Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas gegužės 15 dienos įsaku įkūrė specialiąją komisiją, kurios pagrindinis tikslas bus priešintis „mėginimams falsifikuoti istoriją, siekiant pakenkti Rusijos interesams“. Savaitę prieš tai, Pergalės dienos išvakarėse, jis teigė: „Atsidūrėme situacijoje, kai turime atkurti istorinę tiesą ir netgi dar kartą įrodyti faktus, kurie dar visai neseniai atrodė visiškai akivaizdūs. Tai sunku, o kartais, tiesą sakant, nemalonu. Bet tai daryti būtina. Negalime užsimerkti prieš žiaurią karo tiesą. Kartu mes neleisime niekam suabejoti mūsų heroizmu.“ Naująją komisiją sudarys 28 atstovai iš Prezidento administracijos, Valstybės Dūmos, Federalinės saugumo tarnybos, Užsienio žvalgybos tarnybos, Saugumo tarybos, Ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo, Teisingumo, Užsienio reikalų, Švietimo ir mokslo, Kultūros ministerijų, Mokslų akademijos bei kitų valstybės institucijų, o jai vadovaus Prezidento administracijos vadovas Sergejus Naryškinas. Nors komisijos nuostatuose nėra apibrėžiamas konkretus istorijos laikotarpis, kurį turės nagrinėti komisija, iš D. Medvedevo bei komisijos narių pasisakymų aišku, kad šios komisijos uždaviniai yra susiję išimtinai su Antrojo pasaulinio karo ir Sovietų Sąjungos istorija.
Oficialioji Kremliaus valdžia komisijos veiklą lygina su Vokietijoje, Austrijoje bei daugelyje kitų Europos šalių veikiančiais įstatymais, kurie, pavyzdžiui, baudžia už holokausto, fašistinės Vokietijos vykdyto Antrojo pasaulinio karo metais, neigimą. Viena žymiausių tokių bylų Austrijos teismo buvo iškelta britų istorikui Davidui Irvingui, kuris savo knygose neigė holokausto buvimo faktą. Nors šios komisijos veikla ir holokaustas yra nepalyginami dalykai, reikia prisiminti ir tai, kad kiekviena šalis turi savo požiūrį į istoriją ir atskirus jos momentus. Atrodytų nieko nėra bloga, jei Rusija nori gerbti ir saugoti savo žuvusių karių atminimą. Daugelyje šalių veikia kitokie įstatymai, liečiantys istoriją ir jos skaudžiuosius puslapius, ypač susijusius su Antruoju pasauliniu karu, nacizmu ar sovietų okupacija. Ne išimtis yra ir Lietuva, priėmusi sovietinės simbolikos draudimo įstatymą bei baudžiamojo kodekso pataisas, numatančias baudžiamąją atsakomybę už viešą komunizmo ar fašizmo vykdyto genocido propagavimą ir neigimą, taip pat už viešą Lietuvos partizanų rezistencinės pasipriešinimo veiklos šmeižimą.
Vis dėlto vienas dalykas, kai šie įstatymai yra taikomi šalies viduje bei savo istorijos įprasminimui, ir visai kas kita, kai jie yra paverčiami politiniu įrankiu „savai tiesai“ primesti kitiems. Kyla klausimas, ar ši D. Medvedevo įkurta istorijos komisija, tirsianti galimas istorijos falsifikacijas, pati netaps pagrindine istorijos falsifikatore?
Šias abejones sustiprina tai, jog Valstybės Dūmos pirmininko pavaduotojas bei Rusijos Federacijos komunistų partijos deputatas Ivanas Melnikovas išsakė pageidavimą, kad į komisijos veiklą būtų įtraukti ir jo partijos atstovai. Čia reikia prisiminti ir paskutinių savaičių Rusijos aukštųjų pareigūnų pasisakymus Antrojo pasaulinio karo tema. Ne taip seniai Rusijos gynybos ministerijos internetiniame puslapyje pasirodė pulkininko Sergejaus Kovaliovo straipsnis „Istorija – prieš melą ir klastojimą“, kuriame Lenkija kaltinama Antrojo pasaulinio karo sukėlimu, nes atsisakė patenkinti „pagrįstus Vokietijos reikalavimus“. Po šios publikacijos sekė vieno iš Rusijos valstybinės televizijos kanalų laida, kurioje buvo įrodinėjama, kad Lenkija kartu su nacistine Vokietija planavo SSRS užpuolimą.
Reikia pažymėti ir tai, jog Rusija savo „objektyvų“ požiūrį į istoriją sėkmingai įtvirtina ir mokykliniuose istorijos vadovėliuose. Vis daugiau pasirodo vadovėlių, kuriuose Stalinas vaizduojamas kaip sėkmingas vadybininkas, kuris laimėjo karą, o Rusiją pavertė galingiausia jėga, Žiemos karas su Suomija ir jo baigtis parodoma kaip „puiki treniruotė rengiantis galimam Hitlerio puolimui“, Baltijos šalių okupacija – kaip istorinės tiesos atkūrimas, o Vladimiro Putino išsakyta mintis, kad „SSRS žlugimas buvo didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa“, pateikiama ne kaip interpretacija, o kaip faktas.
Toks „objektyvios“ istorijos vaizdavimas imtas propaguoti prezidentaujant V. Putinui. Tuo metu istorikams jis žėrė priekaištus, kad Rusijos istorija vaizduojama per daug niūriai, ir skatino kurti tokią istoriją, kuri žadintų patriotiškumą, pasididžiavimą savo tėvyne. Į kaltinimus, kad tokiais „faktais“ bus klaidinami moksleiviai, tuomet prezidentas, o dabar ministras pirmininkas dažnai atsakydavo žodžiais, jog „kiekviena valstybė, tauta savo istorijoje slepia tamsių puslapių, tačiau mūsų bent neslegia nacizmo, Hirošimos ar Vietnamo karo našta“.
Ir vis dėlto, nors Rusijos politikai ir ideologijai būdingas didžiavalstybiškumas ir imperialistinės ambicijos, šioje šalyje esama ir kitokio požiūrio į kovą su „istorijos falsifikacijomis“. Tarptautinės visuomeninės organizacijos „Memorial“ vadovas Arsenijus Roginskis nurodė, kad vienintelis būdas užkirsti kelią istorijos falsifikacijoms – sovietinio periodo dokumentų išslaptinimas. Kartu jis pažymi, jog visiškai normalu, kad Baltijos šalys ar Lenkija kitaip traktuoja Antrojo pasaulinio karo pabaigą bei Sovietų Sąjungos politiką. Žurnalistė Julija Latynina šias D. Medvedevo „iniciatyvas“ pavadino nauja fašizmo forma, kai visi aplinkiniai tampa priešais. Anot jos, naująją komisiją galima palyginti su palestiniečių organizacija „Hamas“, kuri save laiko antifašistine, o savo veiklą vadina kova su „fašistine“ Izraelio valstybe. Galiausiai į komisijos veiklą skeptiškai žiūri ir Michailas Gorbačiovas, tačiau tokią jo laikyseną galima vertinti kaip baimę, kad naujoji komisija neįvertintų jo paties „indėlio“ į Sovietų Sąjungos žlugimą.
Be komisijos galimoms „falsifikacijoms“ tirti, Rusijoje šiuo metu svarstomas ir federalinio įstatymo „Dėl pasipriešinimo nacizmo, nacistinių nusikaltėlių ir jų parankinių reabilitavimui naujose nepriklausomose valstybėse buvusios SSRS teritorijoje“ projektas. Jis buvo pasiūlytas šių metų vasarį, o jo iniciatorius – Ypatingųjų situacijų ministerijos vadovas Sergejus Šoigu teigė, kad šis įstatymas „apsaugos Rusijos istoriją“, „kai kurių šalių prezidentai, kurie ją neigia, negalės įvažiuoti į Rusiją, o kai kurių miestų merai, griaunantys istorinius paminklus, prieš tai darydami gerai pagalvos“. Už nacizmo propagavimą S. Šoigu siūlo Rusijos gyventojus bausti trejų metų laisvės atėmimo bausme, o jei tą darytų oficialūs pareigūnai, bausmė padidėtų iki penkerių metų laisvės atėmimo, taip pat reikėtų sumokėti baudą nuo 100 iki 500 tūkstančių rublių. Kartu pažymima, kad už nacizmo propagavimą galimas diplomatinių ryšių su valstybėmis, kuriose tas propagavimas toleruojamas, nutraukimas ar kai kurių tarptautinių organizacijų veiklos Rusijos Federacijoje uždraudimas.
Nors šis įstatymas liestų ir rusus, išskirtinę vietą jame užima buvusios Sovietų Sąjungos respublikos. Kyla klausimas: ką tokio įstatymo priėmimas reikštų pačiai Rusijai, posovietinėms šalims ir Lietuvai?
Rusijai tai atneštų dar vieną žmogaus teisių suvaržymą. Šio įstatymo priėmimas pažeistų konstitucijos 13 ir 29 straipsnius, kurie draudžia politinį persekiojimą, pasisako už asmens ir spaudos laisvę, žmogaus teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Tai reikštų dar vieną žingsnį autokratijos link, kai valstybė taptų viešosios nuomonės formuotoja. Reikia prisiminti, kad panašūs įstatymai veikė ir Sovietų Sąjungoje. Stalino valdymo metais į SSRS baudžiamąjį kodeksą buvo įtrauktas 58 straipsnis, skirtas „kontrrevoliuciniams nusikaltimams“, kurie buvo traktuojami labai plačiai. Valdant Leonidui Brežnevui Baudžiamasis kodeksas buvo papildytas 70 ir 190 straipsniais, kurie įtvirtino baudžiamąją atsakomybę už „falsifikacijas, nukreiptas prieš Sovietų Sąjungos valdžią ir sistemą“, bei „antisovietinę veiklą“. Pritaikius šiuos straipsnius bausmės būdavo įvairios, tačiau vyravo trėmimai ar priverstinis uždarymas psichiatrijos klinikose ilgiems metams.
Na, o ką tai reikštų posovietinėms šalims ir Lietuvai, nesunku atsakyti. Reikia prisiminti, kad Lenkija kitaip nei Rusija vertina Katynės žudynes ar Antrojo pasaulinio karo pradžią, Baltijos šalys – okupaciją, o Ukraina siekia, kad 1932–1933 m. badmetis (holodomor) būtų vertinamas kaip genocidas.
D. Medvedevui įkūrus istorijos komisiją dialogas (ar bent bandymas susišnekėti) su Rusijos vadovybe istorijos temomis ženkliai pasunkės. Pažymėtina, kad Lietuva santykiuose su Rusija yra iškėlusi tikslą siekti okupacijos žalos atlyginimo ir tai yra įtvirtinta oficialiuose Lietuvos dokumentuose. Jei būtų priimtas S. Šoigu pasiūlytas federalinis įstatymas, bet kokios mūsų diplomatų pastangos ar kalbos apie okupaciją ir jos padarytos žalos atlyginimą oficialiosios Rusijos valdžios galėtų būti traktuojamos kaip „nacizmo propagavimas“.
Susumavus aptartus dalykus, galėtume teigti, jog Lietuvai ir kitoms posovietinėms šalims vis garsiau prabylant apie Sovietų Sąjungos padarytus nusikaltimus Europa pradeda suprasti, kad pergalė prieš hitlerinę Vokietiją ir taika vakaruose reiškė ilgalaikę priespaudą ir okupaciją jos rytuose. Rusija su tokiu požiūriu vis dar nenori sutikti, todėl čia aptartus klausimus galima traktuoti kaip jos bandymą ir toliau slėpti Stalino padarytus nusikaltimus, pasitelkiant žuvusių karių atminimo bei pergalės prieš nacizmą kortą.
Stanislovas Stasiulis
Šaltiniai
1. D. Medvedevo gegužės 15 d. įsakas „Dėl komisijos prieš mėginimus falsifikuoti istoriją, siekiant pakenkti Rusijos interesams, sudarymo“ (http://www.kremlin.ru/articles/216485.shtml)
2. Federalinio įstatymo „Dėl pasipriešinimo nacizmo, nacistinių nusikaltėlių ir jų parankinių reabilitavimui naujose nepriklausomose valstybėse buvusios SSRS teritorijoje“ projektas (http://regnum.ru/news/1153517.html)
