Pateiktoje informacijoje „išskirtinai tikslus“ ir „net šiek tiek stebuklingas“ Rusijos vykdytas bombardavimas Sirijoje, buvo nulemtas ginklo, vadinamo SVP-24. Tai sistema, kuri leidžia paversti paprastai nevaldomas konvencines bombas į tiksliai valdomus ginklus, panašius į JAV valdomų aviacinių bombų nukreipimo sistemas (JDAM - Joint Direct Attack Munition). Tačiau amerikiečių atveju, bomba valdoma prietaisais, pritvirtintais prie pačios bombos, o Rusijoje valdymo prietaisai yra tvirtinami prie paties bombonešio, rašo nationalinterest.org.
„Ši sistema nuolat lygina lėktuvo ir taikinio poziciją. [...] Ji vertina aplinkos parametrus (slėgį, drėgmę, vėjo greitį, greitį, smūgio kampą, etc.). Ji taip pat gali priimti papildomą informaciją iš kitų tam tikrų lėktuvų, stočių. Tuomet SVP-24 suprogramuoja planą (greitis, aukštis, trajektorija), pagal kurį konkrečiu momentu ir iš konkrečios pozicijos paleistos nevaldomos bombos pasiekia taikinį 3-5 metrų tikslumu“, - rašoma thesaker.is.
Taigi, „pilotui netgi nereikia rūpintis dėl taikymosi. [...] Jam tereikia į sistemą įvesti konkrečias taikinio koordinates, skristi pagal nurodytą kursą ir bombos bus automatiškai paleistos. Jis gali visą savo dėmesį skirti priešo stebėjimui ar paieškai“.
O kodėl tai geresnis variantas nei Jungtinių Valstijų valdomų aviacinių bombų nukreipimo sistema? Rusų teigimu, tai pirmiausiai pigesnis variantas. Kiekvienas amerikiečių JDAM komplektas vienai bombai kainuoja apytiksliai 25 tūkstančius JAV dolerių. Kai bomba numetama, savaime suprantama, įrenginys prarandamas. Kadangi SVP-24 yra tvirtinama prie lėktuvo, o ne prie bombos, sistemą galima panaudoti daug kartų.
Ar šios pagyros neskamba pažįstamai? Pristatytas nuostabus naujas išradimas (nuolat pasikartojanti tematika nuo išmaniųjų bombų revoliucijos Vietnamo kare). Tai, atrodo, istorija apie paprastą rusų išradingumą, laimintį prieš pernelyg sudėtingą amerikietišką technologiją.
Vis tik prieš pradedant garbinti naujovę, reiktų ją apsižiūrėti iš arčiau.
SVP-24 skamba labai panašiai kaip automatinė bombardavimo sistema, kai lėktuvas atlieka visą darbą ir bomba paprasčiausiai atsiduria ten, kur turi būti. Toks buvo karinės aviacijos tikslas, iškeltas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Deja, tokios sistemos vis nuvildavo. Paprastai paklaida būdavo ne keli, o keli šimtai metrų. Tai patvirtina ir nuotraukos iš Antrojo pasaulinio karo laikų.
Išmaniųjų bombų pliusas iš tikrųjų yra tas, kad ji gali būti nuvesta tiesiai į taikinį – taigi, viena bomba gali garantuoti rezultatą, kurio kartais nepasiekiama ir tikru „bombų lietumi“. Jei prie lėktuvo tvirtinamos sistemos kaip SVP-24 tikrai gali reaguoti į visus aplinkos faktorius, tai bombos turėtų pataikyti į tikslą. Tačiau jei bent informacijoje yra bent vienas netikslumas, bombos trajektorija bus neteisinga ir nėra jokios galimybės ją pakeisti.
