Šiuo tikslu Rusija aktyviai palaiko savo sąjungininkių Irano ir Sirijos „skaldyk ir valdyk“ taktiką. Iš pradžių ji užgniauš pasipriešinimą Sirijos valdžiai, siūlydama sukilėliams ir tiems, kurie suteikia jiems pagalbą, sukurti deeskalacijos zonas, kad užšaldytų pagrindinius pasipriešinimo židinius. Kai tik deeskalacijos metu atsilaisvins pakankamas karių kiekis, Rusija pereis į puolimą prieš šalyje veikiančias grupuotes, nukreiptas į tiesioginę kovą – tokias, kaip „Islamo valstybė“. Ši strategija iki šiol leisdavo Rusijos kariuomenei ir lojalioms Damaskui pajėgoms, palaikomoms Irano, skirti savo dėmesį nuo kovos su opozicijos pajėgomis Vakarų Sirijoje į tai, kad užimtų kuo daugiau teritorijos rytinėje šalies pusėje, kurias apleido iš visų pusių spaudžiami ISIS smogikai. Tačiau Maskva pradeda suprasti, kad pasiekti savų tikslų Sirijoje jai bus gerokai sunkiau, negu tikėtasi.
Nepaisant akivaizdžios Rusijos persvaros Sirijoje, pradeda reikštis ir „atsitraukimo plano“ trūkumai. Tos deeskalacijos zonos, kurios buvo įkurtos remiantis susitarimais, pasiektais pirmųjų taikos derybų Kazachstane metu, praktiškai nustojo atlikinėti savo funkciją – ugnies nutraukimo režimo ten daugiau nėra laikomasi. Iš dalies problema yra tame, kad nepriklausomos sukilėlių grupuotės šiuose rajonuose nesiruošia pasiduoti išorės jėgų įtakai. Pavyzdiui, „Hyatt Tahrir Al-Sham“ sukarinta organizacija, kuri įeina į „Jabhat al Nusra“ aljansą, atsisakė pripažinti derybas dėl ugnies nutraukimo ir pradėjo puolamąsias operacijas Hamos regione prieš prezidento šalininkų pozicijas iš savo pozicijų kaimyniniame Idlibe.
O ir Rusijos sąjungininkai taip pat nepadeda realizuoti šio plano. Nors Irano ir Sirijos valdžios supranta rusų strategijos logiką, jie nenori atsisakyti savo pretenzijų į teritoriją, palaikomą opozicijos pajėgų, ir nelabai skubinasi sustabdyti ten karinių veiksmų. Teheranui ir Damaskui, skirtingai nuo Maskvos, šis karas – rimta ir ilgam, ir jie kovos iki galutinės pergalės. Todėl lojalūs Damaskui sirų padaliniai ir toliau puola sukilėlių pozicijas vakaruose – ypač Džobare ir rytinėse Gutos rajono dalyse.
Be nesėkmės su deeskalacijos zonomis, Rusija taip pat susiduria su problemomis, kurios kyla dėl to, kokiu būdu lojalios Assadui kariuomenės pajėgos persikelia su jos palaikymu į rytus prie sienos su Iraku. Maskvą erzina, pavyzdžiui, tai, kad lojalūs Damaskui daliniai besistumdami link Deir ez Zoro gali blokuoti JAV palaikomos arabų koalicijos dalinius. Kol koalicijos daliniai sėkmingai stumiasi pirmyn, lojalūs Damaskui daliniai priversti atreminėti „Islamo valstybės“ smogikų kontratakas, o tai nulėmė ženklius nuostolius visoje kovos veiksmų zonoje šalies teritorijos rytuose.
Rusija už tai brangiai sumokėjo – teroristų išpuolių metu žuvo aukštas pareigas užimantys rusų karininkai, įskaitant ir jau du generolus. Maža to, spalio trečiąją „Islamo valstybė“ parodė vaizdo įrašą su dviem rusų įkaitais – tikėtina, privačios karinės bendrovės kariais. Teroristų teigimu, rusai buvo paimti į nelaisvę neseniai vykusios karinės operacijos metu.
Rusijai situaciją apsunkina dar ir tai, kad „kišimosi į Sirijos reikalus“ populiarumas tarp rusų krenta. Anot apklausos, atliktos rugsėjo pradžioje „Levada centr“, Rusijos dalyvavimas Sirijos pilietiniame kare yra palaikomas mažiau nei trečdalio gyventojų, nors dar prieš porą metų už tai pasisakė net du trečdaliai gyventojų. Demonstracijų visoje Rusijoje metu atsiranda protestuojančių su plakatais, kviečiančiais valdžią nutraukti šią brangiai kainuojančią kampaniją ir nukreipti priemones tam, kad pamaitintų savo pačių gyventojus. Siekiant sustiprinti savo pozicijas prieš 2018 metų rinkimus, rusų lyderiai pažymi Sirijos misijos svarbą, pažymėdami, kad būtent jos dėka FST gali išaiškinti ir suimti „Islamo valstybės“ smogikus, planuojančius vykdyti teroro išpuolius Rusijoje.
Tačiau, nepaisant sunkumų, kurie apsunkina – ir ateity apsunkins – pasitraukimo iš Sirijos realizavimo planą, Maskva vargu ar artimiausiu metu atsisakytų nuo šios strategijos. Siekiant paveikti konfliktą, Rusija ir toliau taikys karinį spaudimą sukilėlių pajėgoms ir diplomatinį darbą tarp tų, kurios tas pajėgas palaiko, o taip pat ir savų sąjungininkų. Net jeigu tokiu atveju ir nebus įmanoma sustabdyti karo Sirijoje, Maskva galės bent jau privesti konfliktą iki tokio lygmens, kuriame jai neteks vykdyti tokio didelio masto karinių užduočių.
