, - sako O.Lidžius.
Liepos 19-20 dienomis šilutiškiai Rusnės regioninio parko direkcijos stovyklavietėje rengia Šilutės ir Pagėgių savivaldybių karo veteranų sąskrydį. Vyks įvairios varžybos, tikimasi sulaukti svečių iš Klaipėdos ir Vilniaus draugijų. Sąskrydyje laukiami ne tik draugijos nariai, bet ir visi tie, kurie norėtų susitikti ir pabendrauti su bendraminčiais. Kartu bus atrinkti kandidatai į respublikinį sąskrydį, rugpjūčio pradžioje vyksiantį Alytaus rajone. Daugiau informacijos galima gauti paskambinus O.Lidžiui tel. 8 682 54481.
Žinia buvo maloni
Žinia, konservatyvūs mūsų tautiečiai nėra pratę puoštis „geležiukais“ ir „metaliukais“. Sunku pamatyti lietuvį, į kokią nors šventę atėjusį su medaliu ar ordinu prie krūtinės. Jie dažniausiai guli padėti į stalčius.
Šilutės Pamario pagrindinėje mokykloje kūno kultūros mokytoju ir Sporto mokykloje dziudo treneriu dirbantis R.Lukošius taip pat iki šiol niekur savo medalio nedemonstravo. Pamena tik, kad studentaujant instituto rektorius pageidavo nusifotografuoti su tuomet 4 studentais - karo dalyviais. Ar tada prisisegė medalį - taip ir nepamena. Greičiausiai ir naujasis atguls į stalčių. „O kur su juo eisi? Nei į darbą, nei po darbo juk nesegėsi?“ - retoriškai klausia.
R.Lukošiui Afganistanas buvo didžiausia gyvenimo mokykla, išmokiusi patriotizmo, kovojimo už savo draugus. Jis neneigia, kad pernai rudenį, kai Klaipėdos “afganų” klubo “Miražas” nariai jį surado ir pranešė apie skirtą dar vieną apdovanojimą, per širdį perbėgo malonus virpuliukas. Ir, aišku, prisiminimai iš naujo sugrįžo...
Karui ruošė pusę metų
Į Afganistaną šilutiškis pateko, tiksliau - į Kabulą atskrido įsimintiną dieną - per savo 19-ąjį gimtadienį, 1985 m. lapkričio 23-ąją. Dalinyje buvo vienintelis lietuvis ir išbuvo ten visus pusantrų metų - iki tarnybos pabaigos. Tai nebuvo netikėta - prieš tai buvo pusmečio apmokymai, o kareivėliai žinojo, kokiai misijai jie yra ruošiami.
Tie apmokymai, anot R.Lukošiaus, buvo dar sunkesni nei pati tarnyba Afganistane. Štai pavyzdžiui, “išmestam” į Turkmėnijos dykumas naujokui tekdavo išgyventi 3 paras, teturint vos litrą vandens. O karštis siekė 60-65 laipsnius Celcijaus... Ne mažiau ištvermės prireikdavo ir patekus į visai priešingas sąlygas - aukštikalnes, kur taip pat vykdavo mokymai.
R.Lukošius mano, kad išgyventi Afganistane jam padėjo itin geras fizinis ir psichologinis pasiruošimas. Jis matė, kad kitiems tarnybos draugams to labai trūko, ir neneigia žinąs tokių, kuriuos Afganistanas sugniuždė. Jų gaila.
Pyktis nieko nepakeistų
Mūsų pašnekovas tikina pamiršęs visas nuoskaudas ir priekaištų dabartinei šalies valdžiai neturįs. Kai kas pyksta, kad buvusieji Afganistane nebegauna kompensuojamųjų vaistų, neturi galimybės sveikatos pasisemti reabilitacijos įstaigose, už tai, kad sovietų valdymo metais bent jau bilietus be eilės galėdavo įsigyti, o dabar nė tokios galimybės nebeturi.
„Visokių žmonių yra, visokių likimų. Jei man likimas skyrė tokią dalią, nematau ant ko turėčiau pykti. Pagaliau, gali pykti jei nori, tik... niekas nuo to nepasikeis“, - sako R.Lukošius. Jis nori tik vieno - susitikti ir bendrauti su likimo broliais, turėti galimybę pasidalinti prisiminimais.
Vilija BUDRIKIENĖ
