Kartais ši situaciją primena aklo dialogą su kurčiu. Kremlius yra iš principo prieš amerikietišką PRGS programą ir reikalauja iš JAV bent jau juridinių garantijų, kad sistema nėra nukreipta prieš Rusiją. Amerika savo ruožtu kartoja, kad Maskvai nėra dėl ko jaudintis, bet garantijų neduoda ir toliau plėtoja savo PRGS.
Šiuo metu amerikietiški priešraketinės gynybos planai iš tikrųjų negresia Rusijos Federacijos saugumui, nes dabartinė JAV PRGS nesugebės neutralizuoti rusiškos branduolinės (kontr)atakos. Tačiau Maskvą greičiausiai neramina perspektyva (sistemos tobulinimas, galimas jos komponentų išdėstymas kosminėje erdvėje ir panašiai). Todėl joje svarstomi įvairūs karinio atsako į Amerikos iššūkį variantai. Juos iš esmės galima suskirstyti į tradicinius ir netradicinius.
Tradicinis būdas – vystyti klasikinę branduolinę triadą: antžemines raketines pajėgas, povandeninį branduolinį laivyną ir strateginę aviaciją. Šioje srityje viskas atrodo daugiau ar mažiau gerai. Pavyzdžiui, Rusijos gynybos ministerija jau pritarė eskiziniam naujos sunkiosios skystojo kuro balistinės raketos, kuri turi būti sukurta iki 2018 m. ir ateityje turės pakeisti SS-18 „Satan“ bei SS-19 „Stiletto“, projektui (galbūt kompleksas „Rubež“). Taip pat ji šių metų gegužės 13 d. pasirašė kontraktus dėl strateginės aviacijos lėktuvų („Тu-22“, „Тu-95“ ir „Тu-160“) modernizacijos (taip pat priimtas sprendimas kurti naujos kartos strateginį bombonešį „skraidančio sparno“ principu). Be to, Rusija nurašo senus sunkiuosius povandeninius branduolinius kreiserius „Akula“ ir aktyviai stato naujus strateginius povandeninius „Borej“ tipo laivus (iki 2020 m. jų planuojama turėti 10), kurie bus apginkluoti naujausia balistine raketa „Bulava“ (reikia pripažinti, kad tam tikrą laiką konstruktoriai ir gamintojai turėjo su ja vargo, bet galiausiai jos kūrimas buvo sėkmingai baigtas). Pagaliau tik rusai, be šachtinių raketų, turi mobilius branduolinius raketų kompleksus „Topol-M“ ir „Jars“.
Visi šie pajėgumai jau yra didžiulė galia, leidžianti miegoti Maskvai pakankamai ramiai. Tačiau jai to per maža. Yra dar mažo nuotolio (iki 500 km.) operatyvinis taktinis raketų kompleksas „Iskander“, kurio raketos gali nešti tiek konvencinį, tiek branduolinį užtaisą. Tačiau ir tai ne pats įdomiausias dalykas.
Pereinant prie netradicinio Rusijos atsako į JAV PRGS („branduolinius lagaminėlius“ palikime ramybėje), pradėti galima nuo „branduolinio traukinio“ koncepcijos. Tai buvo sovietinė sistema, kuri labai nervino Ameriką, nes susekti po didžiulę šalį važinėjančius traukinius su branduolinėmis raketomis vagonuose, kurie beveik niekuo nesiskiria nuo civilinių analogų, yra be galo sunku. 1993 m. B. Jelcinas ir G. Bushas pasirašė START sutartį, pagal ją Rusija įsipareigojo atsisakyti šio ginklo (jos kariškiai ir ekspertai tada buvo ištikti šoko), ir 2005 m. „branduolinis traukinys“ sustojo. Tačiau paskutinė START sutartis yra švelnesnė ir nedraudžia atnaujinti šios programos. Todėl Rusija, greičiausiai reaguodama į JAV planus PRGS srityje, nusprendė pasinaudoti turima galimybe ir Maskvos šiluminės technikos institutas (tas pats, kuris sukūrė raketas „Bulava“, „Topol“ ir „Jars“) ėmėsi darbo.
Dar vienas sovietinis aidas pasigirdo šių metų gegužės pabaigoje. Rusijos žiniasklaida pranešė, kad Peterburgo konstruktorių biuras „Rubin“ ir Valstybinis Makejevo raketų centras baigė balistinės raketos „Skif“ kūrimą. Ji specialiame konteineryje gali ilgą laiką išbūti po vandeniu laukimo režimu, o vėliau, gavusi signalą, pakilti į reikiamą gylį ir iššauti. Raketos bandymai numatyti birželio pabaigoje, ir jeigu jie bus sėkmingi, ją pradės bandyti Gynybos ministerija. Tokios koncepcijos pranašumas yra tas, kad po visą pasaulinį vandenyną galima išmėtyti povandeninių branduolinių bombų (kad ir prie Amerikos krantų), ir pabandyk jas surasti. Tačiau kartu (jau nekalbant apie galimos ekologinės katastrofos grėsmę) pabrėžtina, kad šiandien galioja dvišalė sutartis, kuri draudžia JAV ir Rusijai turėti branduolinius užtaisus vandenyje ne povandeniniuose laivuose (mėtyti juos kiek nori leidžiama tik savo pakrantės zonoje 12 mylių atstumu nuo kranto). Bet jeigu Amerika leido sau pasitraukti iš 1972 m. sutarties dėl PRGS, Rusija gali sau leisti atsisakyti anksčiau minėtos sutarties (Įprastinės ginkluotės Europoje ribojimo sutarties galiojimą savo teritorijoje ji sustabdė be skrupulų). Žinoma, tai bus konfrontacinis žingsnis, bet juk ir Amerika nenusileidžia.
Na ir desertui – jūrinis „branduolinio traukinio“ analogas – kompleksas „Club-K“, kurį sukūrė konstruktorių biuras „Novator“. Kažkodėl apie jį daug nekalbama, nors atvirai pristatytas jis buvo dar 2009 metais. Jo kaina – tik 15 mln. dolerių, tai yra niekis, palyginti su jo kovine verte. Kompleksą sudaro keturios raketos (standartinis kompleksas nėra branduolinis, bet reikalui esant...), galinčios naikinti laivus, oro taikinius ir antžeminius objektus. Išskirtinumas yra tai, kad jos išdėstytos konteineryje, panašiame į tuos, kurie plaukioja po visą pasaulį prekybiniuose laivuose ar vežami ant ratinių platformų. Dar didesnis proveržis – konteineryje yra ne tik raketos, bet ir visa jų paleidimo ir skrydžio valdymo sistema. Britų laikraštis „The Telegraph“ specialiai šiam ginklui skirtame straipsnyje (http://www.telegraph.co.uk/news/worldnews/europe/russia/7632543/A-cruise-missile-in-a-shipping-box-on-sale-to-rogue-bidders.html) rašė, kad, kai kurių ekspertų nuomone, jeigu jį 2003 m. būtų turėjęs Irakas, Amerikos invazija į šią šalį būtų buvusi labai probleminė. Žurnalo „Jane‘s Defense Weekly” ekspertas R. Hewsonas pažymėjo, kad „Club-K“, galintis sunaikinti lėktuvnešį iš 200 mylių atstumo, keičia žaidimo taisykles. Taip pat jis atkreipė dėmesį į tai, kad Rusija pasistengė daug ir garsiai nekalbėti apie šį kompleksą ir net šiandien jis tebėra informaciniame šešėlyje. Trumpai ir aiškiai apibendrino situaciją Pentagono gynybos konsultantas R. Johnsonas: „Tai tikras jūrinis košmaras visiems, kas turi jūrų pakrantę.“
Baigiant norėtųsi akcentuoti, kad pastaruoju metu Rusijos kariuomenėje beveik be perstojo vyksta įvairios pratybos, o dar svarbiau – treniruojamasi veikti netikėto aliarmo sąlygomis. Spartėja armijos perginklavimo procesas. Ir visa tai priešlėktuvinių kompleksų S-300 pardavimo Sirijai, kurioje Rusijos ir Vakarų priešprieša tik aštrėja, fone. Šiame kontekste susidaro vis stipresnis įspūdis, kad Maskva ruošiasi kažkokiam konfliktui, nors gal tai tik iškreipto politologinio mąstymo nuojauta.
