Lietuva nūnai prioritetiniais laiko santykius su Rusija ir nori pragmatiškai draugauti. Tuo tarpu Kultūros ministerijai netrukus teks atsakyti į prie Rusijos ambasados prisiglaudusios „tėvynainių“ konferencijos oficialius reikalavimus. Reikalaujama, kad Lietuvos valstybė susidorotų su Rusijai nepatinkančiu visuomenininku.
Bedantė valstybė
Beveik dvidešimt metų, po nepriklausomybės atstatymo 1990-aisiais, manyta, kad visos Lietuvos tautinės bendrijos nekelia nė mažiausių problemų, yra gerai integruotos ir lojalios. Tam tikrai dėta nemažai pastangų ir skirta dėmesio. Iki nelogiško, netvarkingo ir neefektyvaus „saulėlydžio“ psichozės veikė Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (TMID), kuris beveik nieko nereiškė vakarietiškai išeivijai, tačiau buvo tam tikru traukos centru Lietuvos tautinėms bendrijoms.
Šalyje veikė ir tebeveikia valstybės išlaikomos mokyklos su rusų ir lenkų kalba vykstančiomis pamokomis, nors jų niekas nė nedrįsta reikalauti net tose Vakarų šalyse, kur rusų gyvena ženkliai daugiau. Pilietybę 1990 metais nesunkiai gavo iš esmės visi norintys. Kabeliniai televizijos tinkleliai ir radijo eteris užtvindytas rusiškais kanalais, o vienintelė užsienio kalba, kuria rodomos laidos nedubliuojamos, o titruojamos – rusų. Sergejus Dmitrijevas ir Vladimiras Orechovas buvo renkami Seimo nariais, nors lietuviškai negebėjo pasakyti trijų sakinių.
Neverta manyti, kad niekas to nevertina – neabejotina, kad didelei daliai tautinių bendrovių atstovų Lietuva yra tėvynė ir jų požiūris į šalį nelabai skiriasi nuo daugumos lietuvių. Pastarųjų tarpe, matant ilgus metus trunkančią korupciją, politikų bei dalies valdininkijos manipuliacijas ir aroganciją taip pat toli gražu ne visi linkę muštis į krūtinę deklaruodami savo patriotizmą. Bėda ta, kad daugelio metų įdirbį padėjo sugriauti pačios mūsų šalies valdžios judesiai.
TMID panaikintas, Valstybės saugumo departamento (VSD) Konstitucijos pagrindų apsaugos valdyba, ilgus metus sėkmingai dirbusi stebint visuomeninius procesus ir iš dalies prižiūrint tautinių bendrijų organizacijų veiklą, sunaikinta. Prižiūrėti tautinių bendrijų reikalus ir etninę politiką Lietuvoje beveik nebėra kam. Tuštumą užpildo Rusijos finansuojamos antilietuviškos ir antivalstybinės programos bei renginiai. Dar darniau sistema ims veikti, kai Vilniuje atsidarys ne Londono, Dublino, Berlyno ar New Yorko, o Maskvos namai, intensyviai statomi prie „Žalgirio“ stadiono. Apie tai, kad daroma beprotybė, dar prieš keletą metų, kai dar galėjo dirbti, minėto VSD padalinio pareigūnai signalizavo valdžiai visais lygiais. Gal netyčia dėl to ir buvo išėsdinti, o ne vien todėl, kad neparankiai vadovybei liudijo Seimo komitete?
Tautinių bendrijų tarybos, veikiančios prie Vyriausybės, pirmininkas, Lietuvos azerbaidžaniečių draugijos lyderis, buvęs Sąjūdžio seimo tarybos narys, filologas Mahiras Gamzajevas, viešai dėstantis šią paprastą tiesą, buvo rusų šovinistų užsipultas. Jis buvo viešai apšauktas „kraštutiniu lietuvių nacionalistu“.
Tai, portalo „Balsas.lt“ žiniomis, kurias patvirtina džiūgavimai rusiškame internete, įvyko plojant ir kurstant Rusijos ambasadoriui Vladimirui Čikvadzei bei Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovui, Tėvynainių reikalų departamento direktoriui Sergejui Nikolajevui. „Rusijos tėvynainių“ Lietuvoje konferencijoje, dalyvaujant Kremliaus emisarams, birželio pabaigoje priėmė rezoliuciją, reikalaujančią išvaryti M. Gamzajevą iš minėtų pareigų. Reikalavimas ir solidarūs jį lydėję plojimai skambėjo girdint oficialiai ten dalyvavusiam premjero Kultūros ministerijos atitinkamo skyriaus viršininkui Kastyčiui Minkauskui. Vyresnysis brolis V. Dekanozovas, kaip paprieštaraus daugelis, dar nepavytas – jis „liaudžiai reikalaujant“, skirdavo ir į aukštesnes pareigas ar atleisdavo iš jų. Tai tiesa, bet pradžia padaryta ir tendencija aiški, juolab, kad minėtas Kultūros ministerijos klerkas sėdėjo renginyje suglaudęs ausis.
„Perimtos“ diasporos
Propagandiniu ir politiniu taranu „draugiškos šalies“ ambasada, kol nėra Maskvos namų, panaudoja įvairiausias, net labai spalvingas asmenybes. Tarp jų ir Lietuvos pilietybės nepanorėjęs, naujasis Rusijos žiniasklaidos numylėtinis, nuolat ten Lietuvą dergiantis Valentinas Meščeriakovas, dabar vadovaująs „Rusijos piliečių asociacijai“. Praeityje – įžymaus ir aršaus bolševiko Mykolo Burokevičiaus bendražygis, dar ir šiandien teigiantis, jog 1991 metų sausio Sausio 13-ąją Vilniuje šaudė tik Sąjūdžio snaiperiai. Įdomu paskaityti visą jo pasisakymą minėtame antilietuviškame renginyje, kuris įvyko Klaipėdoje 2010 metų birželio 20 dieną.
Larisa Dmitrijeva, Jelena Berežok, Tatjana Michniova, Olga Gorškova – štai pavardės kelių rusų organizacijų aktyvisčių, dalyvaujančių minėtos Tautinių bendrijų tarybos, veikiančios prie Vyriausybės, veikloje. Minėtame renginyje trys iš keturių minėtų damų taip pat dalyvavo ir niekaip, bent jau viešai, nereagavo nei į pono V. Meščeriakovo kalbą, nei priešinosi priimtai rezoliucijai. Ketvirtoji – Olga Gorškova, tądien, Vilniaus savaivaldybės delegacijos sudėtyje važiavo į Tbilisį, tačiau yra Rusijos tėvynainių konsultacinės tarybos, veikiančios prie Rusijos ambasados, bet neregistruotos Lietuvoje narė.
Buvo, bet negirdėjo
Lietuvos rusų sąjungos sekretorė, Vilniaus miesto tarybos ir TBT narė Larisa Dmitrijeva portalui „Balsas.lt“ patvirtino dalyvavusi konferencijoje, bet esą ne viską ten girdėjusi. „Meščeriakovo negirdėjau ir nenoriu komentuoti. Prašau nepertempinėti vieno dalyko į kitą“, - reikalavo konferencijos dalyvė.
Keista, bet minėto kalbėtojo nepamenanti ir nežinanti visuomenininkė puikiai pamena kitą veiksmo dalį, kai siekta išvaryti iš pareigų M. Gamzajevą. „Mes, kaip TBT, esame kolektyvinė organizacija ir mus, pirmiausia supykdė, kad M. Gamzajevas, kuris kalbėjo TBT vardu, pasakė keistus žodžius. Jis teigė, kad mokyklose, kuriose dėstoma rusų kalba, ugdomi, cituoju: Lietuvos priešai. Jei tai M. Gamzajevo, kaip privataus asmens nuomonė, tuomet vienas reikalas, bet jis kalba tarybos vardu“, - piktinosi L. Dmitrijeva.
L. Dmitrijeva pabrėžia, kad rusų bendruomenė Lietuva istoriškai turi švietimo institucijas rusų kalba ir jas išlaikyti esą Lietuva tiesiog privalo. M. Gamzajevui rusų aktyvistė siūlė nepainioti dramblio su ožka ir pabrėžė, kad būtent taip galima viską ir cituoti. L. Dmitrijeva džiaugėsi, jog susitikusi su Švietimo ir mokslo ministru Gintaru Steponavičiumi ir paaiškinusi jam, kad rusiškoms mokykloms negalima taikyti tokių pat komplektavimo ir išlaikymo kriterijų, kaip lietuviškoms – esą „rado supratimą“. Paprastai reziumuojant – vienas rusų dėstomaja kalba besimokąs moksleivis tiesiog privalo valstybei kainuoti brangiau, nei tas, kuris mokosi valstybine kalba.
Pūlinys kaupiasi
Deja, išpuolis prieš TBT vadovą, drįstantį pastebėti nelabai draugiškus Rusijos ambasados ir kai kurių rusų diasporos atstovų veiksmus, nėra vienišas ar atsitiktinis reiškinys. Tai dalis platesnės kampanijos ir nuoseklios politikos. Jau šių metų Kovo 11-osios iškilmėse visos minėtos ponios, kaip jau skelbta, pasižymėjo pusbalsiu besišnekučiuodamos per iškilmingą posėdį, kai kalbėjo žinomas oficialaus Kremliaus oponentas Sergejus Kiseliovas. Visiems stovint ir plojimais palydint pasisakymą, L. Dmitrijeva, J. Berežok ir O. Gorškova liko sėdėti.
Dar įdomiau buvo klausytis Tatjanos Michniovos paaiškinimų, kodėl rusų vėliavos nebuvo tarp kitų tautinių bendrijų, kai ji tradiciškai turėjo būti nešama Kovo 11—osios minėjime. Kažkas, anot rusų visuomenininkės, girdi, išvažiavo ir išsivežė ar pametė raktą nuo kambario, kur ta vėliava buvo padėta. Tiesa, kai gegužės 9-ąją reikėjo tą vėliavą nešti okupacinės kariuomenės veteranų iškilmėse – raktas atsirado. Jis niekur, kaip galima įtarti, nebuvo dingęs. Tiesiog, Lietuvos rusų organizacijų vadai laikosi pozicijos, jog Kovo 11-oji – yra viso labo nelaimingas istorinis nesusipratimas, o jo minėjimas – farsas, kuriame jiems gėda dalyvauti. Jau minėtas V. Meščeriakovas, dabar aiškinantis kas gali užimti kokias pareigas, toje pat kalboje išdėstė savo požiūrį ir į Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto signatarus, pareiškęs, kad su kokiu nors Romualdu Ozolu „padorus žmogus viename hektare nepritūptų tuštintis“.
Oficiali doktrina: smaugti ir pasmaugti
Rusijos ambasada Lietuvoje, vadovaujama Vladimiro Čikvadzės, jau kurį laiką intensyviai plėtoja veiklą, įgyvendindama oficialią Rusijos doktriną Baltijos šalių atžvilgiu. Pastarosios tikslas – diriguoti šalies politiniam gyvenimui, daryti kuo didesnę įtaką informacinei erdvei ir neleisti šioms šalims nusikratyti politinės, kultūrinės bei ekonominės Rusijos provincijos statuso.
Lietuvos aukščiausia valdžia jau kurį laiką ieško būdų kaip čia įtikti Maskvai, argumentuodama tai pragmatišku požiūriu, eiliniam lietuviui leidžiančiam tikėtis pigesnių dujų, kurių nematyti. Rusijos pagrindinis emisaras atsidėkoja gana savotiškai: elgiasi vis panašiau į 1940-aisiais čia siautėjusį Kremliaus „ypatingą įgaliotinį“ Vladimirą Dekanozovą – nuolat šefuoja antivalstybinius renginius, noriai dalyvauja akcijose, kuomet neigiama Lietuvos okupacija, tyčiojamasi iš paties valstybingumo.
V. Dekanozovas 1940-aisias buvo atsiųstas tam, kad prižiūrėtų „kadrų klausimą“, parenkant dar vis neva „suvereniai“ valstybei premjerus ir pareigūnus, sudarytų „nelojaliųjų“ sąrašus. Galiausiai, organizuotų rinkimus į „Liaudies Seimą“, kuris, uždraudus kitas partijas ir prižiūrint sovietų armijos kariškiams, baigėsi „savanorišku“ pasiprašymu į Kremliaus bei Gulago avinų tvartą. Sovietų pasiuntinys Lietuvoje Nikolajus Pozdniakovas buvo minėto pono svarbus patarėjas. V. Čikvadzė, kartu su Rusijos užsienio reikalų ministerijos įgaliotiniu Sergijumi Nikolajevu, narsiai žengia pirmtakų pramintu taku ir randa sau pagalbininkų.
Pagalbininkų gretos
V. Čikvadzė nuolat šefuoja Lietuvos ir kitų „privilegijuotų interesų zonos“ šalių valstybingumą niekinančių bei sovietų okupacijos periodą šlovinančių veikėjų renginius – nesvarbu ar jie organizuojami lietuvių, rusų, ar lenkų, ar kitos tautybės asmenų, nekenčiančių pačios valstybės ir visko, kas su ja susiję.
Tinka, reikalui esant, paraštės politikas Algirdas Paleckis, kurio požiūris į santykius Rusija ir neva egzistavusius slaptuosius JAV kalėjimus Lietuvoje, visiškai sutampa su prezidentūros pozicija. Į savo „Fronto“ partiją prisikvietęs buvusių „jedinstevninkų“ ir jų pažiūroms artimų „šaunuolių“, noriai glebeščiuojamas to paties V. Čikvadzės, jis ne tik kovoja su „Amerikos imperializmu“ bei „kapitalistine priespauda“. Minėtas, Che Guevara ir Leninu besižavįs politikas dar ir organizuoja „mokslines“ konferencijas, kuriose pasakojama apie tai, už ką Lietuva neva amžinai dėkinga Stalinui, V. Dekanozovui, o avansu galbūt ir Vladimirui Putinui. Ambasadoriai ir įgaliotiniai teikia visokeriopą pagalbą „ieškant istorinės tiesios“.
Rusijos ambasada tokius ir panašius renginius šefuoja nepraleisdama ir dar pati rodo iniciatyvą. Tai įvyksta paroda sostinės Lenkų namuose (Maskvos namai dar neišdygo), kur brukama atigruziniška propaganda apie „nepriklausomų“ Pietų Osetijos ir Abchazijos reikalus, tai V. Čikvadzė atveža Rusijos Dūmos komiteto vadovą Konstantiną Kosačiovą steigti Lietuvoje atvirai prorusišką Kazimiros Prunskienės vadovaujamą partiją ir žadėti joms visokeriopą paramą. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, kuriai vadovauja Europos parlementaras V. Tomaševskis, renginiuose V. Čikvadzė yra nuolatinis garbės svečias. O pats V. Tomaševskis minėtame renginyje, karštai plojant V. Čikvadzei pareiškė, jog savo teises neva skriaudžiamos mažumos dabar turi ginti „radikaliais būdais“.
Dar prieš daugiau nei metus, vieno iš Seime vykusių renginių metu, paklausus V. Čikvadzės, kaip pabėgti iš tos „privilegijuotų interesų zonos“ (Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo sugalvota sąvoka), atsakymas buvo trumpas: niekaip.
Tuščių vietų nebūna
„Sakiau ir galiu dar kartą pakartoti, kad Lietuva savo tautines mažumas, kurių programoms šiemet skirta vos 600 000 litų, tiesiog padovanojo Rusijos ambasadai ir Maskvos namams. „Pilkosios zonos“ visuomet yra kažkieno užpildomos“, - kartoja Rusijos emisarų neapykantos nesibaiminantis M. Gamzajevas.
Jis tikina neraginęs uždarinėti jokių mokyklų. „Posėdžio, vykusio pas premjerą Andrių Kubilių, protokolas aiškiai byloja ką sakiau ir kaip. Sakiau, kad tautinių bendrijų kalba mokančiose mokyklose turi būti dėstoma apie Lietuvos istoriją bei kultūrą, o ir lietuviškų mokyklų moksleiviams turi būti prieinama Lietuvos tautinių bendrijų istorija bei kultūra. Net pacituoti nesugeba tiksliai“, - šaipėsi M. Gamzajevas.
Jis teigė nebematąs didelio skirtumo tarp dabartinio Rusijos ambasadoriaus veiklos dabar ir to, ką V. Dekanozovas darė Lietuvoje prie šešias dešimtis metų. Esą, beliko pasikeisti tik pavardę. „Dekanozišvili Vladimir – taip vadinosi Volodia, tvarkęs 1940 metais reikalus Lietuvoje. Vadinosi taip - iki nusprendė oficialiai surusėti. Galima įtarti, kad apsisprendimas buvo kiek naudingas karjerai. Čikvadzei į Čikvajevą taip pat neturėtų būti skaudu persivadinti, juolab, kad paskui galima vėl atgal atsiversti, jei imperija liepia. Juk ir iš Kokojevo, reikalui esant, paskui persivadinama į Kokoyty („nepriklausomos „Pietų Osetijos” vadovo biografijos faktas, - „Balsas.lt”). Kai nebėra nei TMID, nei kitų valdžios struktūrų, belieka užgrobti visuomenines organizacijas ir tarybą, kuri dar nekontroliuojama ir dar nedirba prieš Lietuvą“, - negailestingai smūgiavo TBT lyderis.
Kultūros ministro patarėjas, kuruojantis tautinių bendrijų reikalus, Imantas Melianas portalui „Balsas.lt“ pabrėžė, kad Rusijos tėvynainių organizacija Lietuvoje yra neregistruota ir į jos pretenzijas bus atsakyta viešai. „Rengiame atsakymą, o tiksliau pasakyti – reakciją. Tam buvo susirinkusi tarpžinybinė darbo grupė. Normalia praktika tokios „tėvynainių“ veiklos ir išpuolių nepavadinsi“, - į detales kol kas nesigilino I. Melianas.
