Tą mažą properšą, kuri tęsėsi nuo 1989 iki 90 –ųjų vidurio jie bijojo ir buvo vėl tapę kažkuo panašiu į žmones. Jie turėjo Vilniuje jedinstvininkus, šimtus tankų, Alfa būrius, vėliau ir televiziją, kontroliavo oro uostus, geležinkelius, sienas. Jie turėjo ginklus, jie taip pat melavo, rengė provokacijas, apsimetinėjo „ginantys engiamus komunistus“, kovojantys su „fašistais“ ir vis tiek nedrįso... Išsigando 14 žuvusių ir kelių tūkstančių dainuojančių?
O juk tuo metu niekas jiems sankcijų neįvedinėjo, o ir meluoti buvo daug lengviau.
Jie išsigando savo žmonių. Bijojo, kad rusai pakars žemyn kojomis Raudonojoje aikštėje. Bijojo pažiūrėti žmonoms į akis. Bijojo, kad niekur nepasislėps nuo tiesos.
Pamenate, po Sausio 13-osios prie Kremliaus įvyko demonstracija Maniežo aikštėje, mitingai vyko ir Minske bei Kijeve, Jelcinas skubiai atskrido į Taliną, o Sankt Peterburge prieš agresiją Vilniuje protestavo 200 tūkstančių tuo metu „leningradiečių“.
200 tūkstančių ne, ne – ne Sankt Peterburgo, o Lenino miesto gyventojų protestavo prieš KGB ir raudonosios armijos veiksmus Vilniuje! Dabar gi Rusijos vadovas postringauja apie “90-ųjų Piterio patvorių patirtis”, o už Ukrainos vėliavos parodymą Maskvoje žmogus suimamas per 2 minutes.
Tada jie bijojo, kad rusai pakars juos už kojų už Vilniuje nužudytas dešimtis, dabar jie snaiperių šautuvais šaudo mitinguojančius Maidane, skerdžia šimtus gradais Ukrainoje, numušinėja lėktuvus, bombarduoja mokyklas Sirijoje, poloniu nuodija oponentus, nušauna ant tilto demokratus, o rusai bijo Ukrainos vėliavą iškelti... Ukrainos, ne Lietuvos.
Ar gali būti didesnis lūžis? Ar gali būti tamsiau ir baisiau?
Nepamirškime, tos istorijos požiūriu akimirkos per kurias mums pavyko įveikti tamsos karalystę. Rusai vėl užsidėjo jos jungą. Patys. Todėl „jie“ nebijo.